1, 2. Kodėl Jehova džiaugiasi matydamas, jog stengiamės elgtis sąžiningai? Pailiustruok pavyzdžiu.

MAMA su sūneliu išeina iš parduotuvės. Staiga vaikas sustoja ir suglumęs žiūri į žaislą, kurį laiko rankoje. Jis paėmė jį nuo lentynos, o padėti atgal ar paprašyti mamos, kad nupirktų, pamiršo. Išsigandęs berniukas pradeda verkti. Mama jį nuramina ir nuveda atgal į parduotuvę, kad grąžintų žaislą ir atsiprašytų. Matydama, kaip sūnus atiduoda žaislą, ji širdyje džiūgauja, juo didžiuojasi. Kodėl?

² Tėvai džiaugiasi matydami, kad jų vaikai mokosi sąžiningumo. Mūsų dangiškasis Tėvas, „tiesos Dievas“, taip pat džiaugiasi, jei tampame dvasiškai brandžiais žmonėmis ir stengiamės gyventi sąžiningai (Psalmyno 31:5, Brb). Mes trokštame jį džiuginti ir išsilaikyti jo meilėje, todėl, kaip ir Paulius, ‘norime visame kame dorai elgtis’, būti sąžiningi (Hebrajams 13:18). Aptarkime pagrindines keturias sritis, kuriose taip elgtis kartais gali būti nelengva. Tada pasvarstysime, kodėl būti sąžiningam verta.

3—5. a) Dėl ko neapsigauti mus įspėja Dievo Žodis? b) Kas gali padėti sąžiningai save įvertinti?

³ Pirma turime išmokti būti sąžiningi patys sau. Juk  dėl netobulumo labai lengva imti save apgaudinėti. Štai Laodikėjos bendruomenės krikščionims Jėzus sakė, kad jie apsigauna manydami esą turtingi, nes iš tiesų buvo ‘beturčiai, akli ir pliki’, — jų dvasinė būklė buvo apgailėtina (Apreiškimo 3:17). Taip apsigaudami jie statė save į dar didesnį pavojų.

⁴ Be to, prisimink Jokūbo įspėjimą: „Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias“ (Jokūbo 1:26). Jei ‘nepažabotume liežuvio’ ir vis tiek manytume, kad mūsų tarnystė Jehovai priimtina, tik ‘apgaudinėtume savo širdį’. Toks garbinimas būtų tuščias, visai bevertis. Kaip to išvengti?

⁵ Ten pat Jokūbas Dievo žodžio tiesą palygina su veidrodžiu. Jis pataria mums gerai įsižiūrėti į tobuląjį Dievo įstatymą ir, jeigu ką nors darome ne taip, pasitaisyti (Jokūbo 1:23-25). Biblija gali padėti sąžiningai save įvertinti, kad žinotume, kur reikėtų pasitempti (Raudų 3:40; Agėjo 1:5). Taip pat galime maldoje prašyti Jehovos, kad mus ištirtų, padėtų įžvelgti, ar neturime kokių rimtų trūkumų, ir, jei turime, juos įveikti (Psalmyno 139:23, 24). Nesąžiningumas — klastinga yda. Į jį turime žiūrėti taip, kaip žiūri mūsų dangiškasis Tėvas: „Suktu žmogumi Viešpats bjaurisi, o dorieji yra Viešpaties draugėje“ (Patarlių 3:32). Jehova gali padėti mums išmokti jausti, ką jis jaučia, ir matyti save tokius, kokius mus mato jis. Atminkime: Paulius sakė, jog ‘norime dorai elgtis’. Nors dabar dar negalime elgtis tobulai, turime nuoširdžiai trokšti ir stengtis būti dori, sąžiningi.

6. Kodėl sutuoktiniai turi būti sąžiningi vienas kitam ir kokių pavojų jie tada išvengia?

⁶ Sąžiningumas turi puošti krikščionių šeimas. Vyras ir žmona turi būti atviri vienas kitam, sąžiningi. Jiems nedera flirtuoti su kitais, slapta užmegzti su kuo nors ryšių internetu ar domėtis pornografija, — visa tai netyra ir gali labai įskaudinti antrąją pusę. Kai kurie susituokę krikščionys šių blogybių nevengia ir nuo sutuoktinio tai slepia. Tačiau taip elgtis — nesąžininga. Verta apmąstyti karaliaus Dovydo žodžius: „Su nedorais žmonėmis nesusidedu, su veidmainiais nesimaišau“ (Psalmyno 26:4). Tad nesielk veidmainiškai — niekada nedaryk to, ką būtum linkęs slėpti nuo sutuoktinio!

