1, 2. Kokia Dievo dovana šiandien itin vertinga ir kodėl?

IŠ SAVO dangiškojo Tėvo gavome neįkainojamą dovaną — gyvybę ir gebėjimą protauti bei ugdytis tokias savybes, kokias turi jis pats (Pradžios 1:27). Todėl galime suvokti Biblijos principus, vadovautis jais ir tapti dvasiškai brandūs, Jehovą mylintys žmonės, „kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hebrajams 5:14).

² Gerai suprasti Biblijos principus ypač svarbu dabar. Juk šių laikų pasaulyje iškyla tiek daug įvairių keblių situacijų, kad visoms joms sureguliuoti nepakaktų ir daugybės įstatymų. Štai medicinoje naujų klausimų iškyla dėl kraujo produktų panaudojimo ir įvairių su krauju susijusių procedūrų. Tiems, kas nori būti klusnūs Jehovai, tie klausimai labai aktualūs. Kad gebėtume dėl jų apsispręsti išmintingai ir išsaugoti gryną sąžinę bei išsilaikyti Dievo meilėje, turime perprasti tam tikrus Biblijos principus (Patarlių 2:6-11). Kai kuriuos dabar ir apžvelgsime.

3, 4. Kur Biblijoje pirmą kartą užsiminta, kad kraujas šventas, ir kokiais jos principais tai pagrįsta?

³ Kad gyvybė ir kraujas vienas nuo kito neatsiejami ir šventi, Jehova leido suprasti jau labai seniai. Tai matyti iš žodžių, kuriuos jis pasakė Kainui netrukus po to, kai  šis nužudė Abelį. „Ką tu padarei? — paklausė Dievas Kaino. — Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!“ (Pradžios 4:10). Jehovai Abelio kraujas buvo tarsi gyvybė, kurią Kainas beširdiškai atėmė. Vaizdžiai tariant, Abelio kraujas šaukte šaukėsi Dievo keršto (Hebrajams 12:24).

⁴ Nojaus dienomis, po Tvano, Dievas leido žmonėms valgyti gyvūnų mėsą, tačiau apie kraują pasakė: „Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite. Taip pat ir už jūsų kraują, jūsų gyvybę, reikalausiu atsiskaityti“ (Pradžios 9:4, 5). Šis draudimas galioja visiems Nojaus palikuonims iki pat šiandien ir dar sykį patvirtina tai, ką galima įžvelgti iš Dievo žodžių Kainui — kraujas vaizduoja kiekvienos būtybės gyvybę. Tas įsakymas taip pat rodo, kad kiekvienas žmogus, kuris negerbia gyvybės ir kraujo, turės atsakyti Jehovai, visos gyvybės Šaltiniui (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]).

5, 6. Kaip Mozės įstatymas rodo, kad kraujas yra šventas ir brangus? (Taip pat žiūrėk rėmelį „ Gyvūno gyvybė irgi brangi“.)

⁵ Šios dvi esminės tiesos buvo pakartotos ir Mozės įstatyme. Štai Kunigų 17:10, 11 skaitome: „Jei kas nors [...] valgytų bet kokį kraują, aš atgręšiu savo veidą į kraują valgantį žmogų ir pašalinsiu tą žmogų iš jo tautos, nes gyvūno gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę; kraujas atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė.“ * (Skaityk rėmelį „ Kraujas — permaldavimas už nuodėmes“.)

 ⁶ Gyvulio kraują, kurio nepaaukodavo ant aukuro, reikėdavo išpilti ant žemės, — tarsi grąžinti gyvybę jos Kūrėjui (Pakartoto Įstatymo 12:16; Ezechielio 18:4). Tačiau verta dėmesio tai, kad izraelitai neprivalėjo išspausti iš mėsos kraują iki paskutinio lašelio. Jeigu izraelitas gyvulį papjaudavo deramai ir jo kraują nuleisdavo, tuo parodydavo pagarbą gyvybės Kūrėjui ir mėsą galėdavo valgyti ramia sąžine.

