1. Kokios pagalbos sulaukė susirinkę apaštalai ir kodėl jiems to reikėjo?

 NETRUKUS po Jėzaus prisikėlimo apaštalai susirinko vienas kito pastiprinti. Bijodami priešininkų jie užsirakino duris. Bet netikėtai ten atėjo Jėzus. Atsistojęs į jų vidurį jis tarė: „Priimkite šventąją dvasią.“ Apaštalams tikriausiai išgaravo visos baimės. (Perskaityk Jono 20:19-22.) Vėliau, apaštalams vėl susirinkus, Jehova išliejo jiems šventąją dvasią. Taip jie įgijo galios imtis evangelizacijos darbo (Apd 2:1-7).

2. a) Kaip Jehova mums teikia jėgų ir kodėl to reikia? b) Kodėl svarbu rengti dvasinio ugdymo vakarą? (Prašom žiūrėti išnašą ir papildomą informaciją „ Šeimos dvasinis ugdymas“, p. 175.)

² Mūsų dienomis sunkumai ne ką tesiskiria nuo apaštalų laikų (1 Pt 5:9). Ir mus kartais užvaldo žmonių baimė. Kad neprarastume uolumo evangelizacijos tarnyboje, mums labai reikia jėgų iš Jehovos (Ef 6:10). Tokių jėgų jis teikia per įvairius mūsų sambūrius. Šiuo metu rengiamos dvi kassavaitinės sueigos: savaitgalio sueiga, kurioje sakoma viešoji kalba ir vyksta Sargybos bokšto studijos, ir šiokiadienio sueiga. a Be to, yra keturi didesni susirinkimai, kuriuos rengiame kasmet: regioninis kongresas, du rajono suvažiavimai, taip pat Kristaus mirties minėjimas. Kodėl svarbu dalyvauti visuose šiuose sambūriuose? Kokia jų istorija? Ką mūsų požiūris į Dievo tarnų susirinkimus apie mus atskleidžia?

3, 4. Ko Jehova iš savo garbintojų reikalauja? Pateik pavyzdžių.

³ Jehova nuo seno reikalauja, kad jo garbintojai rinktųsi draugėn. Pavyzdžiui, 1513 metais prieš mūsų erą Izraelio tautai jis davė Įstatymą, kuriame buvo ir nurodymas laikytis šabo. Kas savaitę kiekviena šeima tą dieną turėjo garbinti Dievą ir mokytis jo Įstatymo (Įst 5:12; 6:4-9). Kai izraelitai šio nurodymo laikėsi, šeimos klestėjo, todėl ir visa tauta buvo tyra ir tvirta. O kai Izraelis Įstatymu nebesivadovavo ir laiko reguliariai garbinti Jehovą  nebeskyrė, prarado Dievo palankumą (Kun 10:11; 26:31-35; 2 Met 36:20, 21).

⁴ Taip pat prisiminkime Jėzaus pavyzdį. Jis buvo pratęs kas savaitę šabo dieną eiti į sinagogą (Lk 4:16). Po Jėzaus mirties bei prisikėlimo jo mokiniai ir toliau vis susirinkdavo, nors laikytis šabo įstatymo jiems nebereikėjo (Apd 1:6, 12-14; 2:1-4; Rom 14:5; Kol 2:13, 14). Tokiose sueigose pirmo amžiaus krikščionys ne tik mokydavosi, ragindavosi, bet ir aukodavo Dievui „gyriaus aukas“ — melsdavosi, viešai pasisakydavo, visi kartu giedodavo (Kol 3:16; Hbr 13:15).

5. Kodėl dalyvaujame sueigose, suvažiavimuose ir kongresuose? (Taip pat prašom žiūrėti papildomą informaciją „ Kasmetiniai sambūriai vienija Dievo tarnus“, p. 176.)

⁵ Lankydami panašias kassavaitines sueigas, taip pat dalyvaudami suvažiavimuose, kongresuose mes parodome, kad palaikome Dievo Karalystės veiklą. Be to, tokiuose sambūriuose šventoji dvasia suteikia mums jėgų, o balsu išreikšdami savo tikėjimą vienas kitą padrąsiname. Dar svarbiau — suėję draugėn maldomis, pasisakymais ir giesmėmis šloviname Jehovą. Nors mūsų sambūriai nėra lygiai tokie pat kaip senovės izraelitų ar pirmųjų krikščionių, jie tiek pat svarbūs. O kaip mūsų dabartiniai sambūriai išsirutuliojo?

