1, 2. Koks „slėpinys“ mus turėtų dominti ir kodėl?

 PASLAPTYS. Jos žadina smalsumą ir susidomėjimą. Žmonėms jas išsaugoti dažnai būna nelengva. O kaip yra su Dievu? Biblijoje rašoma: „Dievo šlovė – laikyti dalykus paslaptyje“ (Patarlių 25:2). Taip, Jehova yra Kūrėjas ir visa ko Valdovas, todėl turi teisę laikyti tam tikrus dalykus paslaptyje, iki ateis metas juos atskleisti.

² Viena paslaptis, kurią Jehova atskleidė savo Žodyje, itin įdomi. Ji vadinama „[Dievo] valios slėpiniu“ (Efeziečiams 1:9). Išsiaiškinti šią paslaptį labai svarbu. Ir ne vien dėl smalsumo. Nuo to, ar ją perprasime, gali priklausyti mūsų gyvybė. Be to, šią paslaptį aiškindamiesi pamatysime, koks neprilygstamai išmintingas yra Jehova.

3, 4. Kokią viltį suteikė pranašystė, užrašyta Pradžios 3:15, ir kokia paslaptis joje glūdėjo?

³ Adomui ir Ievai nusidėjus galėjo pasirodyti, kad Jehovos sumanymas paversti žemę rojumi ir apgyvendinti ją tobulais žmonėmis žlugo. Bet Dievas iškart paskelbė, kad susiklosčiusią padėtį ištaisys. Jis tarė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs [tai yra gyvatės] ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonio. Tu kirsi jam į kulną, o jis sutrins tau galvą“ (Pradžios 3:15).

⁴ Tie žodžiai buvo labai mįslingi. Ką jie reiškė, Adomas su Ieva galėjo tik spėlioti. Kas ta moteris? Kas gyvatė? Koks palikuonis sutrins gyvatei galvą? Jehovai  atsidavusiems Adomo ir Ievos palikuoniams ta pranašystė suteikė viltį. Jie galėjo būti tikri, kad Jehova padarys galą blogiui, nuodėmei ir mirčiai ir įgyvendins tai, ką dėl žemės ir žmonių buvo nuo pat pradžių numatęs. Tačiau kaip jis tai padarys, buvo paslaptis. Biblijoje ji pavadinta „Dievo išmintimi, glūdinčia jo slėpinyje“, „paslėpta Dievo išmintimi“ (1 Korintiečiams 2:7).

5. Pateik pavyzdį, padedantį suprasti, kodėl Jehova savo valios slėpinį žmonėms atskleidė ne iš karto.

⁵ Jehova laikui bėgant tą paslaptį atskleidė (Danieliaus 2:28). Tą jis darė palaipsniui, po truputį. Štai tėtis, savo mažylio paklaustas: „Tėti, iš kur aš atsiradau?“, pasakys tiek, kiek tuo metu vaikas gali suprasti. O kai mažylis paaugs, tėtis jam papasakos daugiau. Panašiai daro ir Jehova. Jis sprendžia, kada yra metas jo tarnams daugiau sužinoti apie tai, kokia yra jo valia ir ką jis ruošiasi daryti (Patarlių 4:18; Danieliaus 12:4).

6. a) Kokiam tikslui sudaromos sutartys? b) Kodėl Jehova sudarydavo su žmonėmis sandoras?

⁶ Kaip Jehova vieną ar kitą dalyką atskleisdavo? Pavyzdžiui, sudarydamas su žmonėmis sandoras, tai yra sutartis, kuriomis ką nors tvirtai jiems pažadėdavo. Galbūt ir tau yra tekę sudaryti sutartį, tarkim, perkant namą, skolinantis arba skolinant. Toks dokumentas yra teisinė garantija, kad susitarimo bus laikomasi. Bet kodėl Jehovai reikėjo sudaryti su žmonėmis sandoras, – juk jis savo žodžio laikosi? Taip, Jehovos duotas žodis yra patikima garantija. Vis dėlto Dievas savo pažadus ne sykį patvirtino teisine sutartimi, kad sustiprintų mūsų, netobulų žmonių, tikėjimą jais (Hebrajams 6:16–18).

