57 skyrius

Užuojauta kenčiantiems

PASMERKĘS fariziejus už jų savanaudiškas tradicijas, Jėzus su savo mokiniais nueina. Galbūt prisimeni, kad kartą jis mėgino pasitraukti su jais ir truputį pailsėti, bet sutrukdė minios, suradusios juos. Dabar su savo mokiniais jis keliauja toli šiaurėn į Tyro ir Sidono sritis. Tai, matyt, vienintelė Jėzaus ir jo mokinių kelionė už Izraelio ribų.

Radęs namus, kur galima apsistoti, Jėzus išreiškia norą, kad niekas nesužinotų apie jų buvimo vietą. Tačiau net ir šioje neizraelitų teritorijoje jis nelieka nepastebėtas. Viena graikė, gimusi čia, Sirijos Finikijoje, susiranda jį ir ima maldauti: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Tačiau Jėzus neatsako nė žodžio.

Pagaliau Jėzaus mokiniai sako jam: „Išklausyk [„paleisk“, NTP] ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus paaiškina priežastį, kodėl nepaiso jos: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“

Tačiau moteris nesitraukia. Ji prieina prie Jėzaus ir parpuola prieš jį. Ji maldauja: „Viešpatie, padėk man!“

Matyt, atkaklus moters prašymas labai sujaudina Jėzaus širdį! Tačiau jis vėl pabrėžia, kad svarbiausia jo pareiga tarnauti Dievo tautai, izraelitams. Be to, galbūt norėdamas išbandyti jos tikėjimą, jis užsimena apie žydų priešiškumą kitų tautų žmonėms: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“

Užjaučiamu balso tonu ir veido išraiška Jėzus iš tiesų atveria savo nuoširdžius jausmus nežydams. Jis net sušvelnina nežydų palyginimą su šunimis pavadindamas juos „šunyčiais“. Užuot įsižeidusi, moteris prisitaiko prie Jėzaus užuominos apie žydų nepalankumą ir nuolankiai sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“

„O moterie, didis tavo tikėjimas! — atsako Jėzus. — Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir taip atsitinka! Grįžusi namo, ji randa savo dukterį gulinčią patale visiškai sveiką.

Iš pajūry esančio Sidono srities Jėzus ir jo mokiniai eina skersai per kraštą Jordano ištakų link. Matyt, kažkur aukščiau Galilėjos ežero jie pereina per Jordaną ir pasiekia į rytus nuo ežero esančią Dekapolio srities dalį. Ten jie užkopia ant kalno, bet minios susiranda juos ir atgabena pas Jėzų raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių ligonių. Jie tiesiog meta juos prie Jėzaus kojų ir jis pagydo juos. Žmonės stebisi matydami nebylius kalbančius, raišius vaikščiojančius, akluosius reginčius ir garbina Izraelio Dievą.

Jėzus atkreipia ypatingą dėmesį į vieną vyrą, kuris yra kurčias ir beveik nebylys. Kurtieji dažnai labai varžosi, ypač žmonių minioje. Jėzus galbūt pastebi, kad tas žmogus labai nervingas. Todėl Jėzus užjaučiamai pasiveda jį nuošaliau nuo minios. Pasilikęs vienas su juo, Jėzus parodo, ką jam darys. Jis įleidžia savo pirštus į žmogaus ausis ir pavilgo seilėmis jo liežuvį. Tada Jėzus pažvelgia į dangų, giliai atsidūsta ir taria: „Atsiverk!“ Tuojau atsiveria to vyro klausa ir jis gali normaliai kalbėti.

Matydamos daugybę tokių išgydymų minios dėkingos. Jos kalba: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.“ Mato 15:21-31; Morkaus 7:24-37.

▪ Kodėl Jėzus ne tuoj pat išgydo graikės dukterį?

▪ Kur vėliau Jėzus nusiveda savo mokinius?

▪ Kaip Jėzus parodo užuojautą žmogui, kuris kurčias ir nebylys?