6, 7. a) Koks mūsų susirinkimų tikslas? b) Kaip vykdavo Biblijos tyrinėtojų sueigos įvairiose vietovėse?

⁶ Kai brolis Čarlzas Teizas Raselas panoro išsiaiškinti, ko iš tiesų moko Dievo Žodis, jis suprato, kad reikia rasti  bendraminčių ir su jais reguliariai susirinkti. 1879-aisiais Raselas rašė: „Pitsberge mes susiorganizavome ir kas sekmadienį rengiame užsiėmimus, kuriuose tyrinėjame Bibliją.“ Panašiai rinktis buvo raginami visi Sargybos bokšto skaitytojai. 1881-aisiais Pitsberge (Pensilvanijos valstija, JAV) sueigos buvo rengiamos ne tik sekmadieniais, bet ir trečiadieniais. 1895 metų lapkričio mėnesio Sargybos bokšto numeryje buvo rašoma, kad tokių susiėjimų tikslas — ugdyti „krikščionišką draugystę, meilę ir bendrystę“, taip pat vieniems kitus paraginti. (Perskaityk Hebrajams 10:24, 25.)

⁷ Daugelį metų Biblijos tyrinėtojų sueigos įvairiose vietovėse skyrėsi. Pavyzdžiui, vienõs tyrinėtojų grupės iš Jungtinių Valstijų laiške, publikuotame 1911 metais Sargybos bokšte, rašoma: „Kas savaitę laikome mažiausiai penkis susirinkimus.“ Sueigas jie rengdavo pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais ir du kartus sekmadieniais. O štai 1914-aisiais išspausdintame laiške iš Afrikos sakoma: „Susirinkimus laikome du kartus per mėnesį, pradėdami penktadienį ir baigdami sekmadienį.“ Praėjo nemažai laiko, kol mūsų sueigos pasidarė tokios kaip dabar. Trumpai apžvelkime kiekvienos sueigos istoriją.

8. Kokios buvo kai kurių paskaitų temos pačioje pradžioje?

⁸ Viešoji sueiga. 1880-aisiais, praėjus metams po pirmojo Sargybos bokšto numerio išleidimo, brolis Raselas, sekdamas Jėzaus pavyzdžiu, išsiruošė į evangelizacinę kelionę (Lk 4:43). Šioje kelionėje, galima sakyti, užgimė sueiga, kurią dabar vadiname viešąja sueiga. Sargybos bokšte informuojant apie šią išvyką buvo rašoma, kad broliui Raselui „būtų malonu viešuose susirinkimuose kreiptis į žmones su pranešimu Dalykai, susiję su Dievo karalyste“. 1911-aisiais, kai bendruomenės įsikūrė ir kitose šalyse, jos buvo raginamos siųsti gabius kalbėtojus į aplinkines vietoves, kad ten skaitytų paskaitas apie teismo dieną, išpirką ir panašiomis temomis. Tuo tikslu paruošta šešių paskaitų serija. Paskaitų pabaigoje būdavo paskelbiama, kas ir kokia tema kalbės kitą savaitę.

9. a) Kaip bėgant metams viešoji sueiga keitėsi? b) Kaip tu gali parodyti, kad šią sueigą vertini?

⁹ 1945-aisiais Sargybos bokšte pranešta, kad rengiama pasaulinė viešųjų sueigų kampanija. Jos metu turėjo būti skaitomos aštuonios paskaitos apie „opias laikmečio problemas“. Paskui ne vieną dešimtmetį sueigose kalbėtojai sakydavo kalbas tiek ištikimojo vergo pasiūlytomis, tiek pačių sugalvotomis temomis. Bet 1981-aisiais buvo nurodyta naudotis bendruomenėms atsiųstais kalbų planais. b Kai kurių kalbų plane buvo skatinama įtraukti  demonstraciją arba paprašyti auditoriją pasisakyti, bet 1990 metais tokių nurodymų nebeliko. Nuo 2008-ųjų sausio viešoji kalba trunka nebe 45, o 30 minučių. Nors laikui bėgant viešoji sueiga keitėsi, esmė liko ta pati: per ją stiprinamas mūsų tikėjimas Dievo Žodžiu, suteikiama žinių apie Dievo Karalystę (1 Tim 4:13, 16). Ar su entuziazmu kvieti pakartotinai lankomus ir kitus žmones pasiklausyti šių Biblija pagrįstų paskaitų?

