1–3. Kaip buvę Jėzaus kaimynai atsiliepė apie jo mokymą ir ko jie nesuprato?

 ŽMONĖS, susirinkę sinagogoje, negalėjo atsistebėti: prieš juos stovėjo ir mokė Jėzus – gerai jiems pažįstamas jaunas vyras. Jėzus užaugo jų mieste ir ne vienus metus dirbo dailide. Vieni galbūt gyveno name, kurį jis buvo padėjęs pastatyti, kiti tikriausiai arė žemę jo padirbtu arklu ar kinkė gyvulius į jo rankų darbo jungą. a Kaip tie žmonės atsiliepė apie Jėzų ir jo mokymą?

² Dauguma klausytojų reiškė nuostabą: „Iš kur jis turi tiek išminties?“ Ir sakė: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ (Mato 13:54–58; Morkaus 6:1–3). Kitaip tariant, buvę Jėzaus kaimynai svarstė: „Jis tėra paprastas dailidė iš mūsų miesto, toks pat kaip mes.“ Nors Jėzus kalbėjo labai išmintingai, žmonės nenorėjo jo klausytis. Jie nesuprato, kad jis ne pats iš savęs yra išmintingas.

³ Iš kur Jėzus išminties gavo? „Mano mokslas – ne mano, – pasakė jis, – o to, kuris mane siuntė“ (Jono 7:16). Apaštalas Paulius irgi apie Jėzų sakė: „Jis tapo mums išmintimi nuo Dievo“ (1 Korintiečiams 1:30). Taip, Jėzus apreiškė žmonėms paties Jehovos išmintį. Ir tai buvo labai akivaizdu. Jėzus pagrįstai galėjo pasakyti: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jono 10:30). Apsvarstykime, kokiais trimis būdais Jėzus apreiškė „išmintį nuo Dievo“.

4. a) Kokią žinią Jėzus skelbė ir kodėl ji buvo tokia svarbi? b) Kodėl Jėzaus pamokymai ir patarimai klausytojams buvo praktiški ir naudingi?

⁴ Pirmiausia pakalbėkime apie tai, ko Jėzus mokė. Jis skelbė „gerąją naujieną apie Dievo Karalystę“ (Luko 4:43). Ši žinia buvo labai svarbi, nes tai Karalystei valdant bus pašlovintas Jehovos vardas – apginta jo, gero ir teisingo Valdovo, reputacija – ir palaiminta žmonija. Jėzus taip pat davė žmonėms daugybę išmintingų gyvenimiškų pamokymų. Jis pasirodė esąs „išmintingasis patarėjas“, apie kurį pranašavo Izaijas (Izaijo 9:6). Kodėl Jėzaus pamokymai ir patarimai buvo tokie išmintingi? Todėl, kad jis puikiai išmanė Dievo Žodį ir žinojo, ko Jehova tikisi iš savo tarnų. Taip pat suprato žmonių prigimtį ir juos labai mylėjo. Jėzaus pamokymai ir patarimai klausytojams buvo praktiški ir naudingi. Jis skelbė „amžino gyvenimo žodžius“. Taip, jeigu klausysime Jėzaus pamokymų, galėsime gyventi amžinai (Jono 6:68).

5. Apie ką Jėzus kalbėjo Kalno pamoksle?

⁵ Kokie išmintingi yra Jėzaus pamokymai, matome skaitydami jo garsųjį Kalno pamokslą, kuris užrašytas Mato 5:3–7:27. Nors Jėzui jį pasakyti tikriausiai būtų užtekę kokių 20 minučių, visi tie pamokymai ir patarimai yra nepaprastai vertingi ir aktualūs kaip anuomet. Jėzus kalbėjo apie įvairius dalykus: kaip pagerinti santykius su kitais (5:23–26, 38–42; 7:1–5, 12), kaip saugoti moralinį tyrumą (5:27–32), kaip gyventi, kad netektų gailėtis (6:19–24; 7:24–27). Jėzus mokė, kaip ir kodėl elgtis yra išmintinga, taip pat pateikdavo paveikių  pavyzdžių. Taip jis padėjo klausytojams suprasti, kad vadovautis jo pamokymais išties naudinga.