7, 8. Kokie pavyzdžiai iš Biblijos gali padėti vaikams suprasti, kad sąžiningumas labai vertingas?

⁷ Mokydami sąžiningumo vaikus, tegul tėvai išmintingai naudojasi pavyzdžiais iš Biblijos. Štai keli nesąžiningo elgesio atvejai: Achanas apsivogė ir mėgino tai nuslėpti, Gehazis troško turto, todėl apsimelavo, Judas grobstė pinigus ir mėgino apgauti Jėzų — dėdamasis draugu jį išdavė (Jozuės 6:17-19; 7:11-25; 2 Karalių 5:14-16, 20-27; Mato 26:14, 15; Jono 12:6).

⁸ Sąžiningumo galima pasimokyti, pavyzdžiui, iš patriarcho Jokūbo, — jis paragino sūnus  grąžinti maišuose rastus pinigus manydamas, kad taip nutiko per kažkieno apsirikimą. Taip pat iš Iftacho, jo dukros, kuri gerbė tėvo duotą įžadą, nors dėl to teko pačiai labai aukotis. Ir, aišku, iš Jėzaus. Jis drąsiai pasakė suėmėjų būriui, kas esąs, kad apsaugotų savo draugus ir išsipildytų pranašystės (Pradžios 43:12; Teisėjų 11:30-40; Jono 18:3-11). Tokių sąžiningų Dievo tarnų sąrašas būtų ilgas. Akivaizdu, jog tėvai, norintys įskiepyti savo vaikams meilę sąžiningumui, Dievo Žodyje ras tikrų lobių.

9. Ko tėvai turi saugotis, norėdami, kad vaikai matytų gerą sąžiningumo pavyzdį, ir kodėl toks pavyzdys svarbus?

⁹ Kokia didelė atsakomybė mokyti vaikus, galime matyti iš šių apaštalo Pauliaus žodžių: „Kodėl gi, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs?! Kodėl, įkalbinėdamas nevogti, pats vagi?!“ (Romiečiams 2:21). Kai kurie glumina savo vaikus — liepia elgtis sąžiningai, tačiau patys taip nedaro. Jie teisina vagiliavimą ar melavimą sakydami: „visi tai ima“ arba „tai tik nekaltas melas“. Tačiau vogimas yra vogimas, nesvarbu, ar daug paimama, ar mažai. Melas irgi visada yra melas, nesvarbu, dėl kokio dalyko ar kiek buvo primeluota * (Luko 16:10). Vaikai tuojau pastebi ką nors veidmainiaujant, ir labai greitai patys to išmoksta (Efeziečiams 6:4). Tad jeigu mokote savo vaikus sąžiningumo ne vien žodžiais, bet ir pavyzdžiu, labai tikėtina, jog užaugę jie, kaip ir jūs, šiame nesąžiningame pasaulyje šlovins Jehovą (Patarlių 22:6).

10. Ką reikia turėti omenyje, jei norime būti sąžiningi su bendratikiais?

¹⁰ Krikščionių bendrystė — puiki sąžiningumo mokykla. Kaip kalbėjome 12 skyriuje, turime atsakingai naudotis kalbos dovana, ypač bendraudami su broliais ir sesėmis. Juk ir įprastas pašnekesys gali greitai virsti apkalbomis ar net šmeižtu. Pavyzdžiui, kam nors papasakojame nežinia iš kur atkeliavusią žinią. O jeigu ji neteisinga? Kad netaptume melo skleidėjais, geriau ‘sulaikyti lūpas’ (Patarlių 10:19, Jr). Net jeigu tikrai žinome, jog faktai teisingi, dar nereiškia, kad verta pasakoti kitiems. Gal tai visai ne mūsų reikalas arba kalbėti apie tai kitiems būtų nekorektiška (1 Tesalonikiečiams 4:11). Kai kurie mėgina teisinti netaktą, esą neiškloti visko tiesiai į akis būtų nesąžininga. Tačiau mūsų žodžiai visada turi būti švelnūs ir malonūs (Kolosiečiams 4:6).