10—12. a) Kaip ilgainiui keitėsi Sargybos bokšto studijos? b) Apie ką kiekvienas turėtume pamąstyti?

¹⁰ Sargybos bokšto studijos. 1922-aisiais piligrimai (taip buvo vadinami broliai, Draugijos siunčiami į bendruomenes sakyti kalbų ir vadovauti evangelizacijos darbui) pasiūlė organizuoti atskirą sueigą žurnalui Sargybos bokštas studijuoti. Pasiūlymas broliams patiko. Sargybos bokšto studijas imta rengti arba savaitės viduryje, arba sekmadienį.

¹¹ 1932 metų birželio 15 dienos Sargybos bokšto numeryje duota daugiau nurodymų, kaip tokios sueigos turėtų vykti. Žurnale rašoma, kad viską reikėtų daryti kaip Betelyje ir kad studijoms vadovauti turėtų brolis. Priekyje galėtų sėdėti trys kiti broliai ir paeiliui skaityti pastraipas. Klausimų prie straipsnių tuo metu dar nebūdavo, todėl juos iškeldavo auditorija, o studijų vadovas paprašydavo, kad kas nors iš dalyvių į tuos klausimus atsakytų. Jei kas likdavo neaišku, vadovas turėdavo duoti glaustą paaiškinimą.

¹² Kurio numerio straipsnius studijuoti, pradžioje rinkdavosi pati bendruomenė. Bet 1933 metų balandžio 15 dienos Sargybos bokšte paraginta naudoti tą, kuris  naujausias. 1937-aisiais nurodyta studijas rengti sekmadieniais. Paskutinis Sargybos bokšto studijų eigos pakeitimas įvestas 1942 metų spalio 1 dienos Sargybos bokšto numeryje. Žurnale pranešta, kad nuo šiol studijų straipsniuose puslapio apačioje bus klausimai, skirti pastraipoms aptarti. Taip pat nurodyta, kad sueiga turi trukti vieną valandą. Be to, studijų dalyviai buvo paraginti į klausimus atsakinėti savais žodžiais, o ne nuskaityti dalį pastraipos. Sargybos bokšto studijos iki pat šiol yra svarbiausia sueiga, per kurią maitinamės maistu, reikiamu metu duodamu ištikimojo vergo (Mt 24:45). Todėl kiekvienas pamąstykime: ar ruošiuosi Sargybos bokšto studijoms kiekvieną savaitę? ar stengiuosi per jas atsakinėti?

13, 14. Kokia yra bendruomenės Biblijos studijų istorija ir kuo ši sueiga tau patinka?

¹³ Bendruomenės Biblijos studijos. XIX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje brolis H. N. Ranas iš Baltimorės (Merilando valstija, JAV) pasiūlė įsteigti „Aušros ratelius“ ir juose tyrinėti Bibliją. Tuo laiku jau buvo išleisti keli knygų serijos Millennial Dawn (Tūkstantmetinė aušra) tomai. Pirmosios tokios sueigos, rengiamos pas ką nors namuose, buvo eksperimentinės. 1895-ųjų rugsėjį „Aušros ratelių“ jau buvo daugelyje miestų Jungtinėse Valstijose. Tą mėnesį Sargybos bokšte pasiūlyta, kad tokias sueigas rengtų visi Biblijos tyrinėtojai. Žurnale priduriama, kad studijų vadovas turėtų mokėti sklandžiai skaityti. Studijų eiga buvo tokia: vadovas perskaito sakinį ir laukia dalyvių komentarų; kai tokiu būdu aptaria visą pastraipą, vadovas susiranda ir perskaito nurodytas Biblijos eilutes, o skyriaus pabaigoje kiekvienas dalyvis trumpai jį apžvelgia.

¹⁴ Šios sueigos pavadinimas kelis kartus keitėsi. Vienu metu tokie susiėjimai buvo vadinami Berijos studijavimais — užuomina į pirmo amžiaus Berėjos miesto gyventojus, kurie atidžiai tyrinėjo šventuosius raštus (Apd 17:11). Vėliau sueiga pavadinta bendruomenės knygos studijomis, o dabar ją vadiname bendruomenės Biblijos studijomis. Ir studijuojame nebe pas ką nors namuose, o visi susirinkę į salę. Šiose sueigose anksčiau būdavo nagrinėjamos įvairios knygos, brošiūros, net kai kurie Sargybos bokšto straipsniai. Nuo pat tokių sueigų atsiradimo aptariant medžiagą raginami dalyvauti visi susirinkusieji. Kiek daug žinių apie Bibliją gauname per šią sueigą! Ar bendruomenės Biblijos studijoms visada pasiruoši ir jose aktyviai dalyvauji?

