KALTĖ – gniuždantis jausmas. „Virš galvos esu apsemtas nuodėmių, jos slegia mane lyg sunkiausia našta“, – rašė karalius Dovydas (Psalmyno 38:5 [38:4]). Kai kurie krikščionys mano, kad nebeturi jokios vilties, kad Jehova jiems niekada neatleis (2 Korintiečiams 2:7). Tai netiesa. Net jei ir sunkiai nusidėjai, nemanyk nuėjęs tiek toli, kad Jehova tau niekada nedovanos.

Žmogaus, kuris gailisi dėl padarytų nuodėmių, Jehova neatstumia. Jis mielai jam padeda. Prisimeni Jėzaus alegoriją apie sūnų palaidūną? Šis paliko namus ir gyveno nedorai. Tačiau po kurio laiko apsigalvojo ir grįžo namo. „Tėvas pamatė jį iš tolo. Gailesčio apimtas atbėgo, puolė jam ant kaklo ir švelniai pabučiavo“ (Luko 15:11–20). Tas mylintis tėvas yra Jehova. Jeigu tu nori pas jį sugrįžti, bet manai, kad kelias dar labai tolimas, žinok: Jehova mato tave „iš tolo“. Jis gailisi savo nuklydusio vaiko ir nori, kad šis grįžtų namo.

Gal vis tiek manai, kad tavo nuodėmės per sunkios arba jų tiek daug, kad Jehova neatleis? Raginame apmąstyti tai, kas užrašyta Izaijo 1:18: „Viešpats sako: ‘Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą.’“ Jei tavo nuodėmė tau atrodo kaip raudoniausia neišplaunama dėmė ant balto drabužio, nemanyk, kad Jehova negali jos išbalinti.

Jehova tikrai nenori, kad gyventum nuolat slegiamas kaltės. Jis nori tau atleisti. Jis nori, kad nusimestum sunkią kaltės naštą ir toliau gyventum ramia sąžine. Ką tad turi daryti, kad pajaustum tokį palengvėjimą? Du dalykus – tai, ką darė karalius Dovydas. „Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui“, – sakė jis (Psalmyno 32:5). Nepamiršk, kad Jehova tavęs jau laukia ir yra pasiruošęs susitaikyti su tavimi. Atsiliepk į jo kvietimą ir maldoje išpažink savo nuodėmes, išsakyk jam, kaip jos tave slegia. Jehova tikrai išklausys. Tuo buvo įsitikinęs ir Dovydas. „Apvalyk mane nuo mano nuodėmės! – prašė jis ir pridūrė: – Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios“ (Psalmyno 51:4, 19 [51:2, 17]).

Be to, Dovydui padėjo Natanas, Jehovos pranašas (2 Samuelio 12:13). Tau gali padėti bendruomenės vyresnieji. Jie pasiruošę pagelbėti atgailaujančiam žmogui, kuris nori susitaikyti su Jehova. Taigi, dar vienas žingsnis – kreipkis  į vyresniuosius. Drauge paskaitysite iš Dievo Žodžio, broliai už tave pasimels. Jie nori, kad sustiprėtum, įveiktum slogius jausmus ir dvasiškai pasveiktum (Jokūbo 5:14–16).

„Nėra nieko sunkiau, kaip išpažinti nuodėmes Jehovai ir eiti pasisakyti vyresniesiems“, – galbūt svarstai. Regis, ir Dovydui tai buvo labai nelengva. Jis ilgokai tylėjo, niekam nesisakė (Psalmyno 32:3). Bet kai galiausiai savo nuodėmę išpažino ir pasitaisė, jam labai palengvėjo.

Pirmiausia Dovydui grįžo džiaugsmas. „Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė“, – giedojo karalius (Psalmyno 32:1). Savo atgailos maldoje jis prašė: „Viešpatie, praverk mano lūpas, ir mano burna skelbs tavo šlovę“ (Psalmyno 51:17 [51:15]). Kai Jehova atleido ir nuo širdies nusirito kaltės našta, Dovydas išties dėkinga širdimi skelbė kitiems apie Jehovos darbus.

Jehova norėtų, kad ir tu turėtum švarią sąžinę ir nusimetęs kaltės naštą džiugia širdimi galėtum pasakoti kitiems apie jį ir jo pažadus (Psalmyno 65:2–5 [65:1–4]). Dievas mus ragina: „Atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Jehovos veido ateitų atgaivos laikai“ (Apaštalų darbų 3:19).

Tokią atgaivą patyrė ir Marta. Ji pasakoja: „Sūnus siųsdavo man žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Po truputį tarsi iš naujo susipažinau su Jehova. Sunkiausia buvo paprašyti jį atleidimo už visas padarytas nuodėmes. Galiausiai atsivėriau Dievui maldoje ir prašiau jį atleisti. Sunku patikėti, kad grįžti pas Jehovą man prireikė net keturiasdešimt metų. Esu gyvas įrodymas, kad ir po daugelio metų žmogui neužkirstas kelias vėl tarnauti Dievui, kad jis gali sugrįžti į Dievo meilę.“