1–3. a) Ką sykį Jėzaus mokiniai patyrė plaukdami Galilėjos ežeru ir ką Jėzus dėl jų padarė? b) Kodėl apaštalas Paulius pagrįstai pavadino Jėzų Dievo galybe?

 JĖZAUS mokiniai išsigandę. Jiems plaukiant per Galilėjos ežerą netikėtai kilo audra. Toks gamtos reiškinys šiems vyrams ne naujiena – kai kurie iš jų yra žvejai (Mato 4:18, 19). a Tačiau šįsyk audra tokia smarki, kad ežeras šėlte šėlsta. Vyrai iš visų jėgų stengiasi prieš ją atsilaikyti, bet ji už juos stipresnė. Bangos negailestingai daužo valtį ir į ją ima plūsti vanduo. Tuo metu Jėzus, visą dieną mokęs minias ir labai pavargęs, kietai miega valties gale. Bijodami dėl savo gyvybių mokiniai ima jį žadinti: „Viešpatie, gelbėk mus, tuoj žūsime!“ (Mato 8:23–25; Morkaus 4:35–38).

² Jėzus audros nė kiek neišsigąsta. Atsikėlęs jis vėją ir ežerą sudraudžia: „Nutilk! Nurimk!“ Audra tuojau nurimsta, bangos liaujasi šėlusios, stoja visiška tyla. Mokinius apima didelė baimė. „Kas gi jis toks, kad net vėjas ir ežeras jo klauso?“ – šnabždasi tarpusavyje. Tikrai, koks žmogus galėtų sudrausti šėlstantį vėją ir ežerą lyg kokį neklusnų vaiką? (Morkaus 4:39–41; Mato 8:26, 27)

³ Jėzus nebuvo paprastas žmogus. Jehova suteikė savo Sūnui galios ir dėl to šis galėjo daryti įspūdingus  darbus. Apaštalas Paulius rašė: „Kristus yra Dievo galybė“ (1 Korintiečiams 1:24). Kokiais darbais Jėzus apreiškė žmonėms Jehovos galią? Kuo tai reikšminga kiekvienam iš mūsų?

4, 5. a) Kokius įgaliojimus Jehova davė savo Sūnui? b) Ką Sūnus gavo iš Tėvo, kad galėtų įgyvendinti jo kūrybinius sumanymus?

⁴ Pagalvokime, kokią galią Dievo Sūnus turėjo prieš ateidamas į žemę. Jį kurdamas Jehova naudojosi savo „amžinąja galybe“ (Romiečiams 1:20; Kolosiečiams 1:15). Vėliau suteikė savo Sūnui įgaliojimų – pavedė jam įgyvendinti jo kūrybinius sumanymus. Apie Dievo Sūnų Biblijoje rašoma: „Visa atsirado per jį, ničnieko neatsirado be jo“ (Jono 1:3).

⁵ Mums sunku suvokti, kokios galios reikėjo sukurti milijonus galingų angelų, visatą su milijardais galaktikų, taip pat žemę, kurioje knibždėte knibžda gyvybė. Tėvas savo Sūnui davė šventosios dvasios – pačios galingiausios jėgos visatoje, – kad šis galėtų įgyvendinti jo kūrybinius sumanymus. Darbuodamasis kaip meistras šalia savo Tėvo Sūnus labai džiaugėsi (Patarlių 8:22–31).

6. Kokius įgaliojimus Jėzus gavo po to, kai buvo prikeltas iš mirties?

⁶ Ar begalėjo viengimis Sūnus gauti daugiau galios, daugiau įgaliojimų? Kai Jėzus prisikėlęs iš mirties susitiko su savo sekėjais, jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mato 28:18). Taip, Jehova suteikė Jėzui įgaliojimus valdyti visa, kas danguje ir žemėje, ir apdovanojo tam reikalingais gebėjimais. Jam, „karalių Karaliui ir viešpačių Viešpačiui“, buvo pavesta sunaikinti tiek danguje, tiek žemėje „visokią  vadovybę, visokią valdžią ir galybę“ – tuos, kurie nepaklūsta jo Tėvui (Apreiškimo 19:16; 1 Korintiečiams 15:24–26). Dievas nepaliko nieko, kas nebūtų atiduota Jėzaus valdžion, – žinoma, išskyrus save patį (Hebrajams 2:8; 1 Korintiečiams 15:27).

