1, 2. Ką Jehova pasakė girdint trims Jėzaus apaštalams ir kaip jie reagavo?

 KAIP reaguotum, jei pats Jehova kreiptųsi į tave asmeniškai ir lieptų ką nors padaryti? Kad ir koks tai būtų nurodymas, tikriausiai mielai paklustum, ar ne?

² Prisiminkime, kas atsitiko Jėzaus apaštalams Petrui, Jokūbui ir Jonui, praėjus kuriam laikui po 32 mūsų eros metų Paschos. (Perskaityk Mato 17:1-5.) Su savo Mokytoju nuėję ant aukšto kalno regėjime jie išvydo, kas vyks ateityje. Apaštalai matė Jėzų, jau tapusį šlovingu dangiškuoju Karaliumi. Viskas atrodė taip tikroviškai, kad Petras net pasiūlė pastatyti palapines ir įkurdinti asmenis, matomus regėjime. Petrui bekalbant, apaštalus apdengė debesis. Tada jiems buvo suteikta garbė, per visą žmonijos istoriją tekusi tik nedaugeliui, — girdėti paties Jehovos balsą. Jehova patikino, kad Jėzus yra jo Sūnus, ir paliepė: „Klausykite jo.“ Šio nurodymo apaštalai noriai laikėsi. Jie ir patys įsiklausė į Jėzaus mokymus, ir kitus ragino tai daryti (Apd 3:19-23; 4:18-20).

3. Kodėl Jehova nori, kad klausytume jo Sūnaus, ir kokią temą mums verta išsamiai patyrinėti?

³ Paraginimas „klausykite jo“ skirtas ir mums — juk dėl to šiuos žodžius randame Biblijoje (Rom 15:4). Klausydami Jėzaus, Jehovos atstovo, galima sakyti, klausome paties Dievo, nes mokydamas Jėzus visada kalbėjo vien tai, ką jo Tėvas norėjo mums apreikšti (Jn 1:1, 14). Jėzus žmones daugiausia mokė apie Dievo Karalystę — apie būsimą savo ir 144 000 bendravaldžių karaliavimą iš dangaus (Apr 5:9, 10; 14:1-3; 20:6). Kadangi šiai temai Jėzus skyrė didžiausią dėmesį, verta ją patyrinėti išsamiau. Bet pirmiausia pasvarstykime, kodėl apie Dievo Karalystę Jėzus mokė tiek daug.

4. Iš ko akivaizdu, kad Jėzui Karalystė labai svarbi?

⁴ Jėzui Karalystė labai svarbi. Iš kur tai žinome? Paprastai žodžiai atskleidžia, kas glūdi asmens širdyje, kas jam iš tikrųjų rūpi. Pats Jėzus pasakė: „Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12:34). Kiekviena pasitaikiusia proga Jėzaus lūpos kalbėjo apie Dievo Karalystę. Evangelijų tekste Karalystė paminėta daugiau kaip 100 kartų, dažniausiai — cituojant Jėzaus žodžius. Jėzus ir pats yra tiesiai pasakęs, kad Dievo Karalystė — svarbiausia jo skelbiamos žinios tema. „Aš ir kitiems miestams turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam esu siųstas“, — kalbėjo jis (Lk 4:43). Apie šią Karalystę savo mokinius jis mokė ir po prisikėlimo (Apd 1:3). Akivaizdu, Jėzaus širdyje Karalystė užėmė labai svarbią vietą, todėl jis nepaliovė apie ją pasakojęs.

5—7. a) Kas rodo, kad Karalystė yra labai svarbi ir Jehovai? Pateik pavyzdį. b) Iš ko matyti, ar Karalystė yra svarbi mums?

⁵ Karalystė labai svarbi ir Jehovai. Juk tai jis atsiuntė į žemę savo viengimį Sūnų. Jėzus nieko nemokė iš savęs — perdavė Jehovos žodžius (Jn 7:16; 12:49, 50). Taip pat viskas, ką evangelijose skaitome apie Jėzaus gyvenimą bei tarnystę, užrašyta Jehovos įkvėpimu. Ką šie faktai byloja?

