1–3. Kodėl galima sakyti, kad Jėzaus mirtis labai skyrėsi nuo kitų?

 BEVEIK prieš 2000 metų vieną pavasario dieną nuteisė ir nukankino nekaltą žmogų. Jis buvo ne pirmas ir, deja, ne paskutinis nuteistasis, kuriam įvykdė žiaurią ir neteisingą bausmę. Vis dėlto tam tikra prasme to žmogaus mirtis nuo kitų labai skyrėsi.

² Nuteistajam kenčiant paskutines skausmo kupinas gyvenimo valandas įvyko tai, kas aplinkui esančius žmones sukrėtė ir privertė susimąstyti. Nors buvo vidurdienis, saulė užtemo ir pasidarė tamsu (Luko 23:44, 45). Prieš išleisdamas paskutinį atodūsį, pasmerktasis ištarė įsimintiną žodį: „Atlikta!“ Jo mirtis buvo pasiaukojama ir be galo reikšminga – jis atidavė savo gyvybę už visą žmoniją. Tai buvo didžiausia meilė, kokią gali parodyti žmogus (Jono 15:13; 19:30).

³ Taip, čia kalbame apie Jėzų Kristų. Apie jo kančias ir mirtį tą niūrią 33 m. e. m. nisano 14-ąją žino daugelis žmonių. Deja, mažai kas iš jų pamąsto, kad vienas asmuo tądien kentė didesnį skausmą nei Jėzus. Galima sakyti, tas asmuo paaukojo dar daugiau ir iš didžiulės meilės padarė tai, ko nebūtų galėjęs padaryti joks žmogus. Būtent ką? Atsakymas į šį klausimą mus veda prie ypač svarbios temos: Jehovos meilė.

4. Iš ko vienas romėnų kariuomenės šimtininkas suprato, kad Jėzus nebuvo paprastas žmogus, ir kokią išvadą jis padarė?

⁴ Egzekuciją stebėjo vienas romėnų kariuomenės šimtininkas. Jėzaus mirtį lydėjusi tamsa ir paskui kilęs žemės  drebėjimas taip tą karį sukrėtė, kad jis pasakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus“ (Mato 27:54). Šimtininkas suprato, kad Jėzus nebuvo paprastas žmogus. Tas karys prisidėjo prie Jehovos, paties Aukščiausiojo, Sūnaus egzekucijos! O kiek brangus Tėvui jo Sūnus buvo?

5. Kiek laiko Tėvas ir jo pirmagimis Sūnus buvo drauge danguje?

⁵ Biblijoje Jėzus vadinamas „visos kūrinijos pirmagimiu“ (Kolosiečiams 1:15). Vadinasi, Jehova savo Sūnų sukūrė anksčiau nei visatą. Kiek laiko Tėvas ir Sūnus buvo drauge? Kai kurių mokslininkų paskaičiavimais, visatai yra 13 milijardų metų. Tokį ilgą laikotarpį sunku suvokti, ar ne tiesa? Kad visatos amžių žmonėms įsivaizduoti būtų lengviau, viename planetariume yra 110 metrų ilgio laiko skalė. Palei ją eidamas lankytojas kiekvienu žingsniu peršoka 75 milijonus visatos gyvavimo metų. Laiko skalė užsibaigia visą žmonijos istorijos tarpsnį žyminčia plauko storio juostele. Net jei šie skaičiavimai būtų tikslūs, Jehovos Sūnaus gyvenimo trukmei pažymėti nepakaktų net ir visos laiko skalės. Kuo Dievo Sūnus visą tą ilgą laiką buvo užimtas?

6. a) Kuo Jehovos Sūnus buvo užimtas gyvendamas danguje? b) Koks ryšys sieja Jehovą ir jo Sūnų?