7, 8. a) Kokią sandorą Jehova sudarė su Abraomu ir ką ta sandora atskleidė? b) Kaip Jehova nusakė žadėtojo palikuonio kilmės liniją?

⁷ Praėjus daugiau kaip dviem tūkstantmečiams nuo tada, kai pirmoji žmonių pora buvo išvaryta iš rojaus, Jehova pasakė ištikimam savo tarnui Abraomui: „Padarysiu, kad tavo palikuonių bus tiek, kiek žvaigždžių danguje [...]. Per tavo palikuonį bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei mano balso“ (Pradžios 22:17, 18). Tai buvo daugiau nei pažadas – Jehova sudarė su Abraomu sandorą ir tą pažadą patvirtino priesaika (Pradžios 17:1, 2; Hebrajams 6:13–15). Tik pagalvokime: Jehova, visavaldis Viešpats, įsipareigojo palaiminti žmoniją!

⁸ Ši sandora atskleidė, kad Jehovos žadėtas palikuonis turės būti vienas iš Abraomo palikuonių, taigi žmogus. Tačiau kuris konkrečiai? Laikui bėgant Jehova pasakė, kad minėtasis palikuonis kils iš Abraomo sūnaus Izaoko, vėliau – iš Izaoko sūnaus Jokūbo (Pradžios 21:12; 28:13, 14). Dar vėliau Jokūbas vienam iš 12 savo sūnų pasakė tokius pranašiškus žodžius: „Judo nepaliks skeptras, jam prie kojų visada bus valdovo lazda, kol ateis Šilojas [išvertus „tas, kurio tai yra“, „tas, kuriam tai priklauso“] – jo klausys visos tautos“ (Pradžios 49:10, išn.). Tapo aišku, kad Dievo žadėtas palikuonis bus karalius, vienas iš Judo palikuonių.

9, 10. a) Kokią sandorą Jehova sudarė su Izraelio tauta ir kaip ta sandora ją saugojo? b) Kaip Įstatymas parodė, kad žmonijai reikia išpirkos?

⁹ Dar daugiau detalių apie savo valios slėpinį Jehova apreiškė 1513 m. p. m. e., sudarydamas sandorą su Abraomo palikuoniais, Izraelio tauta. Ta sandora vadinama Mozės Įstatymo sandora. Dabar ji nebegalioja, tačiau  anuomet, kai Jehova ruošė kelią ateiti žadėtajam palikuoniui, buvo itin svarbi. Kuo? Pirma, Įstatymas Izraelio tautai buvo tarsi apsauginė siena (Efeziečiams 2:14). Teisingi Įstatymo įstatai tam tikra prasme atskyrė izraelitus nuo kitų tautų. Taip buvo išsaugota žadėtojo palikuonio kilmės linija. Kai Judo giminėje Dievo numatytu metu turėjo gimti Mesijas, Izraelio tauta tebeegzistavo.

¹⁰ Antra, Mozės Įstatymas aiškiai parodė, kad žmonės yra nuodėmingi ir jiems reikia išpirkos. Įstatymas buvo tobulas, tačiau izraelitai suprato, kad netobulas žmogus nėra pajėgus tiksliai jo laikytis. Jis buvo duotas, „kad atskleistų nusižengimus, ir turėjo galioti, kol ateis palikuonis, kuriam pažadas yra skirtas“ (Galatams 3:19). Kad žmogus už nuodėmes gautų atleidimą, turėjo aukoti gyvulius. Tačiau Paulius paaiškino: „Neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas nuodėmes panaikintų.“ Tos aukos tebuvo Kristaus išperkamosios aukos pirmavaizdis (Hebrajams 10:1–4). Dievobaimingiems žydams Įstatymo sandora buvo „sergėtojas, vedantis pas Kristų“ (Galatams 3:24).

11. a) Kokią nuostabią galimybę Įstatymo sandora atvėrė izraelitams? b) Kodėl izraelitai jiems suteiktą galimybę prarado?