15. Kokiu tikslu buvo įkurta teokratinės tarnybos mokykla?

 ¹⁵ Teokratinės tarnybos mokykla. Keris Barberis, dirbęs Jehovos liudytojų centrinėje būstinėje Brukline (Niujorkas), pasakojo: „1942 metų vasario 16-osios, tai yra pirmadienio, vakarą visi Bruklino Betelio šeimos nariai vyrai buvo paraginti įsirašyti į mokyklą, kurią vėliau pradėjome vadinti teokratinės tarnybos mokykla.“ Brolis Barberis, po daugelio metų tapęs Vadovaujančiosios tarybos nariu, sakė, kad ši mokykla, jo nuomone, yra „viena įspūdingiausių Jehovos duotų dovanų savo tarnams šiais laikais“. Mokykla broliams buvo labai naudinga. Jie lavinosi, kaip paveikiau mokyti bei liudyti, ir darė didelę pažangą. Todėl 1943-iaisiais buvo išleista knygelė Course in Theocratic Ministry (Teokratinės tarnybos kursas). Ją imta versti į kitas kalbas, kad taip lavintis galėtų bendruomenės visame pasaulyje. 1943 metų birželio 1 dienos Sargybos bokšte  buvo rašoma, jog teokratinės tarnybos mokykla skirta padėti Dievo tarnams „lavintis, kad būtų geresni pranešimo apie Karalystę liudytojai“ (2 Tim 2:15).

16, 17. Ar teokratinės tarnybos mokykla mokė tik iškalbos? Paaiškink.

¹⁶ Pradžioje daugeliui kalbėti prieš didelę auditoriją buvo tikra kankynė. Kleitonas Vudvertas jaunesnysis (jo tėvas 1918-aisiais su broliu Rezerfordu ir kitais buvo neteisėtai įkalintas) į mokyklą įsirašė 1943-iaisiais. Jis pasakojo: „Sakyti kalbas man būdavo labai sunku. Liežuvis apsunkdavo, visiškai išdžiūdavo burna, nesuvaldydavau balso: tai imdavau riaumoti, tai cypčioti.“ Po truputį Kleitonas darė pažangą ir tapo labai geru kalbėtoju, gavo daug svarbių užduočių. Teokratinės tarnybos mokykloje jis išmoko ne vien iškalbos. Jis taip pat suprato, kaip svarbu būti nuolankiam ir pasitikėti Jehovos parama. Brolis sakė: „Suvokiau, kad nėra svarbu, kas kalba.  Jeigu tik kalbėtojas gerai pasiruoš ir visiškai pasitikės Jehova, jo klausytis bus malonu ir klausytojai išgirs, kas jiems naudinga.“

¹⁷ Nuo 1959-ųjų į šią mokyklą įsirašyti galėjo ir seserys. Seseriai Ednai Bauer ilgam įstrigo momentas, kai apie tai buvo pranešta per kongresą. „Prisimenu, kaip sesės apsidžiaugė, — pasakoja ji. — Dabar joms atsivėrė daugiau galimybių.“ Bėgant metams daugybė brolių ir seserų pasinaudojo galimybe įsirašyti į teokratinės tarnybos mokyklą ir taip būti mokomi Jehovos. Šiandien mokomi esame šiokiadienio sueigoje. (Perskaityk Izaijo 54:13.)

18, 19. a) Kur šiandien gauname nurodymų, kaip atlikti evangelizacijos darbą? b) Kodėl per sueigas mes giedame? (Prašom žiūrėti papildomą informaciją „ Jehova šlovinamas giesmėmis“.)

¹⁸ Tarnybos sueiga. Jau nuo 1919-ųjų buvo rengiamos sueigos evangelizacijos tarnybai organizuoti. Anuomet į šias sueigas eidavo ne visi bendruomenės nariai, o tik tie, kurie platino literatūrą. Bet štai 1923-iaisiais tarnybos sueigą imta rengti kartą per mėnesį ir joje dalyvauti buvo skatinami visi bendruomenės nariai. 1928-aisiais bendruomenės buvo paragintos tarnybos sueigą rengti kiekvieną savaitę. 1935-aisiais Sargybos bokšte nurodyta medžiagą tokioms sueigoms imti iš leidinio Director (Vadovas; vėliau pavadintas Informant (Informatorius), dar vėliau — Mūsų Karalystės tarnyba). Taip ši sueiga visose bendruomenėse tapo kassavaitine.