⁶ Sūnus džiugiai darbavosi su savo Tėvu (Patarlių 8:30). Biblijoje rašoma: „Ničnieko neatsirado be [Sūnaus]“ (Jono 1:3). Vadinasi, Jehova viską kūrė drauge su Sūnumi ir, reikia manyti, kartu darbuotis jiems buvo įdomu ir malonu. Paprastai tėvus su vaikais sieja labai stipri meilė. Ji, kaip žinome, yra „tobulas vienybės saitas“ (Kolosiečiams 3:14). Kadangi Jehova su Sūnumi drauge buvo labai daug laiko, juodu susiejo itin artimas ryšys – toks, kokį mums net sunku įsivaizduoti. Be abejonės, Dievą Jehovą ir jo Sūnų vienija pats stipriausias meilės saitas.

7. Kokius jausmus Jehova išreiškė savo Sūnui, kai šis pasikrikštijo?

 ⁷ Vis dėlto, kad ir kaip Sūnų mylėjo, Tėvas siuntė jį į žemę gimti žmogumi. Vadinasi, kelis dešimtmečius Sūnaus danguje nebuvo ir Jehova negalėjo tiesiogiai su juo bendrauti. Jis atidžiai stebėjo, kaip Jėzus augo ir tapo suaugusiu žmogumi. Būdamas maždaug 30 metų Jėzus pasikrikštijo. Nereikia nė spėlioti, kaip tada jautėsi Jehova. Tądien jis iš dangaus pasakė: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš džiaugiuosi“ (Mato 3:17). Jėzus darė viską, kas buvo apie jį išpranašauta, ir ištikimai vykdė savo Tėvo valią. Matydamas tai, Jehova labai džiaugėsi (Jono 5:36; 17:4).

8, 9. a) Ką Jėzui teko iškęsti 33 m. e. m. nisano 14 dieną ir kaip, tai matydamas, jautėsi jo Tėvas? b) Kodėl Jehova leido, kad jo Sūnus kentėtų ir mirtų?

⁸ Tačiau ką, tavo manymu, išgyveno Jehova 33 m. e. m. nisano 14 dieną? Ką jautė, kai Jėzų naktį išdavė, suėmė ir kai jį paliko draugai? Kai jį neteisėtai teisė, iš jo tyčiojosi, apspjaudė ir daužė kumščiais? Kai rimbu išdraskė jam nugarą? Kai prikalė prie stulpo ir paliko kabėti? Ką Tėvas išgyveno, kai žmonės jo mylimą Sūnų keikė ir kai šis, kentėdamas nepakeliamus skausmus, jo šaukėsi? Ir ką Jehova jautė, kai Sūnus išleido paskutinį atodūsį – kai visos kūrinijos pirmagimio gyvybė užgeso? (Mato 26:14–16, 46, 47, 56, 59, 67; 27:38–44, 46; Jono 19:1)

⁹ Jehovos skausmas dėl Sūnaus mirties turėjo būti neapsakomas. Iki galo suprasti, ką jis tuo metu jautė, mes negalime. Tačiau galime paaiškinti, kodėl jis ryžosi tokiai aukai ir leido, kad Sūnus mirtų. Apie tai rašoma Jono 3:16. Ši Biblijos eilutė tokia reikšminga, kad kai kurie ją vadina mažąja evangelija. Joje sakoma: „Dievas labai mylėjo pasaulį – net atidavė savo viengimį Sūnų,  kad nė vienas, kuris jį tiki, nepražūtų ir galėtų gyventi amžinai.“ Vadinasi, atsiųsti Sūnų į žemę už mus kentėti ir mirti Jehovą paskatino meilė. Didesnės meilės žmonėms nėra parodęs niekas kitas.

10. Ko žmonėms labai reikia ir ką galima pasakyti apie žodžio „meilė“ reikšmę šiandien?

¹⁰ Daugelio nuomone, meilės žmogui reikia labiau už viską. Būti mylimas jis trokšta nuo pat gimimo. Jeigu meilės sulaukia, yra laimingas, o jos negaudamas nyksta ir net gali mirti. Nors žmogui be meilės sunku gyventi, ją apibūdinti jam nelengva. Apie meilę kalbama gana daug – apie ją prirašyta knygų, prikurta dainų ir eilėraščių. Vis dėlto tai nelabai padeda suprasti, kas meilė iš tikro yra. Šis žodis dabar toks subanalintas, kad, galima sakyti, prarado savo tikrąją reikšmę.

