Gyventi vieniems su kitais meilėje
28 skyrius
Gyventi vieniems su kitais meilėje
1. a) Kaip tu gali tapti Dievo organizacijos dalimi? b) Kokiam įsakymui tada turėsi paklusti?
KAI TU įgysi daugiau žinių ir supratimo apie Jehovą Dievą bei jo tikslus, tau kils noras reguliariai bendrauti su žmonėmis, kurie turi tą patį tikėjimą ir viltį, kaip ir tu. Tai darydamas, tu tapsi matomosios Dievo organizacijos, tikrosios krikščioniškos brolijos, dalimi. „Mylėkite brolius“ bus tada įsakymas, kurio tu turi klausyti (1 Petro 2:17; 5:8, 9).
2. a) Kokį naują įsakymą Jėzus davė savo pasekėjams? b) Ką aiškiai parodo posakiai „vienas kitą“ ir „vieni kitus“? c) Kaip svarbu parodyti meilę?
2 Jėzus Kristus pabrėžė, kaip svarbu, kad jo pasekėjai mylėtų vienas kitą. Jis jiems pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte... Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:34, 35). Posakiai „vienas kitą“ ir „vieni kitus“ aiškiai rodo, kad visi tikrieji krikščionys turi būti kartu vienoje grupėje arba organizacijoje (Romiečiams 12:5; Efeziečiams 4:25). Ir šita organizacija bus atpažįstama iš jos narių tarpusavio meilės. Jeigu kas nors neturi meilės, visa kita yra be jokios vertės (1 Korintiečiams 13:1-3).
3. Kaip Biblija pabrėžia svarbą mylėti krikščioniškus brolius ir jais rūpintis?
3 Todėl pirmiesiems krikščionims labai dažnai būdavo primenama: „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus.“ „Priimkite vienas kitą.“ „Stenkitės vieni kitiems... tarnauti.“ „Būkite malonūs, gailestingi... vieni kitiems.“ „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą.“ „Guoskite ir stiprinkite vieni kitus.“ „Taikiai sugyvenkite tarp savęs!“ „Turėkite apsčiai meilės vieni kitiems“ (Romiečiams 12:10; 15:7; Galatams 5:13; Efeziečiams 4:32; Kolosiečiams 3:13, 14; 1 Tesalonikiečiams 5:11, 13; 1 Petro 4:8; 1 Jono 3:23; 4:7, 11).
4. a) Kas parodo, kad krikščionys turi mylėti ne tik „vienas kitą“, bet ir kitus? b) Ką ypač turi mylėti krikščionys?
4 Tačiau tai nereiškia, kad tikrieji krikščionys turi mylėti tik savo bendratikius Dievo organizacijoje. Jie turi lygiai taip pat mylėti ir kitus. Iš tikrųjų Biblija skatina juos prisipildyti ‛meilės vieni kitiems ir visiems’ (1 Tesalonikiečiams 3:12; 5:15). Išreikšdamas teisingą, santūrų požiūrį, apaštalas Paulius rašė: „Darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Galatams 6:10). Taigi nors krikščionys privalo mylėti visus, tarp jų ir savo priešus, jie ypač turi mylėti Dievo organizacijos narius, savo dvasinius brolius ir seseris (Mato 5:44).
5. Kas parodo, kad tikrieji krikščionys ir ankstyvaisiais laikais, ir šiandien žinomi savo meile?
5 Pirmieji krikščionys buvo gerai žinomi savo meile vieni kitiems. Pagal antrojo šimtmečio rašytoją Tertulianą, žmonės kalbėdavo apie juos: „Žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą ir kaip yra pasiruošę mirti vieni už kitus!“ Tokia tikrųjų krikščionių tarpusavio meilė matoma ir šiandien. Bet ar tai reiškia, kad tarp tikrųjų krikščionių niekada nebūna problemų arba sunkumų?