7. Kodėl galime neabejoti, kad Jėzus niekada nepiktnaudžiaus jam suteikta galia?

⁷ Ar reikėtų nerimauti, kad Jėzus jam suteikta galia pradės piktnaudžiauti? Ne. Jis labai myli savo Tėvą ir tikrai nedarys nieko, kas būtų prieš jo valią (Jono 8:29; 14:31). Jėzus puikiai žino, kad Jehova niekada nenaudoja savo galios piktam. Jis pats matė, kad Jehova visada ieško galimybių „parodyti savo galybę dėl tų, kurie jam atsidavę visa širdimi“ (2 Metraščių 16:9, išn.). Jėzus, kaip ir jo Tėvas, myli žmones, tad galime neabejoti: jis visada naudos savo galią tik geram (Jono 13:1). Kai atėjo į žemę, jis tai aiškiai parodė. Pažiūrėkime, kokią galią tada Jėzus turėjo ir kaip ja naudojosi.

8. Ką, pateptas šventąja dvasia, Jėzus buvo įgalintas daryti ir kam jis savo galią naudojo?

⁸ Kol gyveno Nazarete, Jėzus, matyt, stebuklų nedarė. Tačiau 29 m. e. m., kai būdamas maždaug 30-ies pasikrikštijo, viskas pasikeitė (Luko 3:21–23). Biblijoje rašoma: „Visi kalbėjo apie Jėzų iš Nazareto, – kaip Dievas patepė jį šventąja dvasia, suteikė jam galios, kaip jis vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus, kuriuos vargino Velnias“ (Apaštalų darbų 10:38). Žodžiai „darydamas gera“ leidžia suprasti, kad Jėzus jam suteiktą galią naudojo geriems tikslams. Pateptas šventąja dvasia, jis tapo pranašu, „Dievo ir žmonių akyse darė įstabius darbus ir įtaigiai kalbėjo“ (Luko 24:19).

9–11. a) Kur dažniausiai mokydavo Jėzus ir kokia nelengva užduotis jam teko? b) Kodėl minios stebėjosi Jėzaus mokymu?

 ⁹ Jėzaus kalba buvo išties įtaigi. Jis dažnai mokydavo atvirose vietose – ant ežero kranto, ant kalvos šlaito, gatvėje, turgavietėje (Morkaus 6:53–56; Luko 5:1–3; 13:26). Jeigu Jėzaus kalba nesudomindavo, klausytojas galėdavo bet kada pasitraukti. O jei žmogus Jėzaus pamokymus vertino, turėjo gerai juos įsidėmėti, nes užrašyti jie buvo tik praėjus nemažai metų. Vadinasi, Jėzui reikėjo mokyti taip, kad žmonėms būtų įdomu, aišku ir kad jie lengvai viską įsimintų. O taip kalbėti Jėzus tikrai mokėjo. Pavyzdžiu paimkime Kalno pamokslą.

¹⁰ Vieną 31 m. e. m. rytą ant kalvos prie Galilėjos ežero susirinko minios žmonių. Vieni atkeliavo iš Jeruzalės ir kitų Judėjos vietų – sukorė 100 ar daugiau kilometrų. Kiti atėjo iš Tyro ir Sidono miestų, įsikūrusių šiaurėje, prie jūros. Tarp susirinkusių buvo daug ligotų žmonių. Įsivaizduok, kaip jie stengėsi Jėzų paliesti, kad išgytų. Ir Jėzus visus juos išgydė. Tada ėmė sakyti savo garsųjį pamokslą (Luko 6:17–19). Tai, ką išgirdo, žmonėms padarė neišdildomą įspūdį. Kodėl?

¹¹ Vienas žmogus, girdėjęs tą pamokslą, po daugelio metų rašė: „Minios jo mokymu didžiai stebėjosi, nes jo žodžiai turėjo galią, kitaip nei Raštų aiškintojų“ (Mato 7:28, 29). Taip, klausytojai pajautė Jėzaus žodžių galią. Jis kalbėjo Dievo vardu ir savo pamokymus grindė jo Žodžiu (Jono 7:16). Jėzus mokė aiškiai, įtikinamai, jo argumentai buvo nenuneigiami. Jis gebėjo ne tik išdėstyti dalyko esmę, bet ir pasiekti klausytojų  širdis. Jėzus mokė, kur rasti laimę, kaip melstis, ką reiškia ieškoti Dievo Karalystės, kaip užsitikrinti saugią ateitį (Mato 5:3–7:27). Tiesos ir teisingumo ištroškę žmonės neliko abejingi. Jie buvo pasirengę išsižadėti savęs ir visko atsisakyti, kad tik galėtų sekti Kristumi (Mato 16:24; Luko 5:10, 11). Taip, Jėzaus žodžiai buvo labai paveikūs.

12, 13. Kodėl galima sakyti, kad Jėzaus darbai buvo įstabūs? Pateik pavyzdžių.

