81 skyrius

Vėl kėsinamasi nužudyti Jėzų

KADANGI dabar žiemos metas, Jėzus vaikščioja dengtoje dalyje, vadinamoje Saliamono stogine. Ji yra greta šventyklos. Čia jį apspinta žydai ir ima kalbėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“

„Aš jums pasakiau, — atsiliepia Jėzus, — tik jūs netikite.“ Jėzus nepasakė jiems tiesiai esąs Kristus, kaip kad buvo pasakęs samarietei prie šulinio. Tačiau jis iš tiesų atskleidė jiems, kas jis toks, kuomet paaiškino, kad yra nužengęs iš aukštybės ir buvo dar prieš Abraomą.

Jėzus mat nori, kad žmonės patys padarytų išvadą, jog jis yra Kristus, sulygindami jo veiklą su tuo, kas išpranašauta Biblijoje apie Kristaus darbus. Štai kodėl anksčiau jis liepė savo mokiniams niekam nesakyti, kad jis Kristus. Todėl tiems priešiškiems žydams jis dabar atsako: „Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. Bet jūs netikite.“

Kodėl jie netiki? Ar dėl to, kad trūksta įrodymų, jog Jėzus yra Kristus? Ne; Jėzus jiems nurodo to priežastį sakydamas: „Jūs — ne manosios avys. Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos.“

Tada Jėzus pasako, kokie artimi jo santykiai su savo Tėvu: „Aš ir Tėvas esame viena.“ Kadangi Jėzus yra žemėje, o jo Tėvas danguje, jis, žinoma, nenori pasakyti, kad jis ir Tėvas tikrai, fiziškai, yra viena. Taip kalbėdamas jis turi omenyje, kad jie yra viena savo tikslais, kad abu yra vieningi.

Įtūžę dėl Jėzaus žodžių, žydai stveriasi akmenų norėdami jį užmušti, kaip jau norėjo anksčiau, per Palapinių šventę. Drąsiai stovėdamas prieš savo būsimus žudikus, Jėzus sako: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“

„Ne už gerą darbą užmušime, — atsako jie, — bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu.“ Jėzus niekada netvirtino esąs dievas, tad kodėl žydai taip kalba?

Matyt, todėl, kad Jėzus priskiria sau galią, kurią, jų manymu, turi tik Dievas. Pavyzdžiui, jis ką tik kalbėjo apie „avis“: „Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą“, o to negali padaryti joks žmogus. Tačiau žydai ignoruoja faktą, kad Jėzus pripažįsta gavęs galią iš savo Tėvo.

Kad laiko save mažesniu už Dievą, Jėzus parodo tolesniu klausimu: „Argi jūsų Įstatyme [Psalmių 81:6] nėra parašyta: ‛Aš tariau: jūs esat dievai!?’ Taigi Įstatymas vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis... Kaip tad jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin: ‛Tu piktžodžiauji’, kai jis pareiškė: ‛Aš — Dievo Sūnus!’?“

Jeigu Raštas vadina „dievais“ netgi neteisingus žmonių teisėjus, kaip tie žydai gali kaltinti Jėzų už tai, kad jis sako: „Aš — Dievo Sūnus!“? Jėzus priduria: „Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, — netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, — tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame.“

Jėzui taip bekalbant, žydai mėgina suimti jį. Bet jis ištrūksta kaip ir anksčiau per Palapinių šventę. Jis palieka Jeruzalę ir pasitraukia anapus Jordano, kur Jonas beveik prieš ketverius metus pradėjo krikštyti. Ta vieta, matyt, yra netoli pietinės Galilėjos ežero pakrantės, maždaug dviejų dienų kelio atstumu nuo Jeruzalės.

Daug žmonių ateina ten pas Jėzų ir kalba: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė.“ Todėl daugelis čia įtiki Jėzų. Jono 10:22-42; 4:26; 8:23, 58; Mato 16:20.

▪ Iš ko, Jėzaus žodžiais, žmonės turėtų atpažinti jį esant Kristų?

▪ Kokia prasme Jėzus ir jo Tėvas yra viena?

▪ Kodėl žydai kalba, kad Jėzus laiko save dievu?

▪ Kaip Jėzaus pacituota psalmė rodo, kad jis nelaiko savęs lygiu Dievui?