⁶ Tarkim, į albumą dėlioji šeimos nuotraukas. Nuotraukų turi gausybę, bet albumas nedidelis, visų nesudėsi. Ką darysi? Tikėtina, atsirinksi pačias mieliausias ir svarbiausias. Skaitant evangelijas, tarsi vartant nuotraukų albumą, mintyse iškyla ryškus Jėzaus paveikslas. Jehovos valia evangelistai nesuminėjo visko, ką Jėzus būdamas žemėje kalbėjo ir darė (Jn 20:30; 21:25). Dievas šventąja dvasia įkvėpė rašytojus užfiksuoti tuos Jėzaus žodžius ir darbus, kurie mums padeda suvokti Jėzaus atėjimo į žemę tikslą, atskleidžia tai, kas pačiam Jehovai svarbiausia (2 Tim 3:16, 17; 2 Pt 1:21). Kadangi evangelijose nuolatos minima Dievo Karalystė, galime drąsiai teigti, kad Karalystė Jehovai labai svarbi. Nėra abejonių: jis nori, kad šią temą perprastume kuo geriau.

⁷ Taigi kiekvienam verta pagalvoti: ar Dievo Karalystė svarbi man? Jeigu taip yra, tau bus įdomu pasigilinti į tai, ko Jėzus apie Karalystę mokė, — koks jos vaidmuo, kaip ir kada ji ateis.

8. Kaip Jėzus nusakė Karalystės vaidmenį?

⁸ Koks yra Dievo Karalystės vaidmuo, Jėzus nusakė pavyzdinėje maldoje. Šioje maldoje pirmiausia prašoma, kad šventu būtų laikomas Jehovos vardas, kad ateitų Dievo Karalystė ir kad jo valia būtų kaip danguje, taip ir žemėje. (Perskaityk Mato 6:9, 10.) Šie trys prašymai iš tikrųjų glaudžiai susiję. Dievas numatė įkurti Kristaus valdomą Karalystę būtent tam, kad pašventintų savo vardą ir įgyvendintų savo valią.

9, 10. a) Kokia prasme Dievo Karalystė ateis? b) Kokio Biblijoje užrašyto pažado labiausiai lauki išsipildant?

⁹ O kokia prasme Dievo Karalystė ateis? Melsdami „teateina tavo karalystė“, prašome, kad Dievo paskirta dangiškoji vadovybė imtų valdyti visą žemę. Ši vadovybė pašalins visas dabartines žmonių valdžias ir įves naują — teisingą — santvarką (Dan 2:44; 2 Pt 3:13). Visa žemė taps rojumi (Lk 23:43). Esantieji Dievo atmintyje prisikels gyventi ir vėl bus su savo artimaisiais (Jn 5:28, 29). Visi Dievui klusnūs žmonės pasieks tobulybę ir gyvens amžinai (Apr 21:3-5). Pagaliau žemėje, kaip ir danguje, bus Dievo valia. Kaip laukiame to meto! Taigi kaskart, kai meldžiame, kad Dievo Karalystė ateitų, iš esmės prašome, kad išsipildytų visi šie įstabūs pažadai.

¹⁰ Akivaizdu, Dievo Karalystė dar neatėjo. Žmonių vadovybės tebeegzistuoja, teisingo naujojo pasaulio tebelaukiame. Vis dėlto turime kuo pasidžiaugti: Dievo Karalystė jau įkurta. Tai bus 2-o skyriaus tema. O dabar patyrinėkime, kaip Jėzus nurodė, kada Dievo Karalystė turėjo būti įkurta ir kada ji turi ateiti.

11. Ką Jėzus apaštalams pabrėžė apie Dievo Karalystės įkūrimą?

¹¹ Nors apaštalai tikėjosi, kad Dievo Karalystė bus įkurta pirmame mūsų eros amžiuje, Jėzus ne kartą pabrėžė, kad tuomet jos įkūrimui laikas dar nebuvo atėjęs (Apd 1:6). Patyrinėkime du Jėzaus palyginimus: vieną pasakytą tikriausiai 31 metų pavasarį, kitą — maždaug po dvejų metų.