¹² Jėzus taip pat darė „įstabius darbus“ (Luko 24:19). Evangelijose minima per 30 konkrečių stebuklų, kuriuos jis padarė Jehovos jam suteikta galia (Luko 5:17). b Iš to naudą patyrė tūkstančiai žmonių. Pavyzdžiui, Jėzus du kartus stebuklingai pamaitino didžiulę minią. Sykį tarp susirinkusiųjų vien vyrų buvo 5000, kitą sykį – 4000. O kur dar moterys ir vaikai, kurių galėjo būti ne vienas tūkstantis (Mato 14:13–21; 15:32–38).

¹³ Jėzaus stebuklai buvo įvairūs. Jis turėjo galią išvaryti demonus (Luko 9:37–43). Sykį pavertė vandenį vynu (Jono 2:1–11). O įsivaizduok, kaip turėjo apstulbti jo mokiniai, pamatę jį einantį ežero paviršiumi! (Jono 6:18, 19) Jėzus lengvai išgydydavo visokias ligas, net ir labai sunkias (Morkaus 3:1–5; Jono 4:46–54). Vienus žmones jis išgydė per atstumą, kitus – prisilietimu (Mato 8:2, 3, 5–13). Vieni ligoniai pagydavo akimirksniu, kiti – pamažu (Morkaus 8:22–25; Luko 8:43, 44).

14. Kokiomis aplinkybėmis Jėzus parodė, kad turi galią prikelti mirusiuosius?

 ¹⁴ Tačiau didžiausią nuostabą kelia Jėzaus galia prikelti žmogų iš mirties. Biblijoje rašoma, kaip jis prikėlė tris žmones: tėvams grąžino dvylikametę dukrelę, našlei – vienturtį sūnų, Mortai ir Marijai – mylimą brolį Lozorių (Luko 7:11–15; 8:49–56; Jono 11:38–44). Visais tais atvejais grąžinti mirusiajam gyvybę Jėzui nebuvo sunku. Štai mergaitę jis atgaivino beveik iškart po jos mirties. Našlės sūnų prikėlė, kai jį nešė laidoti, – tikriausiai tą pačią dieną, kai mirė. O Lozorių Jėzus prikėlė iš mirties, kai kape jis buvo išgulėjęs jau keturias dienas.

15, 16. Kas rodo, kad jam suteiktą galią Jėzus naudojo ne dėl savo naudos?

¹⁵ Ar įsivaizduoji, kas galėtų nutikti, jei tokią kaip Jėzaus galią turėtų netobulas, nuodėmingas žmogus? Tikriausiai jis pridarytų daug žalos. Nemažai valdžią turinčių žmonių yra savimylos, ambicingi, godūs ir savo galia piktnaudžiauja. Tačiau Jėzus buvo visiškai kitoks – be jokios nuodėmės, tobulas (1 Petro 2:22).

¹⁶ Jėzus niekada nenaudojo savo galios savanaudiškiems tikslams. Pavyzdžiui, kai sykį buvo labai alkanas, nesusigundė akmenis paversti duona (Mato 4:1–4). Kad iš savo galios nesipelnė, rodo ir tai, kad Jėzus buvo neturtingas (Mato 8:20). Be to, daryti stebuklus jam kainavo nemažai jėgų. Išgydęs net ir vieną žmogų jis pajusdavo, kaip iš jo išeina galia (Morkaus 5:25–34). Nepaisant to, Jėzus leisdavo minioms žmonių jį liesti, kad šie galėtų pasveikti (Luko 6:19). Koks pasiaukojimas!

17. Kas rodo, kad Jėzus jam suteiktos galios nenaudojo tam, kad atkreiptų į save dėmesį?

 ¹⁷ Jėzus niekada nenaudojo jam suteiktos galios tam, kad atkreiptų į save dėmesį ar padarytų kitiems įspūdį (Mato 4:5–7). Pavyzdžiui, jis nepadarė stebuklo karaliaus Erodo akivaizdoje, nors šis labai to tikėjosi (Luko 23:8, 9). Jėzus jam suteikta galia ne tik kad nesigyrė, bet ir išgydęs kokį ligonį neretai paliepdavo, kad niekam apie jo padarytą stebuklą nepasakotų (Morkaus 5:43; 7:36). Jis nenorėjo, kad žmonės nuomonę apie jį susidarytų girdėdami sensacingus pasakojimus (Mato 12:15–19).

18–20. a) Iš kokių paskatų Jėzus jam suteiktą galią naudojo žmonių labui? b) Kokie jausmai tau kyla skaitant apie tai, kaip Jėzus išgydė vieną kurčią vyrą?