¹¹ Trečia, Mozės Įstatymo sandora izraelitams atvėrė nuostabią galimybę – Jehova jiems pasakė, kad jeigu sandoros laikysis, taps „karališkąja kunigija ir šventa tauta“ (Išėjimo 19:5, 6). Ir iš tiesų, kai kurie izraelitai tapo pirmaisiais karališkosios kunigijos nariais. Tačiau kalbant apskritai Izraelio tauta Įstatymo sandoros nesilaikė, atsisakė pripažinti Mesiją ir tos galimybės neteko. Tad kokius žmones Jehova pasirinks vietoj jų būti karališkąja kunigija? Ir kas tarp jų ir Jehovos žadėto palikuonio bus bendra? Į šiuos klausimus turėjo būti atsakyta Dievo nustatytu laiku.

12. Kokią sandorą Jehova sudarė su Dovydu ir ką ji atskleidė apie Dievo valios slėpinį?

¹² XI a. p. m. e. Jehova sudarė dar vieną sandorą ir taip apie savo valios slėpinį atskleidė naujų detalių. Dievobaimingajam karaliui Dovydui jis pažadėjo: „Aš iškelsiu po tavęs palikuonį [...] ir įtvirtinsiu jo karalystę. [...] Aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams“ (2 Samuelio 7:12, 13; Psalmyno 89:3). Išpranašautojo palikuonio kilmės linija buvo nurodyta dar konkrečiau – jis turėjo kilti iš Dovydo šeimos. Bet ar galėtų žmogus valdyti amžinai? (Psalmyno 89:20, 29, 34–36) Ar galėtų jis išgelbėti žmoniją iš nuodėmės ir mirties?

13, 14. a) Ką, remiantis 110 psalme, Jehova pažadėjo savo paskirtam Karaliui? b) Ką dar per pranašus Jehova atskleidė apie žadėtąjį palikuonį?

¹³ Dievo dvasios įkvėptas, karalius Dovydas rašė: „Jehova mano Viešpačiui tarė: ‘Sėskis mano dešinėje ir palūkėk, kol padėsiu tavo priešus lyg suolelį tau po kojų.’ [...] Jehova prisiekė ir minties nekeis: ‘Tu būsi kunigas per amžius kaip Melchizedekas’“ (Psalmyno 110:1, 4). Čia Dovydas kalbėjo apie žadėtąjį palikuonį, arba Mesiją (Apaštalų darbų 2:35, 36). Šis Karalius valdys ne iš Jeruzalės, o iš dangaus, sėdėdamas Jehovos „dešinėje“. Jis bus ne tik Izraelio, bet ir visos žemės valdovas (Psalmyno 2:6–8). Paaiškėjo ir dar kai kas. Atkreipk dėmesį: Jehova prisiekė, kad Mesijas bus „kunigas [...] kaip Melchizedekas“. Abraomo dienomis Melchizedekas tarnavo ir karaliumi, ir kunigu. Žadėtasis palikuonis irgi turėjo būti paties Dievo paskirtas tarnauti ir karaliumi, ir kunigu (Pradžios 14:17–20).

¹⁴ Bėgant metams Jehova per pranašus atskleidė dar daugiau savo valios slėpinio detalių. Pavyzdžiui, Izaijas išpranašavo, kad žadėtasis palikuonis mirs pasiaukojama mirtimi (Izaijo 53:3–12). Michėjas nurodė, kur jis gims  (Michėjo 5:2). Danielius netgi nusakė tikslų palikuonio pasirodymo ir mirties laiką (Danieliaus 9:24–27).

15, 16. a) Kaip Jehovos Sūnus tapo žmogumi? b) Ką Jėzus paveldėjo iš savo žemiškųjų tėvų ir kada paaiškėjo, kad jis yra Jehovos žadėtas palikuonis?

