Po Jėzaus krikšto jau praėjo nemažai laiko. Apie jį sužinojo daugybė žmonių. Jėzaus stebuklus matė tūkstančiai žydų, kalbos apie jo darbus spėjo pasklisti visame krašte. Taigi dabar, per Palapinių šventę Jeruzalėje, daugelis nori jį pamatyti.

Nuomonės apie Jėzų labai skirtingos. „Jis geras žmogus“, – sako vieni. „Visai ne, – prieštarauja kiti. – Jis visus klaidina“ (Jono 7:12). Pirmosiomis šventės dienomis žmonės tik apie jį ir tešneka. Tačiau nė vienas nedrįsta užtarti Jėzaus viešai, nes baiminasi religinių vadovų reakcijos.

Šventei įpusėjus Jėzus ateina į šventyklą ir ima mokyti. Jį girdėdami daugelis stebisi – nors nebaigė jokios rabinų mokyklos, Jėzus yra nuostabus mokytojas. „Iš kur šitas taip gerai išmano Raštus? – kalba žydai. – Juk nėra mokęsis mokyklose“ (Jono 7:15).

„Mano mokslas – ne mano, o to, kuris mane siuntė, – aiškina Jėzus. – Kas nori vykdyti jo valią, žinos, ar šis mokslas iš Dievo, ar aš kalbu iš savęs“ (Jono 7:16, 17). Tai, ko Jėzus moko, derinasi su Dievo Įstatymu, taigi visiems turėtų būti akivaizdu, kad jis siekia šlovės ne sau, o Dievui.

Jėzus tęsia: „Argi Mozė nedavė jums Įstatymo? Vis dėlto nė vienas iš jūsų Įstatymo nesilaiko. Kodėl norite mane nužudyti?“ Minioje yra nemažai atvykėlių iš kitų miestų. Jie nežino, kad kai kurie žydai trokšta Jėzaus mirties. Argi kas galėtų kėsintis į tokį mokytoją? Taigi jie pamano, kad su pačiu Jėzumi kažkas negerai. „Ar tu demono apsėstas?! – sako jie. – Kas gi nori tave nužudyti?“ (Jono 7:19, 20)

Prieš pusantrų metų žydų religiniai vadovai susimokė Jėzų nužudyti už tai, kad šis neva sulaužė Mozės Įstatymą – per šabą išgydė neįgalų vyrą. Dabar vienu įtikinamu pavyzdžiu Jėzus dar kartą parodo, koks neteisingas yra religinių vadovų mąstymas. Jis primena, kad pagal Įstatymą berniukas aštuntą dieną po gimimo turi būti apipjaustytas, net jei ta diena – šabas. „Jeigu žmogus apipjaustomas net ir šabo dieną, kad Mozės Įstatymas nebūtų sulaužytas, kodėl nirštate ant manęs, kad per šabą žmogų padariau visiškai sveiką? – klausia Jėzus ir priduria: – Ne pagal išorę spręskite – spręskite teisingai“ (Jono 7:23, 24).

Minioje yra Jeruzalės gyventojų, kurie gerai žino visą situaciją. „Ar čia ne tas, kurį nori nužudyti?“ – kalba jie. Tačiau dabar žmonės mato, kad Jėzus moko viešai ir niekas jam nieko nesako. „Ar tik nemano mūsų vyresnybė, kad jis Kristus?“ – ima jie stebėtis. O ką apie Jėzų mano patys žmonės? Jie netiki, kad jis yra Kristus. Žmonės samprotauja taip: „Mes žinome, iš kur jis yra. O kai ateis Kristus, juk niekas nežinos, iš kur jis“ (Jono 7:25–27).

Jėzus susirinkusiems šventykloje kalba toliau: „Jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur esu. Aš atėjau ne savo valia. Tas, kuris mane siuntė, tikrai yra, tik jūs jo nepažįstate. Aš jį pažįstu, nes nuo jo atėjęs esu, jis mane siuntė“ (Jono 7:28, 29). Kai kurie, pasipiktinę šiais žodžiais, mėgina Jėzų suimti. Jie norėtų jį įkalinti arba nužudyti. Tačiau jų pastangos nueina perniek, nes Jėzaus valanda dar neatėjo.

Nemažai žmonių iš minios visgi Jėzų įtiki, ir tam yra tvirtas pagrindas. Jėzus ėjo ežero paviršiumi, nuramino įsisiautėjusį vėją, keliais  duonos papločiais ir keliomis žuvimis pamaitino tūkstantinę minią, išgydė daugybę luošų, aklų, raupsuotų ir kitokių ligonių, net prikėlė mirusius. Tad nieko nuostabaus, kad žmonės sako: „Negi Kristus atėjęs padarytų daugiau ženklų, kaip kad šis yra padaręs?“ (Jono 7:31).

Nugirdę, ką žmonės tarpusavyje kalba, fariziejai kartu su aukštaisiais kunigais nutaria pasiųsti sargybą Jėzaus suimti.