11, 12. a) Kaip kai kurie krikščionys, padarę didelę nuodėmę, dar pasunkina savo padėtį? b) Kokiu melu Šėtonas nori mus suvedžioti ir kaip galime nepasiduoti tam? c) Kas rodo, kad esame sąžiningi Jehovos organizacijai?

¹¹ Labai svarbu, kad būtume sąžiningi bendruomenės vyresniesiems. Kai kurie krikščionys, padarę sunkią nuodėmę, padėtį dar pasunkina mėgindami viską  nuslėpti, — vyresniesiems apie tai teiraujantis, meluoja. Jie netgi pradeda gyventi dvilypį gyvenimą — dedasi tarnaują Jehovai, bet nuodėmės kelio nepameta. Galima sakyti, visas gyvenimas tampa melu (Psalmyno 12:3 [12:2, Brb]). Kiti vyresniesiems atskleidžia tik dalį tiesos, o tai, kas svarbiausia — nuslepia (Apaštalų darbų 5:1-11). Kodėl žmogus elgiasi taip nesąžiningai? Dažniausiai paveiktas Šėtono įkvėpto melo. (Žiūrėk rėmelį „ Šėtonas nori, kad slėptum nuodėmę“.)

¹² Sąžiningi turime būti ir Jehovos organizacijai, pavyzdžiui, kai pateikiame jai tam tikrą informaciją. Teisingus duomenis rašome lauko tarnybos ataskaitoje. Taip pat nekraipome duomenų apie savo sveikatą ir jokios kitos informacijos pildydami įvairias tarnybos paraiškas (Patarlių 6:16-19).

13. Kaip galime būti sąžiningi turėdami darbo ar verslo reikalų su bendratikiu?

¹³ Sąžiningumas taip pat svarbus, kai su bendratikiais turime darbo ar verslo reikalų. Jų nedera painioti su Dievo garbinimu, — tvarkykime juos ne sueigose ar skelbimo tarnyboje, o kitu metu. Jeigu krikščionis yra įdarbinęs savo įmonėje bendratikių, kaip sąžiningas darbdavys atlyginimą turi mokėti laiku ir tiek, kiek sutarta, taip pat suteikti žadėtas lengvatas ar įstatymų nustatytas socialines garantijas (1 Timotiejui 5:18; Jokūbo 5:1-4). O jeigu esame įsidarbinę brolio ar sesers įmonėje, turime vykdyti visus savo įsipareigojimus, kad būtume verti atlyginimo (2 Tesalonikiečiams 3:10). Nors darbdavys yra mūsų bendratikis, neturime tikėtis išskirtinio jo prielankumo, tarsi jis privalėtų mums suteikti daugiau laisvo laiko ar kokių nors lengvatų bei  privilegijų, kurių nesuteikia kitiems darbuotojams (Efeziečiams 6:5-8).

14. Jeigu krikščionys imasi bendro verslo, kokio patarimo išmintinga laikytis ir kodėl?

¹⁴ O kaip tada, jeigu imamės bendro verslo ir reikia investuoti ar imti paskolą? Prisiminkime Jeremiją. Pirkdamas žemės sklypą, jis surašė du pirkimo sutarties egzempliorius, juos davė pasirašyti liudininkams ir padėjo saugoti (Jeremijo 32:9-12; taip pat žiūrėk Pradžios 23:16-20). Čia galime įžvelgti vieną svarbų, labai praktišką pamokymą: susitarimą reikia įforminti raštu. Tai nereiškia, kad nepasitikime bendratikiais. Tiesiog jeigu sutartyje detaliai ir kruopščiai išdėstome visas sąlygas, ją pasirašome ir duodame pasirašyti liudininkams, išvengsime nesusipratimų, nusivylimų, netgi tarpusavio nesantaikos, vedančios į susiskaldymą. Krikščionys, turintys bendrą verslą, tenepamiršta, kad joks verslo sumanymas nėra vertas, kad dėl jo į pavojų būtų statoma bendruomenės vienybė ir taika * (1 Korintiečiams 6:1-8).