6–8. a) Kokiais argumentais Jėzus klausytojus įtikina, kad pernelyg nerimauti yra neprotinga? b) Kas rodo, kad Jėzus išminties gavo iš savo Tėvo?

⁶ Pavyzdžiu paimkime Mato 6 skyriuje užrašytą Jėzaus pamokymą, ką daryti, jeigu nerimaujame dėl pragyvenimo. Jėzus sakė: „Liaukitės nerimavę dėl savo gyvybės – dėl to, ką valgysite ar gersite, taip pat dėl savo kūno – ką vilkėsite“ (25 eilutė). Rūpintis būtiniausiais dalykais, tokiais kaip maistas ir drabužiai, žmogui natūralu. Tačiau Jėzus ragino liautis dėl to nerimauti. b

⁷ Įsiklausykime, kaip įtikinamai Jėzus argumentuoja. Jeigu Jehova davė žmogui gyvybę ir kūną, nejaugi nepasirūpins ir maistu tai gyvybei palaikyti ir drabužiu kūnui aprengti? (25 eilutė) Juk Dievas maitina paukščius ir gražiai aprengia gėles, tad juo labiau pasirūpins savo tarnais (26, 28–30 eilutės). Išties, pernelyg nerimaudamas žmogus sau nepadės ir savo gyvenimo nė kiek neprailgins (27 eilutė). c O ką daryti, kad nerimas neužvaldytų? Jėzus moko, kad svarbiausia gyvenime turi būti tarnystė Dievui. Jei žmogus šio pamokymo klausys, galės neabejoti, kad dangiškasis Tėvas visus būtiniausius dalykus jam pridės (33 eilutė). Galiausiai Jėzus duoda itin vertingą patarimą – spręsti vienos dienos problemas. Kam apsisunkinti rytdienos rūpesčiais? (34 eilutė) Juk neverta jaudintis dėl to, kas gali nė neįvykti.  Klausydami išmintingų Jėzaus pamokymų, galime išvengti daugelio problemų, kurios šiandien žmones vargina ir kelia įtampą.

⁸ Akivaizdu, Jėzaus pamokymai tebėra tokie pat vertingi, kokie buvo beveik prieš 2000 metų. Argi tai neliudija, kad Tėvas jam suteikė savo išminties? Net ir geriausi žmonių patarimai laikui bėgant pasensta, dėl to prireikia juos pakoreguoti arba apskritai pakeisti kitais. Tačiau Jėzaus pamokymai laikui nepavaldūs, jų koreguoti nereikia. Kitaip ir būti negali, juk šis išmintingasis patarėjas kalbėjo „Dievo žodžius“ (Jono 3:34).

9. Ką sargybiniai sykį pasakė apie tai, kaip Jėzus mokė, ir kodėl tai buvo tikra tiesa?

⁹ Antra, kad Jėzaus išmintis buvo nuo Dievo, matyti iš to, kaip jis mokė. Kartą sargybiniai, pasiųsti Jėzaus suimti, grįžo tuščiomis. Kodėl? Jie pasakė: „Joks žmogus nėra taip kalbėjęs“ (Jono 7:45, 46). Tai buvo tikra tiesa. Jėzus buvo atėjęs „iš aukštai“, todėl turėjo daugiau žinių ir patirties nei bet kuris kitas žmogus (Jono 8:23). Niekas kitas nebūtų sugebėjęs mokyti taip, kaip jis. Pakalbėkime, kokiais dviem būdais šis išmintingas Mokytojas mokė.

10, 11. a) Kodėl Jėzaus naudoti pavyzdžiai buvo labai paveikūs? b) Kas yra alegorija ir koks pavyzdys rodo, kad Jėzaus alegorijos labai paveikios?

