VIENA iš vietovių, kur žmonės išsikėlė gyventi po Tvano, buvo Ūras. Jis tapo svarbiu miestu, kuriame buvo dailūs namai. Bet žmonės čia garbino netikrus dievus. Jie elgėsi panašiai kaip Babelio gyventojai. Ūro ir Babelio žmonės nesielgė taip, kaip Nojus ir jo sūnus Semas, kurie visuomet tarnavo Jehovai.

Pagaliau, praėjus 350 metų po tvano, ištikimasis Nojus mirė. Lygiai po dvejų metų gimė vyras, kurį tu matai šiame paveiksle. Dievui jis buvo ypatingas asmuo. Jo vardas Abraomas. Jis gyveno tame Ūro mieste su savo šeima.

Vieną dieną Jehova tarė Abraomui: ‘Palik Ūrą bei savo gimines ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu.’ Ar Abraomas pakluso Dievui ir paliko visus Ūro patogumus? Taip, jis pakluso. Ir kadangi Abraomas visada klausė Dievo, jis tapo žinomas kaip Dievo draugas.

Kai Abraomas paliko Ūrą, kartu su juo iškeliavo kai kurie jo šeimos nariai. Tarp jų buvo jo tėvas Tarė. Taip pat jo sūnėnas Lotas. Ir, žinoma, kartu iškeliavo Abraomo žmona Sara. Po kurio laiko jie atvyko į vietovę, vadinamą Haranu, kur mirė Tarė. Jie buvo toli nuo Ūro.

Vėliau Abraomas su savo šeimyna paliko Haraną ir iškeliavo į šalį, vadinamą Kanaanu. Čia Jehova pasakė: ‘Tai šalis, kurią aš duosiu tavo vaikams.’ Abraomas pasiliko Kanaane ir gyveno palapinėse.

Dievas padėjo Abraomui, ir jis greitai jau turėjo dideles avių bei kitų gyvulių kaimenes ir šimtus tarnų. Tačiau jis ir Sara neturėjo savo vaikų.

Kai Abraomui buvo 99 metai, Jehova pasakė: ‘Aš pažadu, kad tu tapsi daugelio tautų tėvu.’ Bet kaip tai turėjo įvykti, jeigu Abraomas ir Sara buvo jau per seni, kad susilauktų vaiko?