11, 12. a) Ką apie meilę sužinome skaitydami Bibliją? b) Kokiais žodžiais meilė įvardijama senojoje graikų kalboje ir kuris iš jų dažniausiai vartojamas Biblijos graikiškojoje dalyje? (Taip pat žiūrėk išnašą.) c) Ką Biblijoje dažnai reiškia žodis agápe?

¹¹ Daugiau apie meilę suprantame skaitydami Bibliją. Viename aiškinamajame žodyne (Expository Dictionary of New Testament Words) sakoma: „Meilę galima atpažinti tik iš darbų.“ Biblijoje rašoma apie tai, kaip Jehova daugybę kartų parodė, kad myli žmones ir nori jiems gero. Jehova siuntė į žemę savo Sūnų už mus numirti, – argi gali kas parodyti žmonėms didesnę meilę? Apie tai, iš ko dar galime matyti, kad Jehova mus myli, pakalbėsime kituose skyriuose. Daug apie meilę suprantame ir išsiaiškinę, ką reiškia graikų kalbos, kuria buvo rašoma Biblija, žodžiai, verčiami „meilė“. Senojoje graikų kalboje meilei įvardyti buvo vartojami keturi  žodžiai. a Iš jų Biblijos graikiškojoje dalyje dažniausiai vartojamas agápe. Viename Biblijos žodyne rašoma, kad tai „pats išraiškingiausias žodis meilei nusakyti“. Kodėl taip teigiama?

¹² Biblijoje vartojamas žodis agápe dažnai reiškia meilę, pagrįstą teisingais principais. Agápe – daugiau nei jausmas. Tai ir vidinė nuostata ugdytis ir rodyti meilę visiems suvokiant, kad taip elgtis teisinga. Bet svarbiausia, agápe, arba krikščioniška meilė, yra absoliučiai nesavanaudiška. Sugrįžkime prie Jono 3:16. Kokį „pasaulį“ Dievas pamilo taip, kad net atidavė už jį savo viengimį Sūnų? Žmones, kuriuos, jo požiūriu, įmanoma išpirkti. Daugybės jų gyvensena Dievui nėra priimtina. Ar jis juos myli taip, kaip, pavyzdžiui, mylėjo savo ištikimą draugą Abraomą? (Jokūbo 2:23) Ne. Tačiau Jehova su meile daro jiems gera, net jeigu jam tai kainuoja labai daug. Jis nori, kad visi atgailautų ir pasikeistų (2 Petro 3:9). Ir daugelis pasikeičia. Tokius žmones Jehova mielai priima į draugus.

13, 14. Kas rodo, kad krikščioniška meilė nėra atsijusi nuo šiltų jausmų?

¹³ Tačiau kai kurie žodį agápe, vartojamą Biblijoje, supranta klaidingai. Jų manymu, tai meilė, kurią asmuo rodo ne šiltų jausmų skatinamas, o vadovaudamasis protu. Bet iš tikrųjų krikščioniška meilė nuo šiltų jausmų nėra atsijusi. Pavyzdžiui, rašydamas „Tėvas myli  Sūnų“, apaštalas Jonas pavartojo žodžio agápe formą (Jono 3:35). Ar žodyje „myli“ nėra jokios šilumos? Yra. Atkreipk dėmesį į tokius pat Jėzaus žodžius, kurie užrašyti Jono 5:20. Čia pavartota žodžio filéo, reiškiančio švelnų prisirišimą, forma. Jehovos meilė švelniu prisirišimu pasireiškia dažnai. Vis dėlto ji nėra vien jausmas. Tai meilė, pagrįsta jo nustatytais išmintingais ir teisingais principais.