¹⁰ Naudojo paveikius pavyzdžius. „Jėzus kalbėjo minioms palyginimais. Be palyginimų jis jiems nekalbėjo“ (Mato 13:34). Mus stebina jo gebėjimas svarbias tiesas perteikti paprastais, iš kasdienio gyvenimo paimtais pavyzdžiais. Sėklą sėjantys žemdirbiai, duoną maišančios  moterys, turguje žaidžiantys vaikai, tinklus traukiantys žvejai ir paklydusių avių ieškantys piemenys – visa tai Jėzaus klausytojai buvo matę ne kartą. Kai svarbios tiesos susiejamos su gerai žinomais dalykais, jos įsirėžia į protą ir širdį (Mato 11:16–19; 13:3–8, 33, 47–50; 18:12–14).

¹¹ Jėzus dažnai pasakodavo alegorijas – trumpus pasakojimus, padedančius suvokti dorovines ar dvasines tiesas. Pasakojimus suprasti ir įsiminti yra lengviau nei abstrakčias mintis, tad Jėzaus mokymai ilgiau pasilikdavo žmonių atmintyje. Daugelis Jėzaus alegorijų yra apie jo Tėvą. Jos papasakotos labai vaizdingai, todėl yra ypač įsimintinos. Pavyzdžiui, kiekvienas supras, kas norėta pasakyti pasakojimu apie sūnų paklydėlį: jei suklydęs žmogus nuoširdžiai atgailauja, Jehova jo pasigaili ir mielai atleidžia (Luko 15:11–32).

12. a) Kodėl Jėzus mokydamas užduodavo klausimų? b) Kaip Jėzus nutildė tuos, kurie iškėlė abejonę dėl Dievo jam suteiktų įgaliojimų?

¹² Užduodavo taiklių klausimų. Klausimais Jėzus paskatindavo klausytojus mąstyti ir daryti išvadas, ištirti savo motyvus, priimti sprendimus (Mato 12:24–30; 17:24–27; 22:41–46). Pavyzdžiui, kai religiniai vadovai iškėlė abejonę, ar Jėzus tikrai siųstas Dievo, jis paklausė: „Kas suteikė teisę Jonui krikštyti – dangus ar žmonės?“ Religiniai vadovai buvo apstulbinti tokio klausimo. Jie tarpusavyje tarėsi: „Jeigu sakysime, kad dangus, jis paklaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ Bet negi sakysime, kad žmonės?“ Jie bijojo žmonių, nes daugelis laikė Joną pranašu. Jėzui jie atsakė: „Mes nežinome“ (Morkaus 11:27–33; Mato 21:23–27). Toks paprastas Jėzaus klausimas religinius vadovus nutildė ir atskleidė jų klastą.

13–15. Kodėl galima sakyti, kad pasakojimas apie gailestingąjį samarietį yra tikros išminties pavyzdys?

 ¹³ Kartais Jėzus panaudodavo abu mokymo metodus – pateikęs pavyzdį užduodavo mąstyti skatinančių klausimų. Kai vienas Įstatymo žinovas paklausė, ką reikia daryti, kad gautų amžiną gyvenimą, Jėzus priminė jam įstatymą, liepiantį mylėti Dievą ir artimą. Norėdamas pasiteisinti vyras paklausė: „O kas yra mano artimas?“ Tada Jėzus papasakojo apie žydą, kurį kelyje užpuolė plėšikai ir paliko gulėti leisgyvį. Pro šalį ėjo kiti du žydai: pirma kunigas, paskui levitas. Tačiau nė vienas iš jų savo tautiečiui nepadėjo. Paskui tuo keliu ėjo samarietis. Jam pagailo nukentėjusiojo. Samarietis aptvarstė jam žaizdas ir nugabeno į užeigą, kur šis galėtų sveikti. Baigęs savo pasakojimą Jėzus paklausė: „Kuris iš tų trijų, tavo manymu, tapo artimu pakliuvusiam į plėšikų rankas?“ Įstatymo žinovui teko pripažinti: „Tas, kuris pasielgė su juo gailestingai“ (Luko 10:25–37).