12. Kodėl iš palyginimo apie kviečius ir piktžoles galime spręsti, kad Karalystė nebuvo įkurta pirmame mūsų eros amžiuje?

¹² Palyginimas apie kviečius ir piktžoles. (Perskaityk Mato 13:24-30.) Papasakojęs šį palyginimą Jėzus mokiniams jį ir paaiškino (Mt 13:36-43). Palyginimo esmė tokia: po apaštalų mirties tarp kviečių („karalystės sūnų“, arba pateptųjų krikščionių) Velnias pasės  piktžolių (netikrų krikščionių). Abejiems, kviečiams ir piktžolėms, bus leidžiama augti iki pjūties, tai yra iki „santvarkos pabaigos“. Pjūčiai prasidėjus bus išrinktos piktžolės ir tik paskui suvalyti kviečiai. Taigi, sprendžiant iš šio palyginimo, Dievo Karalystė turėjo būti įkurta tik užaugus kviečiams su piktžolėmis ir prasidėjus pjūčiai. O pjūtis, kaip vėliau paaiškėjo, stojo 1914-aisiais.

13. Kaip Jėzus pailiustravo, kad grįžęs į dangų Karaliaus valdžią gaus ne iš karto?

¹³ Palyginimas apie minas. (Perskaityk Luko 19:11-13.) Šį palyginimą Jėzus pasakė 33 metais, paskutinį kartą keliaudamas į Jeruzalę. Kai kurie su Jėzumi buvę žmonės manė, kad į Jeruzalę jis kaip tik eina savo Karalystės įkurti. Norėdamas juos pataisyti ir paaiškinti, kad iki Karalystės įkūrimo dar toli, Jėzus save palygino su „kilmingu žmogumi“, kuris, kad gautų karaliaus valdžią, turėjo keliauti „į tolimą šalį“. a „Tolima šalis“ šiuo atveju reiškė dangų. Jėzus turėjo gauti karaliaus valdžią tada, kai jau bus grįžęs pas Tėvą, bet ne iškart, o praėjus kuriam laikui. Sėdėdamas Dievo dešinėje Jėzus turėjo laukti nustatyto meto. Kaip dabar jau žinome, laukti jam teko daugelį šimtmečių (Ps 110:1, 2; Mt 22:43, 44; Hbr 10:12, 13).

14. a) Ką Jėzus atsakė į apaštalų klausimą? b) Kokią darome išvadą apie Jėzaus paruziją ir Karalystę?

¹⁴ Likus kelioms dienoms iki Jėzaus mirties, keturi apaštalai jo paklausė: „Koks ženklas liudys, kad tu esi čia ir kad ši santvarka baigiasi?“ (Mt 24:3; Mk 13:4) Jėzaus atsakymas užrašytas Mato 24-ame—25-ame skyriuose. Šioje pranašystėje Jėzus išvardijo daug pasaulinio masto įvykių, kurie ženklins jo paruziją, tai yra buvimo čia laikotarpį. Tas laikotarpis turėjo prasidėti Dievo Karalystės įkūrimu, o baigtis Karalystės atėjimu. Daugybė įrodymų byloja, kad Jėzaus pranašystė pildosi nuo 1914-ųjų. b Taigi jo paruzija prasidėjo ir Dievo Karalystė buvo įkurta būtent tais metais.

15, 16. Kokią žmonių grupę Jėzus turėjo omenyje kalbėdamas apie „šią kartą“?

¹⁵ O kada dangiškoji Karalystė ateis? Tikslaus laiko Jėzus nenurodė (Mt 24:36). Bet iš Jėzaus žodžių suprantame, kad tas laikas jau arti. Jis paminėjo, kad prieš Karalystei ateinant pranašiškojo ženklo išsipildymą turi matyti „ši karta“. (Perskaityk Mato 24:32-34.) Kas gi yra toji karta? Pažvelkime į Jėzaus žodžius atidžiau.