¹⁸ Jėzus turėjo išties didelę galią, bet nė iš tolo nepanėšėjo į šio pasaulio galinguosius. Daugelis valdovų nesirūpina žmonėmis ir nesistengia palengvinti jų vargų, nors turi tam galios. O Jėzui žmonės labai rūpėjo. Jis negalėjo abejingai žiūrėti į tuos, kurie kenčia, ir norėdavo jiems pagelbėti (Mato 14:14). Jėzus matė, kaip žmonės jaučiasi, ko jiems reikia, ir naudodamasis savo galia mielai imdavosi jiems padėti. Vienas jaudinantis atsitikimas aprašytas Morkaus 7:31–37.

¹⁹ Tą kartą Jėzaus ieškojo ir pas jį susirinko didžiulė minia žmonių. Tarp jų buvo daug ligonių ir Jėzus visus juos išgydė (Mato 15:29, 30). Tačiau vienam ten buvusiam vyrui skyrė ypatingą dėmesį. Tas vyras buvo kurčias ir sunkiai kalbėjo. Jėzus tikriausiai matė, kad jis labai jaudinasi ir jaučiasi nejaukiai, todėl pasivedė jį nuošaliau. Tada ženklais parodė, ką ruošiasi daryti. Biblijoje rašoma, kad Jėzus „įkišo savo pirštus jam į ausis ir paspjovęs palietė jam liežuvį“ (Morkaus  7:33). c Paskui pažvelgė į dangų ir giliai atsiduso. Tokiu iškalbingu gestu Jėzus tarsi sakė: „Tai, ką ruošiuosi daryti dėl tavęs, padarysiu Dievo man suteikta galia.“ Galiausiai tarė: „Atsiverk“ (Morkaus 7:34). Ir vyras vėl galėjo girdėti ir laisvai kalbėti.

²⁰ Kaip matome, net ir gydydamas Jėzus atsižvelgdavo į žmogaus jausmus. Galime būti ramūs žinodami, kad Jehova savo Karalystės valdžią į rankas atidavė labai rūpestingam ir dėmesingam Karaliui.

21, 22. a) Ką vaizdavo Jėzaus stebuklai? b) Ko galime tikėtis ateityje, kai Jėzus valdys žemę?

²¹ Įspūdingi Jėzaus darbai, kuriuos jis kadaise darė, leido tarsi akies krašteliu pažvelgti į ateitį, pamatyti, koks nuostabus gyvenimas laukia, kai jis valdys visą žemę. Naujajame pasaulyje Jėzus vėl darys stebuklus, tik šįkart – visų žmonių labui. Ko ateityje galime tikėtis?

²² Jėzus atkurs darną gamtoje. Nuramindamas audrą jis parodė, kad turi galią valdyti gamtos jėgas. Neabejokime: kai Jėzus valdys žemę, žmonėms nebekels grėsmės nei taifūnai, nei žemės drebėjimai, nei ugnikalnių išsiveržimai ar kitos stichinės nelaimės. Jėzus dalyvavo žemės kūrimo darbuose ir apie ją žino viską. Jis išmano, kaip tinkamai naudoti žemės išteklius. Pamatysime, Dievo Sūnui valdant mūsų planeta taps tikru rojumi (Luko 23:43).

23. Ką Jėzus ateityje padarys dėl žmonių?

²³ O ką Jėzus padarys dėl žmonių? Jis keliais papločiais  duonos sočiai pamaitino tūkstančius, tad galime būti tikri, kad jam valdant nė vienas nebus alkanas. Maistas bus sąžiningai paskirstomas, kiekvienas jo turės apsčiai (Psalmyno 72:16). Jėzus turi galią išgydyti, todėl visos ligos ir negalės liks užmaršty (Izaijo 33:24; 35:5, 6). Prikeldamas mirusiuosius jis laidavo, kad ateityje iš mirties miego pažadins milijonus žmonių – visus, kuriuos jo Tėvas saugo savo atmintyje (Jono 5:28, 29, išn.).

24. Ką ir kodėl turime turėti omenyje mąstydami apie Jėzaus galią?

²⁴ Mąstydami apie tai, kokią galią Jėzus turi, nepamirškime, kad jis visu kuo panašus į savo Tėvą (Jono 14:9). Vadinasi, jam suteikta galia jis naudojasi taip kaip Tėvas. Pavyzdžiui, prisimink, su kokiu švelnumu ir atjauta Jėzus išgydė vieną raupsuotąjį. Gailesčio apimtas, jis tą vyrą palietė ir pasakė: „Noriu. Tapk švarus“ (Morkaus 1:40–42). Skaitydami tokius pasakojimus mes tarsi girdime Jehovą sakant: „Štai kaip aš naudojuosi savo galia.“ Argi nejaučiame paskatos šlovinti visagalį Dievą ir jam dėkoti už tai, kaip jis naudojasi savo galia?