NETOBULYBĖS REZULTATAI
6. Kodėl net tikrieji krikščionys kartais nusideda vienas kitam?
6 Studijuodamas Bibliją, tu aiškiai supratai, kad mes visi esame paveldėję netobulybę iš mūsų pirmųjų tėvų, Adomo ir Ievos (Romiečiams 5:12). Todėl visi esame linkę daryti bloga. „Mes visi dažnai nusižengiame“, — sako Biblija (Jokūbo 3:2; Romiečiams 3:23). Ir tu turėtum žinoti, kad Dievo organizacijos nariai taip pat netobuli ir kartais daro tai, kas neteisinga. Tai gali sukelti problemų ir sunkumų net tarp tikrųjų krikščionių.
7. a) Kodėl Evodijai ir Sintichei reikėjo nurodyti, kad jos būtų „vienos minties“? b) Kas parodo, kad jos iš esmės buvo puikios krikščioniškos moterys?
7 Apsvarstykime dviejų moterų, Evodijos ir Sintichės, situaciją ankstyvajame Filipų susirinkime. Apaštalas Paulius rašė: „Aš prašau Evodiją ir raginu Sintichę būti vienos minties Viešpatyje.“ Kodėl Paulius skatino šias dvi moteris „būti vienos minties“? Neabejotinai tarp jų buvo kokių nors problemų. Biblija nepasako, kas tai buvo. Galbūt jos pavyduliavo viena kitai. Tačiau iš esmės jos buvo puikios moterys. Jos buvo krikščionės jau kurį laiką, netgi daug metų iki jų dalyvavimo skelbimo darbe su Pauliumi. Todėl jis rašė susirinkimui: „Padėk joms! Jos juk darbavosi su manimi Evangelijos labui“ (Filipiečiams 4:1-3).
8. a) Kokie nesutarimai iškilo tarp Pauliaus ir Barnabo? b) Kokią išvadą tu būtum galėjęs padaryti, jeigu ten būtum buvęs ir matęs tą ginčą?
8 Kartą taip pat iškilo nemalonumai tarp apaštalo Pauliaus ir jo kelionių draugo Barnabo. Kai jie jau buvo susiruošę į savo antrąją misionierišką kelionę, Barnabas norėjo pasiimti savo pusbrolį Morkų. Tačiau Paulius nenorėjo imti Morkaus, nes Morkus juos paliko ir išvyko namo jų pirmosios misionieriškos kelionės metu (Apaštalų darbai 13:13). Biblija sako: „Kilo smarkus ginčas, ir jie išsiskyrė“ (Apaštalų darbai 15:37-40). Įsivaizduok! Jeigu tu būtum ten buvęs ir matęs tą „smarkų ginčą“, ar būtum priėjęs išvadą, kad Paulius ir Barnabas nebuvo Dievo organizacijos nariai, kadangi taip pasielgė?
9. a) Kokią nuodėmę padarė Petras ir kokia buvo to poelgio priežastis? b) Kaip pasielgė Paulius, pamatęs, kas vyksta?
9 Kitu atveju neteisingai pasielgė apaštalas Petras. Jis nustojo artimai bendrauti su nežydų kilmės krikščionimis, bijodamas, kad į jį nepalankiai žiūrės kai kurie žydų krikščionys, kurie neteisingai niekino nežydų kilmės savo brolius (Galatams 2:11-14). Kai apaštalas Paulius pamatė, ką darė Petras, jis pasmerkė netinkamą Petro elgesį visų dalyvių akivaizdoje. Kaip tu būtum jautęsis Petro vietoje? (Žydams 12:11).
SPRĘSTI SUNKUMUS SU MEILE
10. a) Kaip reagavo Petras, gavęs pastabą? b) Ko mes galime pasimokyti iš Petro pavyzdžio?
10 Petras būtų galėjęs supykti ant Pauliaus. Jis būtų galėjęs įsižeisti dėl to, kad Paulius pataisė jį kitų akivaizdoje. Bet jis taip nepasielgė (Ekleziasto 7:9). Petras buvo kuklus. Jis priėmė pastabą ir neleido, kad jo meilė Pauliui atšaltų (1 Petro 3:8, 9). Atkreipk dėmesį, kaip vėliau Petras rašė apie Paulių savo laiške, norėdamas padrąsinti krikščionis: „Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimasis brolis Paulius pagal jam duotą išmintį“ (2 Petro 3:15). Taip, Petras pridengė meile tuos sunkumus, kurie šiuo atveju buvo jo paties blogo elgesio pasekmė (Patarlių 10:12).