¹⁹ Šiandien nurodymų, kaip geriau atlikti mums patikėtą evangelizacijos darbą, gauname per šiokiadienio sueigas (Mt 10:5-13). Jeigu kas mėnesį gauni sueigų programos biuletenį Mūsų tarnyba ir gyvenimas, ar atidžiai jį išnagrinėji ir tarnyboje uoliai taikai duotus patarimus?

20—22. a) Kodėl minime Jėzaus mirtį? b) Kuo tau naudinga kasmet dalyvauti Minėjime?

²⁰ Krikščionims prisakyta minėti Jėzaus mirtį, „kol jis ateis“. Kaip senovėje Pascha, taip ir Kristaus mirties minėjimas rengiamas kartą per metus (1 Kor 11:23-26). Į šį renginį kasmet susirenka milijonai žmonių. Pateptiesiems tai proga pamąstyti apie savo pašaukimą būti Dievo Karalystės bendraveldžiais (Rom 8:17). O „kitoms avims“ Minėjimas padeda ugdytis didelę pagarbą ir klusnumą Dievo Karalystės Karaliui (Jn 10:16).

²¹ Kad kasmet reikia minėti Viešpaties vakarienę, suprato ir brolis Raselas su bendraminčiais. 1880 metų balandžio mėnesio Sargybos bokšte sakoma: „Jau kelerius metus iš eilės daugelis iš mūsų čia, Pitsberge, [...] minime Paschą [Viešpaties vakarienę] ir valgome mūsų Viešpaties kūno ir kraujo simbolius.“ Netrukus broliai nutarė  rengti kongresus, kurių pradžia sutaptų su Minėjimo diena. Nuo 1889-ųjų tokiuose kongresuose pradėta fiksuoti dalyvių skaičių. Tais metais dalyvavo 225, o pasikrikštijo 22 žmonės.

²² Dabar kongresų per Jėzaus mirties minėjimą neberengiame. Paminėti su mumis šio svarbaus įvykio kviečiame žmones į savo salę ar išnuomotas patalpas. 2013-aisiais Jėzaus mirtį paminėjo daugiau kaip 19 milijonų žmonių. Koks džiaugsmas ne tik patiems dalyvauti šiame renginyje, bet ir kviesti į jį kitus! Ar tu kasmet uoliai kvieti žmones į Minėjimą?

23. Koks tavo požiūris į mūsų susirinkimus?

²³ Ištikimiems Jehovos tarnams paliepimas rinktis draugėn nėra jokia našta (Hbr 10:24, 25; 1 Jn 5:3). Pavyzdžiui, karalius Dovydas labai mėgo lankyti Jehovos šventyklą (Ps 27:4). Ypač jam patikdavo eiti ten su kitais žmonėmis, kurie irgi myli Dievą (Ps 35:18). Taip pat prisiminkime Jėzaus pavyzdį. Net kai buvo visai jaunas, aiškiai matėsi, kaip jis trokšta būti savo Tėvo namuose (Lk 2:41-49).

24. Kodėl lankyti susirinkimus labai svarbu?

²⁴ Dalyvaudami visuose susirinkimuose parodome, kad mylime Jehovą ir kad norime vienas kitą ugdyti, taip pat kad esame nusiteikę mokytis klusnumo Dievo Karalystei. Kaip būti gerais šios Karalystės piliečiais, daugiausia girdime būtent per mūsų sueigas, suvažiavimus ir kongresus. Be to, visuose šiuose sambūriuose lavinamės, kaip geriau atlikti savo tarnystę, įgyjame jėgų ir ištvermės, o tai labai svarbu — juk daryti žmones Karaliaus Jėzaus mokiniais šiuo metu yra pagrindinė Dievo Karalystės veiklos sritis. (Perskaityk Mato 28:19, 20.) Jei nuoširdžiai trokštame dalyvauti Jehovos tarnų susirinkimuose, vadinasi, gerai suvokiame Dievo Karalystės tikrumą. Visada branginkime savo susirinkimus!