7. Kaip Dovydas parodė suprantąs, kad kraujas yra šventas ir gerbtinas?

⁷ Dovydas, kurį Dievas pavadino „vyru pagal savo širdį“, suprato, kokiais principais pagrįstas Dievo įstatymas dėl kraujo (Apaštalų darbų 13:22). Sykį, kai buvo labai ištroškęs, trys jo vyrai įsiveržė į priešo stovyklą ir pasėmę šaltinio vandens atnešė jam. Kaip Dovydas tai įvertino? „Argi galiu gerti kraują vyrų, kurie statė savo gyvastį į pavojų?“ — pasakė jis. Dovydui tas vanduo buvo tarsi anų vyrų kraujas. Kad ir kaip norėjo gerti, vandenį jis „išpylė [...] Viešpačiui“ (2 Samuelio 23:15-17).

8, 9. Ar įkūrus krikščionių bendruomenę Dievo požiūris į gyvybę ir kraują pasikeitė? Kuo pagrįstum savo atsakymą?

⁸ Pirmajame mūsų eros amžiuje — praėjus maždaug 2400 metų nuo tada, kai Jehova davė įsakymą Nojui, ir apie 1500 metų nuo tada, kai sudarė Įstatymo sandorą, — krikščionių bendruomenės vadovaujančioji taryba Dievo įkvėpta parašė: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo“ (Apaštalų darbų 15:28, 29).

 ⁹ Taigi anuomet vadovaujančioji taryba gerai suprato, kad kraujas yra šventas ir kad jį vartoti būtų tokia pat blogybė, kaip stabmeldystė ar ištvirkavimas. Tokio požiūrio tikrieji krikščionys laikosi ir šiandien. Be to, iškilus įvairiems klausimams dėl kraujo panaudojimo, jie vadovaujasi Biblijos principais, tad geba apsispręsti teisingai ir taip džiugina Jehovą.

10, 11. a) Koks Jehovos liudytojų požiūris į viso kraujo ir jo pagrindinių komponentų perpylimą? b) Kokiais kraujo panaudojimo klausimais krikščionių požiūris gali skirtis?

¹⁰ Jehovos liudytojų požiūriu, nurodymas „susilaikyti nuo [...] kraujo“ taip pat reiškia susilaikyti nuo kraujo perpylimo ir neduoti savojo kraujo, kad būtų perpilamas kam kitam ar pačiam. Gerbdami šį Dievo įsakymą liudytojai taip pat nesutinka, kad jiems būtų perpilamas kuris nors iš pagrindinių kraujo komponentų: raudonieji kūneliai, baltieji kūneliai, trombocitai ar plazma.

¹¹ Tačiau šiandien medicinoje įvairiai naudojamos ir smulkiosios kraujo frakcijos. Jos išgaunamos apdorojant kraują ir skaidant pagrindinius jo komponentus. Ar krikščionis sutiks, kad jį gydant būtų naudojamos kraujo frakcijos, ar laikys jas krauju? Kiekvienam čia tenka spręsti pačiam. Tai pasakytina ir apie įvairias medicinos procedūras, kaip nors susijusias su paties asmens krauju, pavyzdžiui, hemodializę, hemodiliuciją ir kraujo reinfuziją (suprantama, jeigu kraujas nebuvo laikomas atpiltas). (Žiūrėk priedą, straipsnelį „Kraujo frakcijos ir chirurginės procedūros“.)

12. Kodėl svarbu, kaip sprendžiame klausimus, kurie yra sąžinės reikalas, ir kaip tai turėtume daryti?

¹² Jeigu Jehova nėra davęs aiškių nurodymų tokiais klausimais, gal jam nesvarbu, kaip asmuo apsisprendžia? Svarbu, nes jam rūpi, kaip mes mąstome ir kokie mūsų motyvai (Patarlių 17:3; 21:2; 24:12). Tad gavę išsamią informaciją apie tam tikrą medicininį produktą ar procedūrą, turime viską su malda apsvarstyti ir įsiklausyti, ką sako mūsų sąžinės balsas (Romiečiams 14:2, 22, 23). Suprantama, niekam nesuteikta teisė versti mūsų elgtis taip, kaip liepia jų sąžinė. O ir patys neturėtume  kito klausti: „Kaip tu pasielgtum būdamas mano vietoje?“ Kiekvienam krikščioniui čia „reikės nešioti savo naštą“ * (Galatams 6:5; Romiečiams 14:12; dar žiūrėk rėmelį „ Ar kraujas man — šventas?“).

