ŽIŪRĖK, kas atsitinka laivui! Jis dūžta į gabalus! Ar matai sušokusius į vandenį žmones? Kai kurie jau pasiekė krantą. Ar čia yra Paulius? Sužinokime, kas jam atsitiko.

Prisimink — Paulius dvejus metus praleido Cezarėjos kalėjime. Po to jį ir kai kuriuos kitus kalinius pasodina į laivą, kuris plaukia į Romą. Netoli Kretos salos juos užklumpa baisi audra. Vėjas toks smarkus, kad vyrai negali suvaldyti laivo. Dieną jie nemato saulės, o naktį — žvaigždžių. Galiausiai po daugelio dienų esantieji laive praranda bet kokią viltį išsigelbėti.

Tada Paulius atsistoja ir sako: ‘Niekas iš jūsų nepraras gyvybės; tik laivas suduš. Šią naktį pasirodęs Dievo angelas pasakė man: „Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš Romos valdovą imperatorių. Ir Dievas išsaugos visus, kurie keliauja su tavimi.“’

Viesului siaučiant jau keturiolika dienų, apie vidunaktį jūrininkai pastebi, kad vandens gylis mažėja! Bijodami tamsoje užšokti ant uolų, jie išmeta inkarus. Kitą rytą jie pamato įlanką. Jie nusprendžia bandyti priplukdyti laivą tiesiog prie kranto.

Kai jie priartėja prie kranto, laivo dugnas įsminga smėlio seklumoje. Bangos pradeda daužyti jį, ir laivas ima irti į gabalus. Atsakingas už laivą armijos karininkas sako: ‘Kas mokate plaukti, pirmi šokite į jūrą ir plaukite į krantą. Kiti šokite paskui juos ir laikykitės įsitvėrę laivo nuolaužų.’ Jie taip ir padaro. Taip visi 276 laive buvę asmenys laimingai pasiekia krantą, kaip buvo pažadėjęs angelas.

Sala vadinasi Malta. Žmonės čia labai malonūs, ir jie pasirūpina laivo keleiviais. Kai oras pagerėja, Paulių persodina į kitą laivą ir nugabena į Romą.