Jėzus yra netoli Betanijos. Čia jis ką tik susitiko su Morta ir Marija. Visi kartu jie nueina prie Lozoriaus kapo. Jis guli palaidotas oloje, o įėjimas užristas dideliu akmeniu. Jėzus paliepia: „Nuriskite akmenį!“ Morta nežino, ką Jėzus ruošiasi daryti, tad jaučia pareigą perspėti:

– Viešpatie, turbūt jau dvokia, juk jau ketvirta diena!

– Argi nesakiau tau: jei tikėsi, išvysi Dievo šlovę? – atsako jai Jėzus (Jono 11:39, 40).

Kai akmuo nuritamas, Jėzus pakelia akis į dangų ir taria: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinau, kad visada mane išklausai. Tačiau taip kalbu dėl aplink stovinčios minios, idant jie patikėtų, kad tu mane siuntei.“ Ši malda susirinkusiems liudija, kad stebuklas,  kurį jie netrukus išvys, bus padarytas ne kieno kito, o Dievo galia. Jėzus garsiai sušunka: „Lozoriau, išeik!“ Ir Lozorius išeina! Jo rankos ir kojos apvyniotos aprišalais, veidas aprištas skepeta. „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“, – paliepia Jėzus (Jono 11:41–44).

Daug žydų, kurie atėjo paguosti Marijos ir Mortos, pamatę šį stebuklą Jėzų įtiki. Tačiau kiti nueina ir viską papasakoja fariziejams. Šie kartu su aukštaisiais kunigais sušaukia Sinedrioną, aukščiausiąjį žydų teismą, kuriam, beje, priklauso ir vyriausiasis kunigas Kajafas. Sinedriono nariai sunerimę. „Ko imsimės? – svarsto jie. – Šitas žmogus daro daug ženklų. Jeigu visa taip paliksime, žmonės jį įtikės. Tada ateis romėnai ir paims į savo rankas mūsų šventąją vietą ir tautą“ (Jono 11:47, 48). Nors iš tiesioginių liudininkų girdėjo, kad Jėzus Dievo galia „daro daug ženklų“, šie vyrai nė kiek nesidžiaugia. Užvis labiausiai jiems rūpi išsaugoti savo valdžią ir įtaką.

Žinia apie Lozoriaus prikėlimą yra tikras smūgis prikėlimu netikintiems sadukiejams. Kajafas, kuris irgi yra sadukiejas, taria savo žodį: „Nieko jūs neišmanote. Kaip nesuvokiate – jums juk būtų naudingiau, kad vienas žmogus mirtų už liaudį, negu kad visa tauta pražūtų“ (Jono 11:49, 50; Apaštalų darbų 5:17; 23:8).

Šiuos žodžius Kajafas ištaria ne iš savęs. Kadangi jis eina vyriausiojo kunigo pareigas, Dievas per jį paskelbia pranašystę. Aišku, Kajafo galvoje yra mintis nužudyti Jėzų, nes šis kenkia religinių vadovų autoritetui ir menkina jų įtaką. Tačiau pats to nežinodamas Kajafas Dievo valia išpranašauja, kad savo mirtimi Jėzus sumokės išpirką už tautą – ir ne tik už žydus, bet ir už visus „išblaškytuosius Dievo vaikus“ (Jono 11:51, 52).

Kajafui pavyksta įtikinti Sinedriono tarybą, kad Jėzų reikia nužudyti. Dėl to Jėzus iš Jeruzalės apylinkių pasitraukia. Gal apie tuos planus jį įspėja Nikodemas, jam palankus Sinedriono narys? Nežinome. Tačiau Jėzus mirties išvengia, nes Dievo nustatytas metas dar nėra atėjęs.