¹⁶ „Ši karta“. Ar Jėzus čia galėjo turėti omenyje tuos, kurie jo netiki? Ne. Prisiminkime, su kuo Jėzus tada kalbėjo. Šią pranašystę jis papasakojo tik tiems keliems apaštalams, kurie „vieni priėjo prie jo“ (Mt 24:3). Greitu laiku apaštalai turėjo būti patepti šventąja dvasia. Taip pat atkreipkime dėmesį į kontekstą. Prieš paminėdamas „šią kartą“ Jėzus pasakė: „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai tik jo šakelė suminkštėja ir išleidžia lapus, jūs žinote, kad arti vasara. Taip pat, kai matysite visa tai, žinokite, kad jis arti, prie durų.“ Anot Jėzaus, jo pateptieji sekėjai matydami išpranašautus dalykus supras jų reikšmę, — kad Jėzus „arti, prie durų“. To sunku būtų laukti iš netikinčiųjų. Taigi kalbėdamas apie „šią kartą“ Jėzus turėjo omenyje savo pateptuosius sekėjus.

17. Ką gali reikšti Jėzaus pavartotas žodis „karta“ ir ką jo pranašystėje apima pasakymas „visa tai“?

¹⁷ „Tikrai nepraeis, iki visa tai įvyks“. Kaip šie žodžiai išsipildys? Kad sužinotume, reikia išsiaiškinti du dalykus: ką šiame kontekste reiškia „karta“ ir „visa tai“. Karta gali būti vadinami įvairaus amžiaus žmonės, gyvenantys tuo pačiu laikotarpiu. Tas laikotarpis nebūna pernelyg ilgas ir turi pabaigą (Iš 1:6). O pasakymas „visa tai“ apima pranašystėje apie Jėzaus paruziją nusakytus įvykius, regimus nuo 1914 metų iki kažkurio momento „didžio suspaudimo“ metu (Mt 24:21).

18, 19. Kaip suprasti Jėzaus žodžius apie „šią kartą“ ir kokią galime daryti išvadą?

¹⁸ Tad kaip suprasti Jėzaus žodžius apie „šią kartą“? „Šią kartą“ sudaro pateptieji, matę Jėzaus paruzijos  pradžią 1914-aisiais, ir pateptieji, kurie kažkiek laiko gyveno sykiu su pirmaisiais. Bent kai kurie iš pastarųjų dar būdami žemėje sulauks didžiojo suspaudimo. Ir tuos, ir anuos krikščionis galima vadinti ta pačia karta, nes tapę pateptaisiais jie kurį laiką buvo amžininkai. c

¹⁹ Kokią galime padaryti išvadą? Ženklas, kad Jėzus yra gavęs Karaliaus valdžią, aiškiai regimas visoje žemėje. Be to, pateptieji krikščionys, priklausantys „šiai kartai“, jau yra garbingo amžiaus, o kai kurie iš jų dar turės būti gyvi, kai prasidės didis suspaudimas. Taigi esame tikri, kad Dievo Karalystė ateis ir užvaldys visą žemę jau netrukus. Argi ne nuostabu bus matyti, kaip Dievas išpildys mūsų prašymą „teateina tavo karalystė“!

20. a) Ką aptarsime šioje knygoje? b) Ką panagrinėsime kitame skyriuje?

²⁰ Niekada nepamirškime, ką pats Jehova iš dangaus pasakė apie savo Sūnų: „Klausykite jo.“ Mes, tikrieji krikščionys, šio nurodymo noriai laikomės. Mums labai įdomu viskas, ko Jėzus mokė apie Dievo Karalystę. Šioje knygoje aptarsime, ką mūsų dangiškoji vadovybė jau nuveikė ir ką dar nuveiks ateityje. Tolesniame skyriuje panagrinėsime, kas svarbaus vyko prieš Dievo Karalystės užgimimą ir šiek tiek po to.