53 skyrius

Trokštamas antžmogiškas valdovas

KAI Jėzus stebuklu pamaitina tūkstančius žmonių, jie labai stebisi. „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“, — sako jie. Jie ne tik daro išvadą, kad Jėzus turi būti tas didesnis už Mozę pranašas, bet ir labai trokšta, kad jis būtų valdovas. Todėl jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi.

Tačiau Jėzus supranta žmonių ketinimus. Todėl jis greit pasišalina, kad jie nepaimtų jo jėga. Jis paleidžia minias ir priverčia savo mokinius sėsti į valtį ir grįžti į Kafarnaumą. Tada jis pasitraukia į kalną melstis. Tą naktį Jėzus ten praleidžia vienas.

Prieš aušrą Jėzus žvalgosi iš savo aukštos vietos ir pastebi, kad smarkus vėjas kelia ežere dideles bangas. Kadangi netoli Pascha ir jau beveik pilnatis, mėnulio šviesoje Jėzus pamato valtyje savo mokinius, besigrumiančius su bangomis. Tie vyrai iriasi iš visų jėgų.

Matydamas tai, Jėzus nusileidžia nuo kalno ir eina bangomis link valties. Kol jis pasiekia valtį, ji nuplaukia apie penkis ar šešis kilometrus. Tačiau jis eina toliau tarsi norėdamas praeiti pro šalį. Pamatę jį, mokiniai mano, jog tai šmėkla, ir ima šaukti.

Jėzus nuramina juos žodžiais: „Tai aš. Nebijokite!“

Bet Petras sako: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“

„Eik!“ — atsako Jėzus.

Tada Petras išlipa iš valties ir eina vandens paviršiumi prie Jėzaus. Bet matydamas vėjo smarkumą Petras nusigąsta ir pradėjęs skęsti sušunka: „Viešpatie, gelbėk mane!“

Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebia jį ir sako: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“

Petrui ir Jėzui įlipus į valtį, vėjas nurimsta, ir mokiniai stebisi tuo. Bet kodėl gi? Jeigu jie būtų supratę „duonos stebuklą“, tai yra įvertinę didžiulį stebuklą, Jėzaus padarytą prieš kelias valandas, kai jis pamaitino tūkstančius žmonių tik penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvelėmis, jo ėjimas vandeniu ir vėjo nutildymas nebūtų jų taip stebinęs. Tačiau dabar mokiniai išreiškia pagarbą Jėzui sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“

Netrukus jie pasiekia gražią, derlingą Genezareto lygumą netoli Kafarnaumo. Čia jie prisiiria prie kranto. Bet jiems išlipus žmonės atpažįsta Jėzų ir eina į gretimą apylinkę surasti ligonių. Jie atnešami neštuvais ir tik palytėję Jėzaus viršutinį drabužį visiškai pasveiksta.

Tuo tarpu minios, stebuklingo tūkstančių žmonių pamaitinimo liudininkės, sužino, kad Jėzus jau išvykęs. Todėl kai iš Tiberiados atplaukia mažų valčių, jie lipa į jas ir plaukia į Kafarnaumą ieškoti Jėzaus. Suradę jį, jie klausinėja: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ Jėzus papriekaištauja jiems, kaip mes netrukus pamatysime. Jono 6:14-25; Mato 14:22-36; Morkaus 6:45-56.

▪ Ką žmonės nori padaryti su Jėzumi, kai tūkstančius jų jis stebuklingai pamaitina?

▪ Ką Jėzus mato nuo kalno, ant kurio buvo užkopęs, ir ką jis daro?

▪ Kodėl mokiniai neturėtų stebėtis tais dalykais?

▪ Kas atsitinka jiems pasiekus krantą?