¹⁴ Šis pasakojimas yra akivaizdus pavyzdys, kad Jėzus yra išmintingas. Kodėl galima taip sakyti? Jo dienomis žydai artimu pripažino tik tą, kuris laikėsi jų tradicijų; samariečiai, kaip žinome, nebuvo iš tokių (Jono 4:9). Jeigu Jėzus būtų papasakojęs apie samarietį, kuriam padėjo žydas, vargu ar Įstatymo žinovas būtų pakeitęs savo nuostatą. Taigi, papasakodamas apie samarietį, pasirūpinusį žydu, Jėzus padarė išmintingai. Dar atkreipk dėmesį, kaip jis padėjo anam vyrui suprasti, ką reiškia mylėti artimą. Įstatymo žinovas iš esmės teiravosi: „Kas yra mano artimas, kuriam turėčiau parodyti gerumą?“ Bet pabaigęs pasakojimą Jėzus uždavė jam klausimą: „Kuris iš tų trijų, tavo manymu, tapo artimu?“ Jėzus atkreipė dėmesį ne į tą, kuris sulaukė pagalbos, ne į auką,  o į tą, kuris pagalbą suteikė, – į samarietį. Pamoka aiški: tikras artimas imsis iniciatyvos daryti gera kitiems žmonėms nežiūrėdamas, kokia jų tautybė. Išties, Jėzus buvo sumanus Mokytojas.

¹⁵ Taigi nesunku suprasti, kodėl žmonės Jėzaus mokymu taip stebėjosi ir noriai jo klausėsi (Mato 7:28, 29). Kartą daug žmonių išbuvo su Jėzumi tris dienas pamiršę net apie valgį (Morkaus 8:1, 2).

16. Iš ko buvo matyti, kad Jėzus vadovaujasi Dievo išmintimi?

¹⁶ Trečia, kad Jėzaus išmintis buvo nuo Jehovos, suprantame iš to, kaip jis gyveno. Išmintis yra matoma ir praktikoje, ji pasireiškia darbais. „Kas iš jūsų išmintingas ir turi supratimo? – paklausė Jėzaus mokinys Jokūbas ir pats atsakė: – Teparodo tai geru elgesiu“ (Jokūbo 3:13). Jėzaus elgesys aiškiai rodė, kad jis vadovaujasi Dievo išmintimi. Pakalbėkime, kaip jis gyveno ir kaip elgėsi su kitais.

17. Kas rodo, kad Jėzus visur ir visada gebėjo išlaikyti pusiausvyrą?

¹⁷ Ar pastebėjai, kad žmonės, kuriems trūksta išminties, gyvenime yra linkę į kraštutinumus? Jėzus vadovavosi Dievo išmintimi, todėl visur ir visada gebėjo išlaikyti pusiausvyrą. Svarbiausia gyvenime jam buvo tarnauti Jehovai. Jėzus atsidėjęs skelbė žmonėms gerąją naujieną. „Tam ir esu atėjęs“, – sakė jis (Morkaus 1:38). Jėzui nebuvo labai svarbūs materialiniai dalykai, panašu, kad jų turėjo visai nedaug (Mato 8:20). Tačiau Jėzus nebuvo asketas. Kaip ir Tėvas, „laimingasis Dievas“, jis mokėjo džiaugtis ir dalytis savo džiaugsmu su kitais (1 Timotiejui 1:11; 6:15). Dalyvaudamas vestuvėse, kur, be abejo, skambėjo muzika, dainos ir žmonės linksminosi, Jėzus tikrai nesėdėjo paniuręs ir negadino  kitiems nuotaikos. Priešingai, jis pasirūpino, kad vestuvininkai nepritrūktų vyno – gėrimo, kuris „žmogui širdį linksmina“ (Psalmyno 104:15; Jono 2:1–11). Jėzus dažnai priimdavo kvietimą ateiti į svečius ir naudodamasis ta proga žmones mokydavo (Luko 10:38–42; 14:1–6).

