104 skyrius

Trečią kartą girdimas Dievo balsas

ŠVENTYKLOJE Jėzų apima didelis nerimas dėl greitai artėjančios mirties. Labiausiai susirūpinęs, kaip tai atsilieps jo Tėvo vardui, jis meldžiasi: „Tėve, pašlovink savo vardą!“

Tuomet iš dangaus ataidi galingas balsas, skelbiantis: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“

Aplink Jėzų stovinti minia suglumsta. „Angelas jam kalbėjo“, — sako kai kurie. Kiti tvirtina, kad sugriaudėjo griaustinis. Bet iš tikrųjų kalbėjo Jehova Dievas! Tačiau tai jau ne pirmas kartas, kai girdimas Dievo balsas, kalbantis Jėzui.

Prieš trejus su puse metų, Jėzui pasikrikštijus, Jonas Krikštytojas girdėjo Dievą sakant apie Jėzų: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Kitą sykį, praėjus kuriam laikui po ankstesnės Paschos, Jokūbas, Jonas ir Petras, kurių akivaizdoje Jėzus persimainė, girdėjo, kaip Dievas paskelbė: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Ir dabar, nisano 10-ąją, likus keturioms dienoms iki Jėzaus mirties, žmonės vėl girdi Dievo balsą. Bet šį kartą Jehova kalba, kad girdėtų daugybė žmonių!

Jėzus paaiškina: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas.“ Tie nuskambėję žodžiai įrodo, kad Jėzus tikrai yra Dievo Sūnus, pažadėtasis Mesijas. „Dabar teisiamas šitas pasaulis, — tęsia Jėzus. — Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.“ Savo ištikimu gyvenimu Jėzus iš tikrųjų patvirtina, kad šio pasaulio kunigaikštis, Šėtonas Velnias, nusipelno būti „išmestas“, tai yra sunaikintas.

Jėzus pasako, kas įvyks po jo artėjančios mirties: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ Jo mirtis jokiu būdu nėra pralaimėjimas, nes per ją jis patrauks prie savęs kitus, kad ir jie galėtų gyventi amžinai.

Bet žmonės prieštarauja: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Mesijas pasiliks per amžius. Kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?“

Nepaisant visų įrodymų ir girdėto paties Dievo balso, dauguma netiki, kad Jėzus yra tikrasis žmogaus Sūnus, pažadėtasis Mesijas. Tačiau, kaip ir prieš šešis mėnesius Palapinių šventės metu, Jėzus vėl kalba apie save kaip apie „šviesą“ ir skatina savo klausytojus: „Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais.“ Tai pasakęs Jėzus pasišalina ir pasislepia, matyt, todėl, kad jo gyvybė pavojuje.

Žydai netiki Jėzumi ir taip išsipildo Izaijo žodžiai apie ‛apakintas tautos akis ir sukietintas jos širdis, kad ji neatsiverstų ir nebūtų pagydyta’. Regėjime Izaijas matė Jehovos dangiškus kiemus ir Jėzų jo ikižmogiškoje šlovėje kartu su Jehova. Bet, išsipildant Izaijo žodžiams, žydai užsispyrusiai atmeta įrodymą, kad Šitas yra pažadėtasis jų Išgelbėtojas.

Tiesa, net daugelis iš vyresnybės (matyt, žydų aukščiausiojo teismo sinedriono nariai) įtiki Jėzų. Du iš jų — tai Nikodemas ir Juozapas iš Arimatėjos. Tačiau jie, bent tuo metu, neišpažįsta viešai savo tikėjimo bijodami netekti pareigų sinagogoje. Kiek daug praranda tokie asmenys!

Paskui Jėzus pareiškia: „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė. Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė. ... Kas klausys mano žodžių, bet jų nesilaikys, to aš neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti. ... Pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną.“

Iš meilės žmonijos pasauliui Jehova atsiuntė Jėzų, kad tikintys jį galėtų būti išgelbėti. Bet ar žmonės bus išgelbėti, priklauso nuo to, ar jie paklūsta tam, ką Dievas liepė kalbėti Jėzui. Teismas įvyks „paskutiniąją dieną“, Kristaus tūkstantmečio valdymo metu.

Jėzus baigia žodžiais: „Aš juk kalbėjau ne iš savęs, — Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti. Ir dar aš žinau, kad jo priesakas — tai amžinasis gyvenimas. Tad ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs.“ Jono 12:28-50; 19:38, 39; Mato 3:17; 17:5; Izaijo 6:1, 8-10.

▪ Kokiais trimis atvejais buvo girdimas Dievo balsas, kalbantis Jėzui?

▪ Kaip pranašas Izaijas matė Jėzaus šlovę?

▪ Kas iš vyresnybės įtiki Jėzų, bet kodėl jie neišpažįsta jo atvirai?

▪ Kas yra „paskutinioji diena“ ir pagal ką tada žmonės bus teisiami?