119 skyrius

Vedamas pas Aną, paskui pas Kajafą

SURIŠTAS kaip paprastas nusikaltėlis, Jėzus vedamas pas įtakingą buvusį vyriausiąjį kunigą Aną. Anas buvo vyriausiuoju kunigu, kai 12-metis Jėzus stebino rabinus mokytojus šventykloje. Vėliau vyriausiaisiais kunigais tarnavo keletas Ano sūnų, o dabar šias pareigas eina jo žentas Kajafas.

Pirmiausia Jėzus vedamas į Ano namus galbūt dėl to, kad šis vyresnysis kunigas ilgą laiką užėmė aukštą padėtį žydų religiniame gyvenime. Apsistojimas pas Aną leidžia vyriausiajam kunigui Kajafui sušaukti žydų aukščiausiąjį teismą sinedrioną, susidedantį iš 71 nario, ir surinkti neteisingus liudytojus.

Dabar vyresnysis kunigas Anas klausinėja Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Bet Jėzus jam atsako: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs.“

Jam tai pasakius, vienas iš pareigūnų, stovinčių netoli Jėzaus, smogia jam per veidą tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“

„Jei pasakiau netiesą, — atsiliepia Jėzus, — įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, — kam mane muši?“ Tuomet Anas pasiunčia surištą Jėzų pas Kajafą.

Tuo tarpu pradeda rinktis visi aukštieji kunigai, vyresnieji ir Rašto aiškintojai, taip, visas sinedrionas. Jų susitikimo vieta, matyt, — Kajafo namai. Sušaukti tokį teismą Paschos naktį yra akivaizdžiai priešinga žydų įstatymui. Bet tai nesulaiko religinių vadų nuo jų pikto sumanymo.

Jau prieš keletą savaičių, kai Jėzus prikėlė Lozorių, sinedrionas nusprendė, kad Jėzui reikia mirti. Ir tik prieš dvi dienas, trečiadienį, religinė vadovybė susitarė suimti Jėzų klasta ir nužudyti. Tik pagalvok, jis iš esmės jau buvo pasmerktas dar neįvykus teismui!

Dabar stengiamasi rasti liudytojų, kurie duotų melagingus parodymus, įgalinančius iškelti Jėzui bylą. Tačiau nerandama liudytojų, kurių liudijimai sutaptų. Pagaliau išeina priekin du ir pareiškia: „Mes girdėjome jį sakant: ‛Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo.’“

„Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“ — klausia Kajafas. Bet Jėzus tyli. Sinedriono gėdai, net ir šitaip neteisingai kaltindami liudytojai negali suderinti savo pasakojimų. Todėl vyriausiasis kunigas griebiasi kitokios taktikos.

Kajafas žino, kaip jautriai reaguoja žydai, jeigu kas nors tvirtina esąs Dievo Sūnus. Anksčiau jie dukart skubotai pavadino Jėzų piktžodžiautoju, vertu mirties, vieną kartą klaidingai pamanę, kad jis sakosi esąs lygus Dievui. Dabar Kajafas gudriai reikalauja: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“

Ką bemanytų žydai, Jėzus iš tiesų yra Dievo Sūnus. O jei jis tylėtų, galima būtų suprasti, jog jis neigia esąs Kristus. Todėl Jėzus drąsiai atsako: „Aš esu, ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų sėdintį Jėgos dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ (NTP)

Tada Kajafas teatrališkai persiplėšia savo drabužius ir sušunka: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“

„Vertas mirties!“ — skelbia sinedrionas. Tuomet jie pradeda tyčiotis iš jo ir visokiais žodžiais įžeidinėti. Jie muša jį per veidą ir spjaudo į jį. Kiti uždengia jam veidą, daužo kumščiais ir paniekinamai sako: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“ Taip žeminamai, neteisėtai elgiamasi naktinio teismo metu. Mato 26:57-68; 26:3, 4; Morkaus 14:53-65; Luko 22:54, 63-65; Jono 18:13-24; 11:45-53; 10:31-39; 5:16-18.

▪ Kur pirmiausia nuvedamas Jėzus ir kas ten jam atsitinka?

▪ Kur paskui veda Jėzų ir kokiu tikslu?

▪ Kaip Kajafas sugeba įtikinti sinedrioną, kad Jėzus vertas mirties?

▪ Kokių įžeidžiamų, neteisėtų veiksmų imamasi teismo metu?