11. a) Kaip Paulius ir Barnabas pasirodė esantys tikri krikščionys, nepaisant jų pykčio protrūkio? b) Ko mes galime pasimokyti iš jų pavyzdžio?
11 Na, o kaip baigėsi problema tarp Pauliaus ir Barnabo? Ji taip pat buvo išspręsta su meile. Nes kai Paulius vėliau rašė Korinto susirinkimui, jis kalbėjo apie Barnabą kaip apie artimą bendradarbį (1 Korintiečiams 9:5, 6). Ir nors atrodo, kad Paulius turėjo rimtą priežastį abejoti Morkaus, kaip kelionių palydovo, tinkamumu, šis jaunas vyras vėliau subrendo tiek, jog Paulius galėjo parašyti Timotiejui: „Pasiimk ir atsivesk su savimi Morkų, jis bus man naudingas padėjėjas“ (2 Timotiejui 4:11). Iš šito pavyzdžio mes galime pasimokyti, kaip spręsti nesutarimus.
12. a) Kodėl mes galime manyti, kad Evodija ir Sintichė išsprendė savo nesutarimus? b) Kodėl, pagal Galatams 5:13-15, yra svarbu, kad krikščionys išspręstų savo nesutarimus meile?
12 Na, o kaip Evodija ir Sintichė? Ar jos susitaikė, leisdamos meilei pridengti nuodėmes, kurias galbūt buvo padariusios viena kitai? Biblija mums nepasako, kas joms galiausiai atsitiko. Bet kadangi jos buvo geros moterys, kaip krikščionės petys į petį tarnavusios su Pauliumi, protinga manyti, kad jos nuolankiai priėmė duotą patarimą. Mes galime gerai įsivaizduoti, kaip jos, gavusios Pauliaus laišką, suėjo draugėn ir meilės dvasia išsprendė savo problemą (Galatams 5:13-15).
13. Kokį meilės pavyzdį duoda Jehova Dievas?
13 Tau taip pat gali būti sunku gerai sugyventi su kokiu nors asmeniu ar kai kuriais asmenimis susirinkime. Nors jiems galbūt reikia dar daug laiko išugdyti tikras krikščioniškas savybes, pagalvok: ar Jehova Dievas, prieš pamildamas žmones, laukia, kol jie atsikratys visų blogų savybių? Ne; Biblija sako: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Romiečiams 5:8). Mes turime sekti šituo Dievo pavyzdžiu ir rodyti meilę tiems, kurie elgiasi blogai ir neprotingai (Efeziečiams 5:1, 2; 1 Jono 4:9-11; Psalmių 102:10).
14. Kokį patarimą davė Jėzus, kad nebūtume kritiški kitiems?
14 Kadangi visi esame tokie netobuli, Jėzus mokė, kad mes neturime būti kritiški kitiems. Tiesa, kiti turi ydų, bet ir mes jų turime. „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ — paklausė Jėzus (Mato 7:1-5). Jeigu mes atsižvelgsime į tokį protingą patarimą, mums bus lengviau sugyventi su mūsų broliais ir seserimis.
15. a) Kodėl svarbu, kad atleistume kitiems, nors ir turime rimtą pagrindą jais skųstis? b) Kaip Jėzus savo palyginime Mato 18-ame skyriuje mokė, kad reikia būti atlaidiems?