¹⁵ Kaip pranašystės apie žadėtąjį palikuonį, arba Mesiją, išsipildys, nebuvo aišku iki pat jo pasirodymo. Galatams 4:4 rašoma: „Laikui pribrendus Dievas siuntė savo Sūnų – jis gimė iš moters.“ 2 m. p. m. e. žydaitei, vardu Marija, angelas pasakė: „Štai tu tapsi nėščia ir pagimdysi sūnų. Pavadinsi jį Jėzumi. Jis bus didis ir jį vadins Aukščiausiojo Sūnumi. Dievas Jehova jam duos jo tėvo Dovydo sostą. [...] Ant tavęs nusileis šventoji dvasia ir Aukščiausiojo galia apgaubs tave savo šešėliu. Todėl tas, kuris gims, bus šventas, jį vadins Dievo Sūnumi“ (Luko 1:31, 32, 35).

¹⁶ Jehova savo Sūnaus gyvybę perkėlė iš dangaus į Marijos įsčias – taip šis gimė iš moters. Marija buvo netobula, bet Jėzus jos netobulumo nepaveldėjo, nes buvo „Dievo Sūnus“. Kita vertus, kai ką iš savo žemiškųjų tėvų Jėzus paveldėjo. Marija ir Juozapas buvo Dovydo palikuoniai, todėl Jėzus turėjo prigimtinę ir juridinę teisę į Dovydo sostą (Apaštalų darbų 13:22, 23). 29 m. e. m., Jėzui pasikrikštijus, Jehova patepė jį šventąja dvasia ir pasakė: „Tai mano mylimasis Sūnus“ (Mato 3:16, 17). Pagaliau Jehovos žadėtasis palikuonis pasirodė (Galatams 3:16). Atėjo laikas Dievo valios slėpinį nušviesti dar aiškiau (2 Timotiejui 1:10).

17. Kaip buvo atskleista pranašystės, užrašytos Pradžios 3:15, reikšmė?

¹⁷ Tarnaudamas žemėje Jėzus atskleidė, kad pranašystėje, užrašytoje Pradžios 3:15, minima gyvatė yra Šėtonas, o gyvatės palikuoniai – Šėtono įtakai pasidavę angelai ir žmonės (Mato 23:33; Jono 8:44). Vėliau buvo apreikšta,  kaip jie visi bus sunaikinti (Apreiškimo 20:1–3, 10, 15). Paaiškėjo, kad moteris, apie kurią kalbama minėtoje pranašystėje, yra „aukštybėse esanti Jeruzalė“ – žmonai prilyginta Jehovos dangiškoji organizacijos dalis, sudaryta iš jam ištikimų angelų (Galatams 4:26; Apreiškimo 12:1–6). a

18. Kokia yra naujosios sandoros paskirtis?

¹⁸ Naktį prieš savo mirtį Jėzus atskleidė bene netikėčiausią dalyką apie Dievo valios slėpinį – savo ištikimiems mokiniams jis prabilo apie „naująją sandorą“ (Luko 22:20). Šios sandoros (kaip ir ankstesnės, tai yra Mozės Įstatymo sandoros) paskirtis – suburti „karališkąją kunigiją“ (Išėjimo 19:6; 1 Petro 2:9). Tačiau šįkart buvo suburta nauja tauta – „Dievo Izraelis“; jos nariai yra Dievui ištikimi dvasia patepti Kristaus sekėjai (Galatams 6:16). Drauge su Jėzumi jie užtikrins žmonijai amžiną gerovę.

19. a) Kodėl tik sudarius naująją sandorą tapo įmanoma suburti „karališkąją kunigiją“? b) Kodėl dvasia patepti krikščionys vadinami „nauju kūriniu“ ir kiek jų valdys kartu su Kristumi iš dangaus?

¹⁹ „Karališkąją kunigiją“ suburti tapo įmanoma tik sudarius naująją sandorą. Kodėl galima taip teigti? Todėl, kad naujoji sandora nepasmerkė Kristaus sekėjų už nuodėmes, – jos galėjo būti atleistos dėl Kristaus išperkamosios aukos (Jeremijo 31:31–34). Taigi Jehova tuos krikščionis laiko teisiais, be nuodėmės. Jis priima juos į savo dangiškąją šeimą ir patepa šventąja dvasia (Romiečiams 8:15–17; 2 Korintiečiams 1:21). Biblijos žodžiais tariant, taip jie atgimsta, kad turėtų gyvą viltį ir gautų danguje jiems paruoštą paveldą (1 Petro 1:3, 4). Ši garbinga padėtis  žmonėms yra visiškai naujas dalykas, todėl dvasia patepti krikščionys vadinami „nauju kūriniu“ (2 Korintiečiams 5:17). Biblija atskleidžia, kad žmonių, kurie iš dangaus valdys žemę, bus 144 000 (Apreiškimo 5:9, 10; 14:1–4).