15. Kaip Jehova žiūri į nesąžiningą verslą ir kaip tai turėtų veikti krikščionis?

¹⁵ Krikščionis turi būti sąžiningas ne tik bendruomenėje. Anot Pauliaus, svarbu „visame kame dorai elgtis“ (Hebrajams 13:18). Taigi, sąžiningumas svarbus ir tada, kai turime verslo reikalų ne su bendratikiais. Vien Patarlių knygoje net keturiose eilutėse minima, koks yra Dievo požiūris į „neteisingas svarstykles“ (Patarlių 11:1; 16:11; 20:10, 23).  Senovėje prekės ir už jas mokami pinigai buvo sveriami svarstyklėmis ir svarsčiais. Nesąžiningi pirkliai apgaudinėdavo klientus — naudojosi dvejopais svarsčiais ir netiksliomis svarstyklėmis. * Jehova tokio sukčiavimo nepakenčia! Jeigu norime išsilaikyti jo meilėje, negalime griebtis jokių nesąžiningų verslo gudrybių.

16, 17. Kokiose gyvenimo srityse daugelis žmonių šiandien nesąžiningi, tačiau kaip nusistatę elgtis krikščionys?

¹⁶ Nenuostabu, kad pasaulyje tiek daug neteisybės, — juk Šėtonas yra jo valdovas. Tad mūsų sąžiningumas gali būti bet kada išmėgintas. Pavyzdžiui, norėdami įsidarbinti, žmonės savo gyvenimo aprašyme neretai pateikia klaidingus duomenis — meluoja, pagražina faktus, nurodo kvalifikaciją ar darbo patirtį, kurių iš tikro neturi. Pildydami imigracijos, mokesčių mokėjimo, draudimo ir kitokius blankus, rašo netiesą, kad gautų, ko nori. Mokiniai nusirašinėja per egzaminus, taip pat internete susiradę rašinius ar referatus nukopijuoja ir pateikia juos kaip savo darbą. O korumpuotiems pareigūnams ar tarnautojams neretas pasiūlo kyšį. Nieko nuostabaus, juk daugelis šiame pasaulyje yra „savimylos, godūs pinigų, [...] nekenčiantys to, kas gera“ (2 Timotiejui 3:1-5).

¹⁷ Tačiau tikrieji krikščionys yra nusistatę neužsiimti tokiomis apgavystėmis. Tiesa, laikytis tokio nusistatymo kartais gali būti labai nelengva, nes nesąžiningiems  žmonėms, regis, sekasi ir ne vienas iš jų šiame pasaulyje daug pasiekia (Psalmyno 73:1-8). Maža to, norint „visame kame dorai elgtis“ krikščionims gali tekti patirti finansinių sunkumų. Ar verta taip aukotis? Be abejo, verta. Pažiūrėkime, kodėl.

18. Kodėl sąžiningo žmogaus reputacija labai vertinga?

¹⁸ Sąžiningo, patikimo žmogaus reputacija — viena didžiausių vertybių gyvenime. (Žiūrėk rėmelį „ Ar esu sąžiningas?“.) O juk tokią reputaciją gali įgyti kiekvienas! Ji nepriklauso nuo to, ko žmogus negali pakeisti, pavyzdžiui, nuo jo gabumų, turto, išvaizdos ar kilmės. Vis dėlto sąžiningo žmogaus vardą turi tik nedaugelis (Michėjo 7:2). Kai kurie iš tavo sąžiningumo tikriausiai pasijuokia. Tačiau kas vertina šią dorybę, gerbia tave ir tavimi pasitiki. Nemažai liudytojų įsitikino, kad sąžiningumas išeina į naudą net finansine prasme, — jie įsidarbino ten, kur labai reikėjo sąžiningų darbuotojų, arba išsaugojo darbą, kai nesąžiningi bendradarbiai buvo atleisti.

19. Kaip nuo sąžiningumo priklauso, ar turėsime švarią sąžinę ir gerus santykius su Jehova?

¹⁹ Šiaip ar taip, būti sąžiningam labiausiai verta dėl to, kad tada turime švarią sąžinę. Paulius rašė: „Mes esame įsitikinę turį ramią sąžinę“ (Hebrajams 13:18). Maža to, tavo sąžiningumą tikrai pastebės mūsų dangiškasis Tėvas, nes jis myli sąžiningus žmones (Psalmyno 15:1, 2; Patarlių 22:1). O išsilaikyti Dievo meilėje — pats didžiausias atlygis. Su sąžiningumu siejasi ir kito knygos skyriaus tema. Tad aptarkime, koks yra Jehovos požiūris į darbą.