15 Būtina, kad mes būtume gailestingi ir atlaidūs. Tiesa, galbūt kai kada tu turi rimtą pagrindą skųstis broliu ar seserimi. Bet prisimink Biblijos patarimą: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą.“ Bet kodėl tu turėtum atleisti kitiems, kai yra rimta priežastis jais skųstis? Todėl kad „Viešpats jums atleido“, — atsako Biblija (Kolosiečiams 3:13). Ir jei norime gauti jo atleidimą, kaip pasakė Jėzus, mes turime atleisti kitiems (Mato 6:9-12, 14, 15). Panašiai kaip karalius viename Jėzaus palyginime, Jehova atleido mums tūkstančius kartų; tai argi mes negalime atleisti mūsų broliams keletą kartų? (Mato 18:21-35; Patarlių 19:11).
16. a) Koks ryšys, pagal 1 Jono 4:20, 21, yra tarp meilės Dievui ir meilės krikščioniškiems broliams? b) Ką tu turi daryti, jei tavo brolis nepatenkintas tavimi?
16 Mes paprastai negalime gyventi pagal tiesą, kartu elgdamiesi nenuoširdžiai ir neatlaidžiai su mūsų broliais bei seserimis (1 Jono 4:20, 21; 3:14-16). Taigi jeigu tu kada nors turėsi nemalonumų su krikščionišku broliu, nenustok su juo kalbėti. Neslėpk širdyje apmaudo, bet išspręsk reikalą meilės dvasia. Jeigu tu įžeidei savo brolį, būk pasiruošęs atsiprašyti ir prašyti jo atleidimo (Mato 5:23, 24).
17. Ką reikia daryti, jeigu kas nors tave skriaudžia?
17 Tačiau ką daryti tada, jei kas nors tave įžeidžia ar kaip nors kitaip skriaudžia? Biblija pataria: „Nesakyk: kaip jis man padarė, taip aš jam darysiu“ (Patarlių 24:29; Romiečiams 12:17, 18). Jėzus Kristus patarė: „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mato 5:39). Antausiu nenorima padaryti fizinės žalos, bet tik įžeisti arba išprovokuoti. Taip Jėzus mokė savo pasekėjus vengti susidūrimų arba ginčų. Užuot ‛atsilyginęs piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą’, tu turi ‛ieškoti ramybės ir vytis ją’ (1 Petro 3:9, 11; Romiečiams 12:14).
18. Ko mes turime išmokti iš Dievo duoto pavyzdžio, kad jis myli visus žmones?
18 Prisimink, kad mes turime ‛mylėti brolius’ (1 Petro 2:17). Jehova Dievas duoda pavyzdį. Jis nėra šališkas. Jo akivaizdoje visos rasės lygios (Apaštalų darbai 10:34, 35; 17:26). Tie, kurie bus apsaugoti artėjančio „didžio sielvarto“ metu, yra paimti iš „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apreiškimas 7:9, 14-17). Todėl sekdami Dievu, mes neturime mažiau mylėti tų, kurie yra kitos rasės, tautybės ar socialinės padėties, arba turi skirtingą odos spalvą.
19. a) Kaip mes turime žiūrėti į krikščioniškus brolius ir kaip turime su jais elgtis? b) Kokia didelė privilegija gali mums tekti?
19 Gerai susipažink su visais krikščionių susirinkime ir tu išmoksi juos mylėti bei vertinti. Elkis su senesniais kaip su tėvais ir motinomis, su jaunesniais kaip su broliais ir seserimis (1 Timotiejui 5:1, 2). Iš tikrųjų yra privilegija būti panašios į šeimą matomosios Dievo organizacijos dalimi, kurios nariai taip gerai sugyvena vienas su kitu, parodydami meilę. Kaip puiku bus gyventi amžinai žemės rojuje su tokia mylinčia šeima! (1 Korintiečiams 13:4-8).
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 233 puslapyje]
Ko mes galime pasimokyti iš to, kas įvyko tarp Evodijos ir Sintichės?
[Iliustracija 235 puslapyje]
Ar ginčas tarp Pauliaus ir Barnabo reiškė, kad jie nebuvo Dievo organizacijos nariai?
[Iliustracija 236 puslapyje]
Tikrieji krikščionys nusiskundimo priežastis pridengia meile
[Iliustracija 237 puslapyje]
Dievo organizacijoje krikščionys yra meilės skatinami gyventi vienas su kitu kaip lygūs
