45 skyrius

Visiškai nepanašus į mokinį

IŠLIPĘS ant kranto Jėzus pamato šiurpų vaizdą! Jam priešais atbėga du nepaprastai nuožmūs vyrai, išlindę iš netoliese esančių kapinių rūsių. Jie apsėsti demonų. Kadangi vienas iš jų, matyt, įnirtingesnis už kitą ir daug ilgiau kenčia nuo demonų, dėmesys sutelkiamas į jį.

Šis pasigailėtinas žmogus jau seniai nedėvi drabužių ir gyvena kapų rūsiuose. Kiauras naktis ir dienas jis klykia ir daužo save akmenimis. Jis toks pavojingas, kad niekas nedrįsta praeiti tuo keliu. Nors jį buvo mėginta supančioti, jis nusitrauko pančius ir sutrupina grandines ant savo kojų. Niekas negali jo suvaldyti.

Prisiartinęs prie Jėzaus, vyras parpuola prie jo kojų ir demonų valdomas ima šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“

„Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ — liepia Jėzus. Jis dar paklausia: „O kuo tu vardu?“

„Mano vardas — Legionas, nes mūsų daug“, — atsako šis. Demonai mėgaujasi žmonių, kuriuos užvaldo, kančiomis ir, matyt, jaučia malonumą užpulti juos būriu, nes pavieniui yra bailūs. Bet susidūrę su Jėzumi jie prašosi, kad nebūtų nugramzdinti į bedugnę. Mes vėl matome, kad Jėzus turėjo didelę galią; jis galėjo sutramdyti net piktus demonus. Tai irgi parodo, jog demonai žino, kad jie kartu su savo vadovu, Šėtonu Velniu, yra pasmerkti Dievo būti įmesti į bedugnę.

Netoliese atkalnėje ganosi didelė kaimenė (apie 2000) kiaulių. Tad demonai prašo: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ Matyt, demonai jaučia nenatūralų, sadistišką malonumą užvaldydami fizinių kūrinių kūnus. Kai Jėzus leidžia jiems sueiti į kiaules, visos 2000 kiaulių metasi nuo skardžio į ežerą ir prigeria.

Pamatę tai, kiaulių piemenys bėga į miestą ir kaimus duoti žinios. Žmonės eina pasižiūrėti, kas atsitiko. Atėję jie mato žmogų, iš kurio išėjo demonai. Jis sėdi prie Jėzaus kojų apsirengęs ir sveiko proto!

Liudininkai papasakoja, kaip tas vyras buvo išgydytas. Jie taip pat praneša žmonėms apie keistą kiaulių žūtį. Išgirdusius tai žmones apima didelė baimė ir jie ima prašyti, kad Jėzus pasitrauktų iš jų krašto. Jis įvykdo jų prašymą ir sėda į valtį. Buvęs apsėstasis prašo Jėzų leisti keliauti su juo. Bet Jėzus jam sako: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats [„Jehova“, NW] tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo.“

Paprastai Jėzus tiems, kuriuos išgydo, liepia niekam nepasakoti apie tai, nes jis nenori, kad žmonės darytų išvadas iš sensacingų pranešimų. Bet šiuo atveju tinka padaryti išimtį, nes buvęs demonų apsėstasis paliudys žmonėms, kurių Jėzus galbūt negalės pasiekti. Be to, to žmogaus buvimas bus liudijimas apie Jėzaus galią daryti gera ir užkirs kelią blogoms kalboms, kurios galėtų pasklisti dėl kiaulių praradimo.

Paklausęs Jėzaus nurodymo, buvęs demonų apsėstasis nueina. Jis ima skelbti Dekapolyje apie visa, ką Jėzus jam padarė, ir žmonės labai stebisi. Mato 8:28-34; Morkaus 5:1-20; Luko 8:26-39; Apreiškimas 20:1-3.

▪ Matyt, kodėl dėmesys sutelkiamas tik į vieną iš demonų apsėstųjų, nors jų buvo du?

▪ Kas parodo, jog demonai žino, kad bus įmesti į bedugnę?

▪ Kodėl demonams, matyt, malonu užvaldyti žmones ir gyvulius?

▪ Kodėl Jėzus padaro išimtį liepdamas buvusiam demonų apsėstajam papasakoti kitiems, ką jis padarė jam?