18. Iš ko dar buvo matyti, kad Jėzus yra išmintingas?

¹⁸ Kad Jėzus buvo išmintingas, matėsi ir iš jo elgesio su kitais žmonėmis. Jis gerai suprato, kaip jo mokiniai mąsto, kaip jaučiasi ir kodėl vienaip ar kitaip elgiasi. Jėzus žinojo, kad jie netobuli, vis dėlto matė gerąsias tų Jehovos išrinktų vyrų savybes ir įžvelgė jų potencialą (Jono 6:44). Nors mokiniai darė klaidų, Jėzus jais pasitikėjo – pavedė skelbti gerąją naujieną. Jėzus nė kiek neabejojo, kad jie su šia atsakinga užduotimi susidoros (Mato 28:19, 20). Skaitydami Apaštalų darbų knygą matome, kad Jėzaus mokiniai tą užduotį ištikimai vykdė (Apaštalų darbų 2:41, 42; 4:33; 5:27–32). Akivaizdu, pasitikėti jais buvo išmintinga.

19. Iš ko buvo matyti, kad Jėzus yra „romus ir nuolankios širdies“?

¹⁹ Kaip sužinojome iš 20 skyriaus, išmintingas žmogus yra nuolankus ir romus. Suprantama, tobulą pavyzdį,  ką reiškia būti nuolankiam ir romiam, mums rodo Jehova. O ką galime pasakyti apie Jėzų? Jis irgi yra nuolankus. Tai gerai matyti iš to, kaip jis elgėsi su savo mokiniais. Nors buvo tobulas, Jėzus nežiūrėjo į juos iš aukšto. Taip pat jų nemenkino ir nenuvertino. Jėzus atsižvelgė į jų ribotumus ir pakentė trūkumus (Morkaus 14:34–38; Jono 16:12). Šalia jo laisvai jautėsi netgi vaikai. Jie matė, kad jis „romus ir nuolankios širdies“ (Mato 11:29; Morkaus 10:13–16).

20. Kodėl galima sakyti, kad Jėzus parodė nuolankumą sutikdamas padėti kitatautei?

²⁰ Iš ko dar galima spręsti, kad Jėzus, kaip ir jo Tėvas, buvo nuolankus? Jis buvo linkęs nusileisti, kai tik tam buvo pagrindas. Prisimink atvejį, kai viena kitatautė meldė Jėzų išgydyti jos dukrą, kurią buvo apsėdęs demonas. Jėzus trejopai leido jai suprasti, kad nesiruošia to daryti. Iš pradžių į moterį nekreipė dėmesio. Paskui be užuolankų pasakė esąs siųstas pas žydus, o ne pas kitataučius. Galiausiai pateikė pavyzdį – taktiškai paaiškino, kodėl jai nepadės. Tačiau moters tikėjimas buvo stiprus, todėl ji nepaliovė prašiusi Jėzų pagalbos. Ką tada Jėzus padarė? Tai, ko sakė nedarysiąs, – moters dukrą išgydė (Mato 15:21–28). Akivaizdu, Jėzus buvo nuolankus. Ir atmink: tik tas, kuris yra nuolankus, yra iš tikro išmintingas.

21. Kodėl svarbu stengtis gyventi, kalbėti ir elgtis kaip Jėzus Kristus?

²¹ Jehova pasirūpino, kad galėtume sužinoti apie tai, ką kalbėjo ir kokius darbus darė Jėzus – išmintingiausias visų laikų žmogus. Visada prisiminkime, kad Jėzus yra tobulas savo Tėvo atspindys. Jei seksime Jėzaus Kristaus pavyzdžiu – stengsimės kalbėti ir elgtis kaip jis, – bus akivaizdu, kad vadovaujamės „išmintimi iš aukštybių“. Kitame skyriuje apie tai pakalbėsime daugiau.