1, 2. a) Dėl ko Jėzaus mokiniai galėjo nustebti? b) Apie kokią pjūtį Jėzus kalbėjo?

 MOKINIAI gūžčioja pečiais. Ką Jėzus turėjo omenyje, sakydamas „pakelkite akis ir pažvelkite į laukus — jie baltuoja prinokę pjūčiai“? Visi sužiūra, kur link Jėzus mostelėjo, bet mato, kad laukai ne baltuoja, o žaliuoja. Miežiai dar gana neseniai sudygę. „Prinokę pjūčiai? — mokiniai galbūt svarsto. — Tai kad iki pjūties dar keli mėnesiai!“ (Jn 4:35)

² Bet Jėzus kalbėjo ne apie miežiapjūtę, — jam rūpėjo žmonių derlius. Pasinaudojęs proga Jėzus norėjo pamokyti savo sekėjus dviejų svarbių dalykų. Kokių? Pasigilinkime į Jėzaus žodžius ir jų kontekstą.

3. a) Kas galbūt paskatino Jėzų pasakyti, kad laukai „baltuoja prinokę pjūčiai“? (Taip pat prašom žiūrėti išnašą.) b) Kaip Jėzus paaiškino savo mintį?

³ Minėtus žodžius Jėzus pasakė 30 mūsų eros metų pabaigoje netoli samariečių miesto Sicharo. Kol mokiniai buvo išėję į miestą, Jėzus, pasilikęs prie šaltinio, ėmė liudyti vienai moteriai. Ši tuojau suvokė Jėzaus pamokymų vertę. Kai mokiniai sugrįžo, moteris nubėgo į Sicharą papasakoti apie savo atradimą kitiems. Miestiečius ji taip sudomino, kad visa minia išskubėjo pas Jėzų prie šaltinio. Galimas daiktas, kad būtent tuo metu, kai Jėzus užmetęs akį į laukus pastebėjo minią samariečių, jis ir ištarė: „Pažvelkite į laukus — jie baltuoja prinokę pjūčiai.“ a O kad mokiniai suprastų, jog jis kalba apie pjūtį perkeltine prasme, pridūrė: „Pjovėjas [...] surenka derlių į amžiną gyvenimą“ (Jn 4:5-30, 36).

4. a) Kokius du dalykus apie pjūtį Jėzus pabrėžė? b) Kokius klausimus aptarsime?

⁴ Kokius du svarbius dalykus apie šią pjūtį Jėzus norėjo pabrėžti? Pirmiausia, — kad darbas yra skubus. Sakydamas, kad laukai jau „baltuoja prinokę pjūčiai“, Jėzus savo sekėjus ragino darbo imtis neatidėliotinai. Kad dar pastiprintų skubumo jausmą, Mokytojas pridūrė: „Jau pjovėjas gauna atlygį.“ Mokiniai turėjo suprasti: pjūtis jau  prasidėjo, taigi nėra ko delsti! Antra, ką Jėzus pabrėžė, — šis darbas teikia džiaugsmą. Anot Jėzaus, drauge džiaugsis „sėjėjas ir pjovėjas“ (Jn 4:35b, 36). Kaip Jėzus tąkart labai džiaugėsi, kad „daug samariečių [...] įtikėjo“, taip ir mokiniai atsidėję pjūčiai patirs daug džiaugsmo (Jn 4:39-42). Šie Jėzaus ištarti žodžiai labai reikšmingi ir mums. Juk šiuo metu vyksta pati didžiausia visų laikų pjūtis. Kada mūsų laikais vykstanti pjūtis prasidėjo? Kas jos darbininkai? Kiek pririnkta derliaus?

