88 skyrius

Turtuolis ir Lozorius

JĖZUS kalbasi su savo mokiniais apie tinkamą materialinio turto naudojimą ir paaiškina, kad mes negalime būti kartu ir turto, ir Dievo vergai. Godūs pinigų fariziejai visa tai girdi ir pradeda šaipytis iš Jėzaus. O jis sako jiems: „Jūs žmonių akivaizdoje dedatės teisuoliais, bet Dievas mato jūsų širdis. Kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru.“

Atėjo laikas pakeisti padėtį žmonių, turtingų materialinėmis gėrybėmis, politine valdžia ir religine galia bei įtaka. Jie turi būti pažeminti. O žmonės, suvokiantys savo dvasinius poreikius, turi būti išaukštinti. Jėzus nurodo tokią permainą toliau sakydamas fariziejams:

„Iki Jono [Krikštytojo] buvo Įstatymas ir pranašai; nuo jo skelbiama geroji naujiena apie Dievo karalystę, ir kiekvienas į ją veržiasi. Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis.“

Rašto aiškintojai ir fariziejai didžiuojasi tariamu Mozės įstatymo laikymusi. Prisimeni, kad kai Jeruzalėje Jėzus stebuklingai išgydė aklą žmogų, jie gyrėsi: „Mes — Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas.“ Bet dabar Mozės įstatymas jau yra atlikęs jam skirtą vaidmenį vesti nuolankius žmones pas Dievo paskirtąjį Karalių, Jėzų Kristų. Taigi nuo Jono tarnybos pradžios visokie, o ypač nuolankūs ir vargingi žmonės, stengiasi tapti Dievo Karalystės pavaldiniais.

Kadangi Mozės įstatymas baigiamas įvykdyti, įpareigojimas jo laikytis bus atšauktas. Įstatymas leidžia išsiskirti dėl įvairių priežasčių, bet Jėzus dabar sako: „Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą — svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja.“ Tokios kalbos, matyt, labai erzina fariziejus, ypač todėl, kad jie leidžia išsiskirti dėl daugelio priežasčių!

Toliau kalbėdamas fariziejams, Jėzus papasakoja palyginimą apie du vyrus, kurių padėtis, arba situacija, galiausiai visiškai pasikeičia. Ar tu gali nustatyti, ką vaizduoja tie du vyrai ir ką reiškia pasikeitusi jų padėtis?

„Gyveno kartą vienas turtuolis, — pasakoja Jėzus. — Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.“

Jėzaus čia minimas turtuolis vaizduoja žydų religinius vadus — ne tik fariziejus ir Rašto aiškintojus, bet ir sadukėjus bei aukštuosius kunigus. Jie turtingi dvasinėmis privilegijomis bei galimybėmis ir elgiasi kaip tas turtuolis. Karališkasis purpuras reiškia jų privilegijuotą padėtį, o balta drobė — jų pasitenkinimą savimi.

Ta išdidi turtuolio klasė į vargšus, paprastus žmones žiūri ypač paniekinamai ir laiko juos ‛am ha·’aʹrets, tai yra žemės žmonėmis. Tad elgeta Lozorius vaizduoja tuos žmones, kuriems religiniai vadai neduoda tinkamo dvasinio maisto ir privilegijų. Todėl panašiai kaip votimis aptekęs Lozorius paprasti žmonės laikomi dvasiškai sergančiais, kuriems vienintelė tinkama draugija — šunys. Bet priklausantieji Lozoriaus klasei alksta ir trokšta dvasinio maisto, todėl jie būna prie vartų, norėdami gauti bent dvasinio maisto trupinių, krintančių nuo turtuolio stalo.

Dabar Jėzus pasakoja, kaip pasikeičia turtuolio ir Lozoriaus padėtis. Kokios tai permainos ir ką jos vaizduoja?

Turtuolio ir Lozoriaus padėtis pasikeičia

Turtuolis vaizduoja religinius vadus, kurie turi dvasinių privilegijų ir galimybių, o Lozorius vaizduoja paprastus žmones, alkstančius dvasinio maisto. Toliau Jėzus pasakoja, kaip smarkiai pasikeičia abiejų vyrų aplinkybės.

„Ir štai elgeta mirė, — sako Jėzus, — ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.“

Kadangi turtuolis ir Lozorius nėra tikri asmenys, o simbolizuoja žmonių klases, logiška, kad jų mirtis taip pat yra simbolinė. Ką vaizduoja jų mirtis?