13. Ką apie Jehovą byloja jo paties įstatymai ir principai?

¹³ Įstatymai ir principai, kurių mokomės iš Biblijos, atskleidžia, kad Jehova yra ne tik išmintingas įstatymų davėjas, bet ir tėvas, kuris myli savo vaikus ir rūpinasi jų gerove (Psalmyno 19:8-12 [19:7-11, Brb]). Nors įsakymas  ‘susilaikyti nuo kraujo’ buvo duotas ne dėl sveikatos, jis iš tiesų apsaugo mus nuo komplikacijų, kylančių dėl kraujo perpylimo (Apaštalų darbų 15:20). Daugelis medikų chirurgiją be kraujo perpylimo netgi laiko šiuolaikinės medicinos „aukso standartu“. Tokia medicinos pažanga tik patvirtina, kokia beribė Jehovos išmintis ir kokia didelė jo tėviška meilė (Izaijo 55:9; Jono 14:21, 23).

14, 15. a) Kokie Dievo įstatymai rodo, kad jis myli žmones? b) Kaip tu gali vadovautis principais, kuriais pagrįstos tos saugumo taisyklės?

¹⁴ Koks Dievas rūpestingas, liudija daugelis įstatymų, kuriuos jis davė savo išrinktajai tautai Izraeliui. Štai izraelitams buvo paliepta savo namo stogą apjuosti užtvaru, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, mat anuomet stogai būdavo plokšti ir ant jų žmonėms neretai dėl vienos ar kitos priežasties reikėdavo užlipti (Pakartoto Įstatymo 22:8; 1 Samuelio 9:25, 26; Nehemijo 8:16; Apaštalų darbų 10:9). Taip pat buvo nurodyta sergėti pavojingus jaučius, kad nieko nesužalotų (Išėjimo 21:28, 29). Nepaisydamas šių paliepimų izraelitas būtų parodęs, kad jam visai nerūpi kitų gerovė. Taip jis galėjo užsitraukti kraujo kaltę.

¹⁵ Kuo šių įstatymų pamatiniai principai vertingi tau? Pagalvok, pavyzdžiui, ar tvarkingas tavo automobilis, ar saugiai vairuoji, ar niekas tavo darbo vietoje, namuose ar aplink juos nekelia pavojaus susižaloti, ar rūpestingai prižiūri savo gyvūnus ir jie niekam nekelia pavojaus, taip pat ar pramogauji saugiai. Kai kuriose šalyse daugiausia jaunuolių miršta dėl nelaimingų atsitikimų, nes jaunimas mėgsta rizikuoti. O tie, kas nori išsilaikyti Dievo meilėje, brangina gyvybę ir neieško jaudulio pavojinguose „žaidimuose“. Būtų kvaila manyti: esu jaunas,  vadinasi, nepažeidžiamas. Džiaugtis jaunyste galima ir neieškant nelaimės (Mokytojo 11:9, 10).

16. Koks Biblijos principas padeda suprasti Dievo požiūrį į abortą? (Taip pat žiūrėk išnašą.)

¹⁶ Dievui brangi dar motinos įsčiose tebesanti gyvybė. Išėjimo 21:22, 23 rašoma (NW): „Jeigu vyrai tarpusavyje grumiasi ir užgauna nėščią moterį, ir jos vaikai išeina, bet neatsitinka mirtinos nelaimės, reikia iš jo pareikalauti, kad būtinai atlygintų žalą sulig tuo, kiek jam uždės tos moters vyras; ir jis atsiskaitys teisėjams tarpininkaujant. Bet jeigu atsitiktų mirtina nelaimė, atiduosi sielą už sielą.“ Taigi jei anuomet koks izraelitas sužeisdavo nėščią moterį ir dėl to mirdavo ar ji pati, ar jos vaisius, jis Dievo požiūriu tapdavo žmogžudžiu ir turėdavo sumokėti „sielą už sielą“. * Tad pagalvok, kaip Jehova turėtų jaustis matydamas, kiek gyvybių kasmet nužudoma abortais — kiek daug jų paaukojama ant seksualinės laisvės aukuro arba iš „praktinių sumetimų“.