5. Kas vadovauja pasauliniam pjūties darbui ir kokiais žodžiais Jono regėjime pabrėžtas darbo skubumas?

⁵ Apaštalui Jonui regėjime Jehova parodė, kad vadovauti pasauliniam pjūties darbui — nuimti žmonių derlių — paskiria Jėzų. (Perskaityk Apreiškimo 14:14-16.) Šiame regėjime Jėzus buvo su vainiku ir pjautuvu. „Aukso vainikas ant galvos“ rodo, kad jis jau gavęs Karaliaus valdžią. O „aštrus pjautuvas rankoje“ reiškia, kad Jėzui paskirtos pjovėjo pareigos. Per angelą Jehova paskelbė: „Žemės derlius visai subrendo!“ Taip jis pabrėžė, kad darbas yra skubus. Kadangi „atėjo pjūties valanda“, delsti nevalia. Išgirdęs įsakymą „paleisk į darbą savo pjautuvą“, Jėzus sviedžia pjautuvą į žemę ir žemės derlius nupjaunamas, tai yra žmonės surenkami į krikščionių bendruomenę. Argi šis regėjimas neprimena mums Jėzaus žodžių, kad laukai jau „baltuoja prinokę pjūčiai“? O kada Apreiškimo 14 skyriuje minimas derliaus nuėmimas turėjo prasidėti? Atsakymą pasufleruoja pats Jono regėjimas.

6. a) Kada prasidėjo laikotarpis, vadinamas pjūtimi? b) Kada prasidėjo „žemės derliaus“ nuėmimas? Paaiškink.

⁶ Apreiškimo 14 skyriuje Jėzus, vyriausiasis pjovėjas, vaizduojamas su vainiku (14 eilutė), vadinasi, 1914-ieji jau turi būti praėję — jis jau turi sėdėti Karalystės soste (Dan 7:13, 14). Reikia atkreipti dėmesį, kad paleisti į darbą savo pjautuvą (Apreiškimo 14 skyriaus 15 eilutė) Jėzui liepiama nuo jo karaliavimo pradžios praėjus kuriam laikui. Panaši įvykių seka pastebima ir Jėzaus palyginime apie kviečius ir piktžoles. Tame palyginime Jėzus kalbėjo: „Pjūtis — tai santvarkos pabaiga.“ Taigi laikotarpis, vadinamas pjūtimi, turėjo prasidėti 1914-aisiais, kaip ir santvarkos pabaiga. Bet derliaus nuėmimo darbas turėjo būti pradėtas „paskui“, tai yra kiek vėliau „pjūties metu“ (Mt 13:30, 39). Dabar žvelgdami į praeitį matome, kad šis derliaus nuėmimas prasidėjo keleri metai po to, kai Jėzus gavo valdžią. Nuo 1914-ųjų iki 1919-ųjų Jėzus apvalė pateptuosius savo sekėjus (Mal 3:1-3; 1 Pt 4:17). O paskui, 1919-aisiais, pradėta nuiminėti „žemės derlių“. Tuo metu  Jėzus per ką tik paskirtą ištikimąjį vergą savo sekėjams pabrėžė evangelizacijos darbo skubumą. Kaip?

7. a) Kas broliams padėjo suprasti, kad evangelizacijos darbas skubus? b) Ką krikščionys buvo paraginti daryti?

⁷ Žurnale Sargybos bokštas 1920 metų liepos mėnesį (liet. 1921 01 01) buvo rašoma: „Pasirodo aišku, kada mes tyrinėjame Šventą Raštą, kad bažnyčiai yra duota didi proga apsakyti tą linksmą žinią apie Karalystę.“ Broliai suprato, kad geroji naujiena apie Karalystę turi būti paskelbta pasauliniu mastu. Tai jie įžvelgė, pavyzdžiui, nagrinėdami Izaijo pranašystę (Iz 49:6; 52:7; 61:1-3). Kaip tokį didžiulį darbą reikės atlikti, broliams dar buvo sunku suvokti, bet jie tikėjo, kad Jehova viskuo pasirūpins. (Perskaityk Izaijo 59:1.) Aiškiau supratęs evangelizacijos skubumą, ištikimasis vergas paragino visus krikščionis suaktyvinti savo veiklą. Kokia buvo brolijos reakcija?

8. Kokius du dalykus apie evangelizacijos darbą broliai pabrėžė 1921 metais?

⁸ 1921 metų gruodį Sargybos bokšte pranešta: „Šie metai buvo geriausi iš visų; 1921 metais tiesos pranešimą išgirdo didesnis skaičius žmonių negu bet kuriais ankstesniais.“ Žurnale toliau sakoma: „Bet dar reikia daug padaryti. [...] Dirbkime su linksma širdimi.“ Įdomu, kad broliai pabrėžė tą patį, ko kitados savo apaštalus mokė Jėzus: gerosios naujienos skelbimo darbas yra skubus ir teikia džiaugsmą.