¹⁴ Kaip jau išsiaiškinome, visos Jehovos savybės ir ypatybės yra tobulos ir patrauklios. Tačiau niekas mūsų taip stipriai netraukia prie Jehovos kaip jo meilė. Taip, Jehovos meilė yra išskirtinė. Kodėl galima taip teigti?

15. Kas Biblijoje pasakyta apie Jehovos meilę ir kodėl tai verta mūsų dėmesio? (Taip pat žiūrėk išnašą.)

¹⁵ Biblijoje apie meilę pasakyta tai, ko nepasakyta apie jokią kitą Jehovos savybę ar ypatybę. Joje nerašoma, kad Dievas yra galia, teisingumas ar išmintis. Galia, teisingumu ir išmintimi Jehova pasižymi – niekas šiuo atžvilgiu jam neprilygsta. Jis yra galios, teisingumo ir išminties šaltinis. Tačiau apie jo meilę pasakyta kitaip: „Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:8). b Kaip šiuos žodžius suprasti?

16–18. a) Kodėl Biblijoje sakoma, kad „Dievas yra meilė“? b) Kodėl iš visų kūrinių žemėje žmogus yra tinkamiausias Jehovos meilės įvaizdis?

¹⁶ Pasakymo „Dievas yra meilė“ nereikėtų suprasti tiesiogiai – tarp žodžių „Dievas“ ir „meilė“ negalima padėti  lygybės ženklo. Apversti šio teiginio ir pasakyti „meilė yra Dievas“ irgi negalima. Jehova nėra kokia nors abstrakti savybė ar ypatybė. Jis yra asmuo – pasižymi daugeliu savybių ir ypatybių, tačiau ypač išsiskiria meile. Viename žinyne apie mūsų aptariamą Biblijos eilutę rašoma: „Dievo esybė yra meilė.“ Iš esmės galime mąstyti taip: galia Jehovą įgalina veikti, teisingumu ir išmintimi jis vadovaujasi, o meilė jį skatina veikti. Be to, kartu su meile Jehova rodo ir kitas savybes ir ypatybes.

¹⁷ Jehova yra geriausias pavyzdys, kaip rodyti meilę. Vadinasi, kad suprastume, ką reiškia mylėti, turime gerai jį pažinti. Tiesa, mylėti geba ir žmonės. Tačiau iš kur jie tokį gebėjimą gavo? Atkreipk dėmesį, ką Jehova pasakė savo Sūnui prieš imdamasis kurti žmones: „Padarykime žmogų – kaip savo atvaizdą, panašų į mus“ (Pradžios 1:26). Iš visų Dievo kūrinių žemėje tik žmonės geba mylėti ir tuo yra į jį panašūs. Prisimink, ryškiausias Jehovos ypatybes Biblijoje vaizduoja gyvūnai. Tačiau Jehovos meilė yra išskirtinė ir jos įvaizdžiu jis pasirinko išskirtinį kūrinį žemėje – žmogų (Ezechielio 1:10).

¹⁸ Jei mylime kitus nesavanaudiška meile, sekame Jehovos parodytu pavyzdžiu. Apaštalas Jonas rašė: „Mes mylime, nes jis mus pirmas pamilo“ (1 Jono 4:19). Kaip šiuos žodžius suprasti?