Jėzus ką tik nurodė aplinkybių pasikeitimą sakydamas, kad „iki Jono buvo Įstatymas ir pranašai; nuo jo skelbiama geroji naujiena apie Dievo karalystę“. Todėl dėl Jono ir Jėzaus Kristaus skelbimo turtuolis ir Lozorius miršta savo ankstesnių aplinkybių, arba padėties, atžvilgiu.

Priklausantieji nuolankiai ir atgailaujančiai Lozoriaus klasei miršta savo ankstesnės vargingos dvasinės padėties atžvilgiu ir patenka Dievo malonėn. Anksčiau jie žvelgė į religinius vadus norėdami gauti tai, kas nukrenta nuo dvasinio stalo, o dabar jų poreikiai patenkinami Šventojo Rašto tiesomis, kurias jiems skelbia Jėzus. Taip jie patenka Didesniojo Abraomo, Jehovos Dievo, prieglobstin, arba malonėn.

O tie, kurie sudaro turtuolio klasę, užsitraukia Dievo nepalankumą, nes užsispyrusiai nenori priimti Jėzaus perduodamos Karalystės žinios. Todėl jie miršta savo ankstesnės, atrodė, privilegijuotos padėties atžvilgiu. Simboliškai net sakoma, kad jie yra kankinami. Dabar paklausykime, ką sako turtuolis:

„Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad suvilgęs vandenyje galą piršto atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje.“ Ugninga Dievo nuosprendžio žinia, skelbiama Jėzaus mokinių, kankina turtuolio klasės narius. Jie nori, kad mokiniai nustotų skelbę tas žinias ir taip palengvintų jų kančias.

„Abraomas atsakė: ‛Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius — tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus.’“

Kaipgi tinkama ir teisinga, kad tarp Lozoriaus klasės ir turtuolio klasės įvyksta tokia dramatiška permaina! Tas padėties pasikeitimas įvyksta po kelių mėnesių, per 33 m. e. metų Sekmines, kai senoji Įstatymo sandora pakeičiama naująja sandora. Tada tampa visiškai aišku, kad Dievas palankus mokiniams, o ne fariziejams ir kitiems religiniams vadams. Todėl „neperžengiama bedugnė“, skirianti simbolinį turtuolį nuo Jėzaus mokinių, yra nepakeičiamas, teisingas Dievo nuosprendis.

Tada turtuolis prašo „tėvą Abraomą“: „Nusiųsk [Lozorių] bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius.“ Taip turtuolis prisipažįsta turįs artimesnius santykius su kitu tėvu, kuris iš tikrųjų yra Šėtonas Velnias. Turtuolis prašo, kad Lozorius susilpnintų Dievo nuosprendžio žinią ir jo „penki broliai“, jo religiniai sąjungininkai, nepatektų į „šitą kančių vietą“.

„Abraomas atsiliepė: ‛Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’“ Taip, jeigu tie „penki broliai“ nori išvengti kančių, jiems tereikia laikytis Mozės ir pranašų raštų, pagal kuriuos Jėzus atpažįstamas kaip Mesijas, ir tada tapti jo mokiniais. Bet turtuolis prieštarauja: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.“

Tačiau jam sakoma: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ Dievas nedarys ypatingų ženklų arba stebuklų, kad įtikintų žmones. Jeigu jie nori gauti jo malonę, turi skaityti ir pritaikyti Šventąjį Raštą. Luko 16:14-31; Jono 9:28, 29; Mato 19:3-9; Galatams 3:24; Kolosiečiams 2:14; Jono 8:44.

▪ Kodėl turtuolio ir Lozoriaus mirtis turi būti simbolinė ir ką vaizduoja jų abiejų mirtis?

▪ Kokie pasikeitimai, kaip nurodo Jėzus, įvyksta Jonui pradėjus savo tarnybą?

▪ Kas turi būti pašalinta po Jėzaus mirties ir kaip tai palies skyrybų klausimą?

▪ Ką Jėzaus palyginime vaizduoja turtuolis ir ką Lozorius?

▪ Kokias kančias patiria turtuolis ir ko jis prašo joms palengvinti?

▪ Kas yra „neperžengiama bedugnė“?

▪ Kas yra tikrasis turtuolio tėvas ir kas jo penki broliai?