9. a) Kas 1954 metais Sargybos bokšte buvo rašoma apie pjūties darbą ir kodėl? b) Pakomentuok skelbėjų skaičiaus augimą per pastaruosius 50 metų. (Prašom žiūrėti diagramą „ Skelbėjų skaičiaus augimas“.)

⁹ Liudijimo darbas dar suintensyvėjo ketvirtajame dešimtmetyje, kai broliai suprato, kad gerąją naujieną priims ir milžiniška minia žmonių, Jėzaus pavadintų „kitomis avimis“ (Iz 55:5; Jn 10:16; Apr 7:9). Krikščionių uolumas davė puikių rezultatų. Štai 1934-aisiais žinios apie Karalystę skelbėjų buvo 41 000, o 1953-iaisiais jau net 500 000! 1954 metų gruodžio 1 dienos Sargybos bokšte padaryta išvada: „Tai Jehovos dvasia ir jo Žodžio galia atliko šį didelį pasaulinį pjūties darbą“ (Zch 4:6). b

10, 11. Į kokius tris dalykus reikėtų atkreipti dėmesį Jėzaus palyginime apie garstyčios grūdelį?

¹⁰ Palyginimuose apie Karalystę Jėzus raiškiai apibūdino, kokie bus krikščionių triūso rezultatai. Aptarkime palyginimus apie garstyčios grūdelį ir apie raugą. Dėmesį sutelksime į tai, kaip jie pildosi pabaigos metu.

¹¹ Palyginimas apie garstyčios grūdelį. Žmogus pasėja garstyčios grūdelį. Šis išauga į medį, ir paukščiai jame randa prieglobstį. (Perskaityk Mato 13:31, 32.) Ką Jėzus norėjo pasakyti, kalbėdamas apie mažos sėklytės augimą? (1) Jos augimas įspūdingas. Grūdelis, „mažiausias iš visų sėklų žemėje“, tampa nemažu medžiu, išleidžia „dideles šakas“ (Mk 4:31, 32). (2) Augimas garantuotas. Jėzus neabejojo, išaugs grūdelis ar ne. Palyginime pasakyta: „Pasėtas jis išauga.“ To niekas negali sustabdyti. (3) Medis tampa prieglobsčiu. Prie garstyčios medžio atskridę „dangaus paukščiai“ randa „prieglobstį jo pavėsyje“. Ar mūsų laikų pjūtis turi šiuos tris požymius?

12. Ką palyginimas apie garstyčios grūdelį atskleidžia apie mūsų laikų pjūtį? (Taip pat prašom žiūrėti diagramą „ Biblijos studijų skaičius“.)

¹² (1) Augimas įspūdingas. Šiuo palyginimu Jėzus apibūdino, kaip plačiai pasklis žinia apie Karalystę ir kaip stipriai išaugs krikščionių bendruomenė. Uolūs pjūties darbininkai surenkami į atkurtą tikrųjų krikščionių bendruomenę nuo 1919-ųjų. Tuo metu darbininkų buvo nedaug, bet netrukus jų skaičius ėmė sparčiai augti. Kaip įspūdingai krikščionių bendruomenė išaugo nuo XX amžiaus pradžios iki dabar! (Iz 60:22) (2) Augimas garantuotas. Krikščionių bendruomenės augimo niekas negali sustabdyti. Vaizdžiai tariant, kad ir kokius didžiulius akmenis Dievo priešininkai krovė ant tos mažytės sėklelės, garstyčios daigas įveikė visas kliūtis (Iz 54:17). (3) Randamas prieglobstis. Medyje prieglobstį radę „dangaus paukščiai“ — tai milijonai doros širdies žmonių iš maždaug 240 šalių, kurie atsiliepė į žinią apie Karalystę ir tapo krikščionių bendruomenės nariais (Ez 17:23). Čia jie maitinasi, taip pat randa atgaivą ir apsaugą (Iz 32:1, 2; 54:13).