20. a) Kas apie Dievo valios slėpinį išaiškėjo 36 m. e. m.? b) Kas galės džiaugtis Abraomui žadėtu palaiminimu?

²⁰ Dvasia patepti krikščionys drauge su Jėzumi tampa „Abraomo palikuoniais“ (Galatams 3:29). b Pirmieji patepti dvasia buvo žydų kilmės krikščionys. Bet 36 m. e. m. apie Dievo valios slėpinį išaiškėjo dar vienas dalykas: galimybė valdyti drauge su Jėzumi atsivėrė ir kitataučiams (Romiečiams 9:6–8; 11:25, 26; Efeziečiams 3:5, 6). Ar dvasia patepti krikščionys vieninteliai džiaugsis Abraomui žadėtu palaiminimu? Ne, nes Jėzus paaukojo savo gyvybę už visą pasaulį (1 Jono 2:2). Vėliau buvo atskleista, kad Šėtono valdomo pasaulio galą pergyvens „milžiniška minia“ Dievui ištikimų žmonių (Apreiškimo 7:9, 14). Be to, bus prikelti daugybė mirusiųjų. Kaip ir „milžiniška minia“, prikeltieji gaus galimybę amžinai gyventi žemėje (Luko 23:43; Jono 5:28, 29; Apreiškimo 20:11–15; 21:3, 4).

21, 22. Iš ko akivaizdi neprilygstama Jehovos išmintis?

²¹ Tyrinėdami Dievo valios slėpinį matome, kokia įvairiopa yra Dievo išmintis (Efeziečiams 3:8–10). Ji akivaizdi iš to, kaip Jehova tą slėpinį suformulavo ir kaip jį atskleidė. Atsižvelgdamas į tai, kad žmonės negalės suprasti visko iškart, slėpinį jis atskleidė palaipsniui, taip  suteikdamas jiems galimybę parodyti, kad jie juo pasitiki (Psalmyno 103:14).

²² Neprilygstamą išmintį Jehova parodė ir tuo, kad savo Karalystės Karaliumi paskyrė Jėzų. Nėra jokio žmogaus ar angelo, kuris už Jehovos Sūnų būtų patikimesnis. Gyvendamas žemėje jis patyrė įvairių sunkumų, tad puikiai supranta žmonių vargus ir bėdas (Hebrajams 5:7–9). O ką galima pasakyti apie Jėzaus bendravaldžius? Bėgant šimtmečiams Jehova išsirinko ir savo dvasia patepė įvairių rasių, kalbų, įvairios kilmės vyrų ir moterų. Jiems teko kovoti su sunkumais, su kokiais grumiamės mes (Efeziečiams 4:22–24). Kaip gera bus gyventi valdant karaliams ir kunigams, kurie mus supranta ir atjaučia!

23. Kodėl galima sakyti, kad suprasti Dievo valios slėpinį yra garbė, ir ką esame skatinami daryti?

²³ Apaštalas Paulius rašė, kad slėpinį, „per kartų kartas laikytą paslaptyje“, Dievas apreiškė savo šventiesiems (Kolosiečiams 1:26). Taip, dvasia patepti krikščionys jį suprato ir tuo, ką išsiaiškino, dalijasi su milijonais kitų žmonių. Mes labai džiaugiamės tuo, kad Jehova „savo valios slėpinį“ leido perprasti ir mums (Efeziečiams 1:9). Tad dalinkimės šia paslaptimi – padėkime žmonėms pamatyti, kokia neprilygstama yra Dievo Jehovos išmintis.