17. Kaip galėtum paguosti moterį, kuri pasidarė abortą dar prieš sužinodama iš Biblijos tiesą?

¹⁷ O kaip, jeigu moteris pasidarė abortą dar nežinodama tiesos iš Biblijos? Ar Dievas jos nepasigailės? Jeigu žmogus nuoširdžiai gailisi padaręs ką negera, gali neabejoti: dėl Jėzaus pralieto kraujo Jehova atleis (Psalmyno 103:8-14; Efeziečiams 1:7). Juk ir pats Kristus yra sakęs: „Atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Luko 5:32).

18. Dėl ko, pasak Biblijos, liejamas kraujas?

¹⁸ Jehova nori, kad ne tik saugotumės kam nors pakenkti. Būtina išrauti iš savo širdies neapykantą, nes dėl  jos šiandien ir praliejama tiek kraujo. „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“, — rašė apaštalas Jonas (1 Jono 3:15). Čia kalbama ne apie tokį, kuris nemėgsta brolio, o apie žmogų, linkintį kitam mirties. Jis gal net išlieja savo neapykantą pagiežingai šmeiždamas arba melagingai kaltindamas brolį tuo, kas verta Dievo bausmės (Kunigų 19:16; Pakartoto Įstatymo 19:18-21; Mato 5:22). Kaip tad svarbu rauti iš širdies bet kokį piktavališkumą! (Jokūbo 1:14, 15; 4:1-3)

19. Ką iš Psalmyno 11:5 ir Filipiečiams 4:8, 9 supranta tie, kas vadovaujasi Biblijos principais?

¹⁹ Jeigu gyvybė mums tiek pat brangi, kiek Jehovai, ir jeigu norime išsilaikyti jo meilėje, vengsime bet kokio smurto. Psalmyno 11:5 sakoma: „Kas mėgsta smurtą, to [Jehova] nekenčia iš visos širdies.“ Ši eilutė ne tik pasako, koks yra pats Dievas. Mylintiems Dievą šie žodžiai yra vienas iš gyvenimo principų — įspėjimas vengti bet kokių pramogų, į kurias įsitraukus galima pamėgti smurtą. Be to, suprasdami, kad Jehova yra „ramybės Dievas“, jo tarnai maitina savo protą bei širdį tuo, kas mylėtina, dorybinga ir šlovinga, kas padeda saugoti taiką bei ramybę (Filipiečiams 4:8, 9).

20—22. Kokios pozicijos pasaulio atžvilgiu laikosi krikščionys ir kodėl?

²⁰ Dievo požiūriu, visas Šėtono valdomas pasaulis yra kaltas dėl pralieto kraujo. Pasaulio politinės sistemos, Šventajame Rašte prilyginamos nuožmiems žvėrims, išžudė milijonus žmonių, tarp jų ir daug Jehovos tarnų (Danieliaus 8:3, 4, 20-22; Apreiškimo 13:1, 2, 7, 8). Su tomis žvėriškomis valdžiomis bendradarbiavo mokslininkai  ir verslo magnatai. Jie prikūrė pačių baisiausių ginklų ir iš to susikrovė didžiulius turtus. Kaip teisingai pasakyta, jog „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“! (1 Jono 5:19)

²¹ Jėzaus sekėjai yra „ne pasaulio“. Jie nesikiša į jokius politinius reikalus ir karinius konfliktus, todėl neužsitraukia asmeninės ar kolektyvinės atsakomybės už pralietą žmonių kraują * (Jono 15:19; 17:16). Stengdamiesi eiti Kristaus pėdomis, jie neatsako smurtu netgi tada, kai patys yra persekiojami. Jie myli savo priešus, netgi meldžiasi už juos (Mato 5:44; Romiečiams 12:17-21).

²² Svarbiausia, tikrieji krikščionys neturi nieko bendra su klaidingomis pasaulio religijomis, kurios Biblijoje bendrai vadinamos „didžiąja Babele“. Jos viešpatauja lyg kokia imperija ir yra labiausiai atsakingos dėl praliejamo kraujo. Dievo Žodis sako, kad Babelėje „rastas  sutekėjęs pranašų ir šventųjų, ir visų žemėje nužudytųjų kraujas“, ir įspėja: „Išeik iš Babelės, mano tauta!“ (Apreiškimo 17:6; 18:2, 4, 24).