19. Kas paskatino Jehovą kurti?

¹⁹ Meilė buvo visada. Pagalvok, kodėl Jehova ėmėsi kurti? Tikrai ne dėl to, kad jautėsi vienišas ar kad jam reikėjo draugijos. Jehova yra tobulas, jam užtenka savęs ir nieko iš kitų jam nereikia. Tačiau meilė, kaip jau minėjome, skatina veikti. Ji sužadino Dievui norą  gyvenimo džiaugsmu su kuo nors pasidalyti. Taigi jis ėmėsi kurti angelus ir žmones, kad šie irgi galėtų gyventi ir būti laimingi. Pirmasis kūrinys, „Dievo kūrinijos pradžia“, buvo jo viengimis Sūnus (Apreiškimo 3:14). Paskui Jehova drauge su juo kūrė visa kita. Jiedu pradėjo nuo angelų (Jobo 38:4, 7; Kolosiečiams 1:16). Apdovanoti valios laisve, protu ir jausmais, angelai gebėjo rodyti meilę ir draugiškumą vienas kitam, o svarbiausia, Dievui Jehovai (2 Korintiečiams 3:17). Taip, jie gebėjo mylėti, nes Jehova pirmas pamilo – meilės skatinamas juos sukūrė.

20, 21. Iš ko Adomas ir Ieva galėjo suprasti, kad Jehova juos myli, ir kaip jie į jo meilę atsakė?

²⁰ Tą patį galima pasakyti apie žmones. Adomas ir Ieva nuo pat pirmos dienos buvo apsupti Jehovos meilės. Žvalgydamiesi po savo namus, Edeno sodą, jie visur regėjo akivaizdžius įrodymus, kad Tėvas juodu labai myli. Biblijoje rašoma: „Dievas Jehova įveisė sodą ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs“ (Pradžios 2:8). Tikriausiai esi vaikštinėjęs po gražiai sutvarkytą sodą ar parką. Kas tave žavėjo labiausiai? Šviesos spinduliai, besiskverbiantys pro tankią medžių lapiją? Graži gėlyno spalvų gama? Upelio čiurlenimas, paukščių giesmės, vabzdžių dūzgimas? O gal medžių, vaisių ir žydinčių gėlių kvapai? Taip, parkų ir sodų yra labai gražių. Vis dėlto nė vienas iš jų negalėtų prilygti Edeno sodui. Kodėl?

²¹ Todėl, kad jis buvo įveistas paties Jehovos. Tas sodas turėjo būti neapsakomai nuostabus. Jis buvo pilnas medžių – gražių akims ir vedančių gardžius vaisius. Sodas buvo gerai drėkinamas, erdvus ir jame buvo įvairių gyvūnų. Adomas su Ieva būtų galėję gyventi laimingai ir prasmingai, nieko nestokodami, džiaugdamiesi maloniu darbu ir vienas kito draugija. Jehova pirmas parodė  jiems meilę, tad jie turėjo atsakyti tuo pačiu. Deja, Adomas ir Ieva savo dangiškąjį Tėvą nuvylė. Užuot jį mylėję ir jo klausę, jie pasidavė savanaudiškumui ir jį išdavė (Pradžios 2 skyrius).

22. Ką Jehova po įvykių Edene nusprendė ir ką tai pasako apie jo meilę žmonėms?

²² Kaip skaudu Jehovai turėjo būti! Bet ar dėl Adomo ir Ievos išdavystės jis mylėti žmones nustojo? Ne. Biblijoje sakoma: „Jo ištikimoji meilė amžina“ (Psalmyno 136:1). Ištikimos meilės skatinamas, Jehova iškart nusprendė: doros širdies Adomo ir Ievos palikuonius jis išgelbės. Kaip žinome, jis siuntė savo mylimą Sūnų į žemę, kad už juos numirtų (1 Jono 4:10).

23. Kodėl Jehova Biblijoje vadinamas „laiminguoju Dievu“ ir į kokį klausimą atsakysime kitame skyriuje?

²³ Taip, Jehova nuo pat pradžių žmonėms įvairiopai parodė, kad juos myli. Iš tiesų, „jis mus pirmas pamilo“. Kur meilė, ten darna ir džiaugsmas, todėl nenuostabu, kad Jehova Biblijoje vadinamas „laiminguoju Dievu“ (1 Timotiejui 1:11). Tačiau galbūt tau kyla klausimas: „O ar Jehova myli mane?“ Į jį atsakysime kitame skyriuje.