13. Į kokius dalykus reikėtų atkreipti dėmesį palyginime apie raugą?

¹³ Palyginimas apie raugą. Moteris, paėmusi raugą, įmaišo jį miltuose, ir visa įrūgsta. (Perskaityk Mato 13:33.) Ką Jėzus pabrėžė šiuo palyginimu? Atkreipkime dėmesį į du dalykus. (1) Įvyksta didelis pasikeitimas. Dėl įmaišyto raugo minkalas įrūgsta. (2) Rūgimas apima viską. Įrūgsta visa tešla — „trys dideli saikai miltų“. Ar šie du bruožai būdingi ir dabartinei pjūčiai?

14. Ką palyginimas apie raugą padeda suprasti apie dabartinę pjūtį?

 ¹⁴ (1) Didelis pasikeitimas. Raugas — tai žinia apie Karalystę, o minkalas — žmonės. Dėl įmaišyto raugo tešloje įvyksta didelis pasikeitimas. Panašiai ir žmonių, kurie priima gerąją naujieną, širdyse įvyksta didelių pokyčių (Rom 12:2). (2) Apima viską. Rūgimas palyginime reiškia žinios apie Karalystę plitimą. Raugas apima ne dalį tešlos, bet ją visą. Lygiai taip ir Karalystės evangelija dabar paplitusi „iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Be to, iš palyginimo apie raugą galima suprasti, kad net ir tose šalyse, kur mūsų veikla uždrausta, žinia apie Karalystę privalo paplisti, nors gali atrodyti, jog ten nieko nevyksta.

15. Kaip pildosi Izaijo 60:5, 22 užrašyti žodžiai? (Taip pat prašom žiūrėti papildomą informaciją „ Su Jehovos pagalba viskas įmanoma“, p. 93, ir „ Kaip mažiausias tapo galinga tauta“, p. 96—97.)

¹⁵ Maždaug 800 metų anksčiau, nei Jėzus pasakė tuos palyginimus, Jehova per Izaiją perdavė gražią pranašystę apie mūsų dienomis vykstančios pjūties mastą ir darbininkų džiaugsmą. c Jehova pranašavo, kad į jo  organizaciją rinksis žmonės „iš toli“. Kreipdamasis į „moterį“, kuriai žemėje dabar atstovauja dvasia pateptųjų likutis, Dievas sako: „Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavo širdis virpės ir džiūgaus, nes tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai“ (Iz 60:1, 4, 5, 9). Kokie teisingi žodžiai! Mūsų laikais didelę patirtį turintys Jehovos tarnai spindi iš džiaugsmo matydami, kaip Karalystės skelbėjų skaičius jų šalyse išaugo iki daugybės tūkstančių.

16, 17. Kokia yra viena priežasčių drauge džiaugtis „sėjėjui ir pjovėjui“? (Taip pat prašom žiūrėti papildomą informaciją „ Dvi sėklelės davė vaisių Amazonijoje“.)

¹⁶ Kaip jau minėjome, Jėzus savo apaštalams sakė: „Pjovėjas [...] surenka derlių į amžiną gyvenimą, kad drauge džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas“ (Jn 4:36). Kodėl mes, visi pjūties dalyviai, džiaugiamės? Aptarkime tris priežastis.

¹⁷ Pirmiausia, džiugina suvokimas, kad dirbame kartu su Jehova. Skelbdami gerąją naujieną apie Karalystę mes sėjame (Mt 13:18, 19). O kai žmogus mūsų padedamas tampa Kristaus mokiniu, nuimame derlių. Matydami, kaip Jehova Karalystės sėklą daigina ir augina, jaučiame didelį džiaugsmą (Mk 4:27, 28). Kai kurios mūsų pasėtos sėklos sudygsta daug vėliau ir jų derlių nuima kiti. Galbūt ir tau kada buvo panašiai kaip mūsų seseriai Džoan iš Didžiosios Britanijos. Ji pasikrikštijo prieš 60 metų. Džoan pasakoja: „Esu sutikusi žmonių, kurie sakė, kad jiems širdyje pasėjau sėklą, kai liudijau prieš daugelį metų. Vėliau, man visai nežinant, kiti liudytojai vedė jiems Biblijos studijas ir padėjo tapti Jehovos tarnais. Džiaugiuosi, kad sėkla, kurią pasėjau, išaugo ir davė derlių.“ (Perskaityk 1 Korintiečiams 3:6, 7.)