23. Ką reiškia išeiti iš didžiosios Babelės?

²³ Išeiti iš didžiosios Babelės — tai daugiau negu nutraukti formalius ryšius su klaidingomis religijomis. Būtina neapkęsti visų blogybių, kurias jos toleruoja ar netgi atvirai palaiko, pavyzdžiui, amoralumo, kišimosi į politiką ir turtų vaikymosi (Psalmyno 97:10; Apreiškimo 18:7, 9, 11-17). Kaip dažnai dėl to praliejamas kraujas!

24, 25. a) Dėl ko Dievas gali parodyti gailestingumą atgailaujančiam asmeniui, kuris kaltas dėl kraujo praliejimo? b) Kaip panašų gailestingumą Dievas rodė bibliniais laikais?

²⁴ Prieš tapdami tikrojo Dievo garbintojais mes visi vienaip ar kitaip rėmėme Šėtono sistemą, todėl iš dalies buvome kalti ir dėl liejamo kraujo. Tačiau kai atsivertėme, įtikėjome Kristaus išperkamąja auka ir pasiaukojome Dievui, jis mūsų pasigailėjo ir suteikė dvasinę apsaugą (Apaštalų darbų 3:19). Tą apsaugą mums primena biblinių laikų prieglaudos miestai (Skaičių 35:11-15; Pakartoto Įstatymo 21:1-9).

²⁵ Kokiam tikslui buvo įkurti prieglaudos miestai? Jeigu izraelitas netyčia užmušdavo žmogų, turėdavo bėgti į vieną iš tų miestų. Patyrusiems teisėjams viską išsiaiškinus, jis turėdavo likti gyventi prieglaudos mieste iki vyriausiojo kunigo mirties. Tada galėjo apsigyventi, kur nori. Kaip puikiai tai atskleidžia, koks Dievas gailestingas ir kaip jis brangina žmogaus gyvybę! Panašiai kaip senovėje buvo paskyręs saugius prieglaudos miestus, taip šiandien Kristaus išperkamosios aukos pagrindu Dievas pasirūpino apsaugoti mus nuo mirties, jei netyčia sulaužome jo įstatymą dėl gyvybės ir kraujo  šventumo. Ar esi už tai dėkingas? Kaip tada gali tą dėkingumą išreikšti? Viena — ragindamas ir kitus pasinaudoti Dievo teikiama apsauga, ypač dabar, kai vis arčiau „didelis suspaudimas“ (Mato 24:21; 2 Korintiečiams 6:1, 2).

26—28. Kuo mūsų padėtis panaši į pranašo Ezechielio ir kaip galime išsilaikyti Dievo meilėje?

²⁶ Šiandien Dievo tarnų padėtis panaši į pranašo Ezechielio, kurį senovėje Jehova buvo paskyręs tarnauti dvasine prasme Izraelio namų sargybiniu. „Kada tik išgirsi iš mano lūpų žodį, perduosi jiems mano perspėjimą“, — Jehova nurodė Ezechieliui. Jeigu šis nebūtų vykdęs paskirtos užduoties, jam būtų tekę pačiam atsakyti už kraują tų, kurie žuvo vykdant nuosprendį Jeruzalei (Ezechielio 33:7-9). Tačiau Ezechielis buvo klusnus ir kraujo kaltės neužsitraukė.

²⁷ Dabar visam Šėtono pasauliui artėja galas. Tad Jehovos liudytojai supranta turį garbingą pareigą skelbti Karalystės žinią ir sykiu „Dievo atpildo dieną“ (Izaijo 61:2; Mato 24:14). Ar tu prisidedi prie šio svarbaus darbo kiek galėdamas? Apaštalas Paulius į pareigą skelbti Karalystės žinią žiūrėjo labai atsakingai, todėl galėjo drąsiai pasakyti: „Šiandien jums liudiju, jog esu švarus nuo visų kraujo. Aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo nutarimų“ (Apaštalų darbų 20:26, 27, Brb). Koks puikus mums pavyzdys!

²⁸ Taigi, kad galėtume džiaugtis Jehovos tėviška meile, turime, kaip ir jis, branginti gyvybę ir kraują. Tačiau to nepakanka. Privalome būti jo akyse tyri ir šventi. Apie tai — kitame skyriuje.