Jėzus ką tik paaiškino, kad dangaus Karalystė bus atiduota „mažajai kaimenei“ (Luko 12:32). Vis dėlto gauti šią dovaną nėra taip lengva. Jėzus atskleidžia, ko tikimasi iš tų, kurie siekia būti šios Karalystės dalininkais.

Jėzus ragina mokinius būti budrius, pasirengusius jo atėjimui. „Būkite apsirengę ir pasiruošę, tedega jūsų žibintai, – sako jis. – Būkite kaip tie žmonės, kurie laukia savo šeimininko, parvykstančio iš vestuvių, kad šiam parvykus ir pabeldus galėtų iškart atidaryti. Laimingi tie vergai, kuriuos šeimininkas parvykęs ras budinčius!“ (Luko 12:35–37)

Taigi mokiniams nesunku pajausti, ko iš jų tikimasi. Vergai Jėzaus palyginime yra pasiruošę, laukia savo šeimininko parvykstant. Jėzus paaiškina: „Jeigu jis parvyktų antrosios ar netgi trečiosios sargybos metu ir rastų juos budinčius, jie laimingi!“ (Luko 12:38, taip pat žr. išnašą).

Kad šis palyginimas tikrai ne apie tai, kaip būti stropiu darbininku, paaiškėja iš tolesnių Jėzaus žodžių. Čia jis prabyla apie Žmogaus Sūnaus, tai yra savo, atėjimą. „Jūs irgi būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote“, – sako jis (Luko 12:40). Taigi kažkuriuo metu ateityje Jėzus ateis, ir jo sekėjai, o ypač tie, kurie priklauso prie „mažosios kaimenės“, jo atėjimui turi būti pasirengę.

Petras nori kuo geriau suprasti Jėzaus žodžius, tad pasiteirauja: „Viešpatie, ar šį palyginimą sakai mums ar visiems?“ Užuot į klausimą atsakęs tiesiai, Jėzus duoda kitą, su anuo susijusį palyginimą: „Kas iš tiesų yra tas ištikimas prievaizdas, tas nuovokusis, kuriam šeimininkas paskirs reikiamu metu duoti jo tarnams maisto davinį? Laimingas tas vergas, jeigu šeimininkas atvykęs ras jį tai darantį! Iš tikrųjų sakau jums: jis patikės jam visą savo turtą“ (Luko 12:41–44).

Kaip suprantame iš pirmojo palyginimo, „šeimininkas“ yra Žmogaus Sūnus, Jėzus. O „ištikimą prievaizdą“, logiška manyti, sudaro asmenys iš „mažosios kaimenės“ – iš tų, kuriems pažadėta Karalystė (Luko 12:32). Jėzus nori pasakyti, kad kai kuriems iš „mažosios kaimenės“ bus pavesta rūpintis kitais Jėzaus „tarnais“ – „reikiamu metu“ duoti jiems „maisto davinį“. Petras ir kiti mokiniai, kuriuos dabar dvasiškai maitina pats Jėzus, turėtų suprasti, kad jis čia kalba apie ateitį, apie tam tikrą laikotarpį prieš ateinant Žmogaus Sūnui. Kad Jėzaus sekėjai, Šeimininko „tarnai“, tuo metu gautų dvasinį maitinimą, turės būti kažkoks ypatingas sutvarkymas.

Toliau Jėzus perspėja, kokios būtų pasekmės, jeigu jo mokiniai atsipalaiduotų, prarastų budrumą ir gal net imtų skriausti savo tikėjimo draugus: „Bet jeigu vergas sakytų sau širdyje: ‘Mano šeimininkas užtrunka parvykti’ ir imtų mušti tarnus ir tarnaites, valgyti, gerti ir girtauti, tai vergo šeimininkas ateis dieną, kurią tas nelaukia, ir valandą, kurią nesitiki. Jis griežčiausiai jį nubaus ir nublokš pas neištikimuosius“ (Luko 12:45, 46).

Paskui Jėzus sako: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies.“ Kadangi Jėzaus skelbiamos tiesos griauna klaidingus žydų įsitikinimus ir tradicijas, tarp žmonių įsiplieskia karšti ginčai. Dėl Jėzaus susipriešina netgi artimiausi  žmonės, ir stoja „sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, duktė prieš motiną, anyta prieš marčią ir marti prieš anytą“ (Luko 12:49, 53).

Šiuos pamokymus buvo ypač svarbu išgirsti Jėzaus mokiniams. Dabar Jėzus atsisuka į minią. Daugelis yra užsispyrę ir nepaiso jokių įrodymų, kad Jėzus – Mesijas. Taigi žmonėms jis taria: „Pamatę nuo vakarų kylantį debesį jūs tuoj sakote: ‘Artinasi liūtis’, ir ji prasideda. O kai pučia pietys, sakote: ‘Bus kaitra’, ir ji užeina. Veidmainiai, žemės ir dangaus reiškinius jūs sugebate suprasti, tai kodėl nesugebate suprasti, koks dabar laikas?“ (Luko 12:54–56). Šių žmonių širdis, deja, visiškai nepasirengusi priimti Jėzaus.