18. Kokia priežastis džiaugtis paminėta 1 Korintiečiams 3:8?

¹⁸ Antra, darbuojamės su džiaugsmu, jei nuolatos prisimename Pauliaus žodžius: „Kiekvienas gaus savo atlygį, pagal savo paties triūsą“ (1 Kor 3:8). Atlygis duodamas ne už darbo rezultatus, o už triūsą. Kaip pastiprina ši mintis visus, kas darbuojasi ten, kur žiniai apie Karalystę diduma abejingi! Dievo požiūriu, kiekvienas sėjėjas „gausių vaisių“ duoda sėdamas, todėl jei į šį darbą įdedame visą širdį, turime pagrindą džiaugtis (Jn 15:8; Mt 13:23).

19. a) Kaip mūsų džiaugsmas susijęs su Mato 24:14 užrašyta pranašyste? b) Ką reikia atminti, net jeigu mūsų pastangomis nė vienas žmogus netampa Jėzaus mokiniu?

¹⁹ Trečia, džiaugsmą teikia žinojimas, kad dalyvaudami pjūtyje prisidedame prie pranašystės išsipildymo. „Pasakyk mums, kada tai bus ir koks ženklas liudys, kad tu esi čia ir kad ši santvarka baigiasi?“ — paklausė apaštalai Jėzaus. Jis atsakė, kad vienas iš to ženklo elementų bus  pasaulinis evangelizacijos darbas. Ar Jėzus turėjo omenyje naujų mokinių ruošimą? Ne. Štai jo žodžiai: „Bus paskelbta ši geroji naujiena apie karalystę visoje gyvenamoje žemėje paliudyti visoms tautoms“ (Mt 24:3, 14). Taigi į ženklą, rodantį, kad ši santvarka baigiasi, įeina gerosios naujienos skelbimas, kitaip sakant, sėklų sėjimas. Todėl skelbdami žinią apie Karalystę atminkime, kad net jeigu mūsų pastangomis nė vienas žmogus netampa Jėzaus mokiniu, svarbiausia yra paliudyti. d Nesvarbu, kaip žmonės reaguoja, liudydami prisidedame prie Jėzaus pranašystės išsipildymo. Be to, „esame Dievo bendradarbiai“! (1 Kor 3:9) Argi tai nėra svarios priežastys džiaugtis?

20, 21. a) Kaip pildosi Malachijo 1:11 užrašyti žodžiai? b) Turint omenyje pjūtį, ką esi pasiryžęs daryti ir kodėl?

²⁰ Kad pjūties darbas labai skubus, Jėzus pabrėžė jau pirmame amžiuje. Anuomet jis kalbėjo savo apaštalams. O 1919-aisiais skubumo jausmą įkvėpė ir šių laikų mokiniams. Dievo tarnai suaktyvino savo veiklą. Pjūtis taip įsibėgėjo, kad jos niekas negali sustabdyti. Kaip rašė pranašas Malachijas, liudijimo darbas mūsų dienomis vyksta „nuo saulės patekėjimo ligi nusileidimo“ (Mal 1:11). Taip, nuo saulėtekio iki saulėlydžio, tai yra nuo rytų iki vakarų, kitaip sakant, visoje žemėje, sėjėjai ir pjovėjai darbuojasi ir drauge džiaugiasi. Ir nuo saulėtekio iki saulėlydžio, tai yra nuo ryto iki vakaro, kitaip sakant, visą dieną, dirbame, suvokdami, koks šis darbas skubus.

²¹ Kai pamąstome, kaip per pastarąjį šimtmetį saujelė Dievo tarnų išaugo tiek, kad tapo „galinga tauta“, mūsų širdis išties virpa ir džiūgauja (Iz 60:5, 22). Tegul šis džiaugsmas, taip pat meilė „pjūties šeimininkui“ Jehovai įkvepia mus ir toliau uoliai triūsti didžiausioje visų laikų pjūtyje, kol bus nuimtas visas derlius! (Lk 10:2)