Jėzus toliau keliauja per Perė́jos sritį link Jeruzalės. Ir štai prie jo pribėga jaunas vyras. Jis yra „iš vyresnybės“, galbūt sinagogos vadovas ar Sinedriono narys. Parpuolęs prieš Jėzų ant kelių, jaunuolis klausia: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“ (Luko 8:41; 18:18; 24:20).

Tas žmogus į Jėzų kreipiasi „gerasis Mokytojau“, nes žino, kad tokiais titulais paprastai vadinami rabinai. Tačiau Jėzus, nors neabejotinai yra nuostabus mokytojas, visą šlovę atiduoda Dievui. „Kodėl vadini mane geru? – taria jis. – Niekas kitas, tik Dievas yra geras“ (Luko 18:19).

Tada Jėzus atsako į jaunuolio klausimą: „Jeigu nori gauti gyvenimą, laikykis įsakymų.“ Anas pasiteirauja: „Kokių?“ Jėzus pacituoja penkis iš Dešimties Dievo įsakymų – „nežudyk, nesvetimauk, nevok, neliudyk melagingai, gerbk savo tėvą ir motiną“ – ir pamini dar vieną, ypač svarbų įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 19:17–19).

Jaunuolis sako: „Viso to aš laikausi. Ko dar man trūksta?“ (Mato 19:20). Galimas dalykas, jis mano, kad amžiną gyvenimą užtikrintų koks nors įspūdingas žygdarbis. Matydamas, kad vaikino klausimas nuoširdus, Jėzus pajaučia jam prielankumą (Morkaus 10:21). Deja, jaunuolio gyvenime yra vienas kliuvinys.

Jėzus atvirai jam sako: „Tau trūksta vieno: eik, parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane.“ Jeigu parduotų savo turtą ir pinigus išdalytų vargšams – tiems, kurie neturi kuo atsilyginti, – jaunuolis galėtų tapti Jėzaus mokiniu. Kaip tad jis pasielgs? Tik įsivaizduokime, su kokiu liūdesiu Jėzus stebi, kaip šis  jaunas vyras atsistoja ir nusiminęs nueina, nes turi „daug nuosavybės“. Prie savo turto jis taip prisirišęs, kad neįžvelgia, koks vertingas yra „lobis danguje“ (Morkaus 10:21, 22). Ne veltui Jėzus mokiniams taria: „Kaip sunku bus pinigingiesiems patekti į Dievo Karalystę!“ (Luko 18:24).

Mokinius šie žodžiai suglumina. Dar labiau jie suglumsta, kai Jėzus pasako: „Lengviau jau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę negu turtingam žmogui patekti į Dievo Karalystę.“ Mokiniai stebisi: „Tai kas gali būti išgelbėtas?“ Jų manymu, gyventi taip, kad būtų išgelbėtas, žmogui per sunku. Tačiau Jėzus, žvelgdamas tiesiai į juos, taria: „Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui“ (Luko 18:25–27).

Petras skuba priminti, kad tiek jis, tiek kiti mokiniai apsisprendė kitaip nei anas turtingas vyras. „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave, – sako jis. – Tad ką už tai gausime?“ Jėzus pažada, kad už tokį pasirinkimą jų laukia nuostabus atlygis: „Jūs sekėte manimi, todėl per atkūrimą, kai Žmogaus Sūnus atsisės savo šlovingame soste, sėdėsite dvylikoje sostų ir teisite dvylika Izraelio giminių“ (Mato 19:27, 28).

Jėzus čia kalba apie metą, kai žemėje bus atkuriamos rojaus sąlygos ir visa planeta palaipsniui taps tokia, koks buvo Edeno sodas. Tada Petras ir kiti mokiniai drauge su Jėzumi valdys žemę iš dangaus. Jiems tikrai neteks gailėtis dėl nieko, ką nusprendė paaukoti.

Tačiau mokiniai jau ir dabar turi kuo džiaugtis. Jėzus sako: „Nėra nė vieno, kuris dėl Dievo Karalystės palikęs ar namus, ar žmoną, ar brolius, ar tėvus, ar vaikus, negautų nepalyginti daugiau jau šiuo laiku, o būsimajame pasaulyje – amžino gyvenimo“ (Luko 18:29, 30).

Išties, kad ir kur nukeliautų, Jėzaus sekėjai ras sau tikrų, gerų draugų. Bendrystė su jais gali būti daug artimesnė ir brangesnė net už giminystės ryšius. Gaila, bet anas jaunuolis, regis, paleidžia iš rankų ne tik šią dovaną, bet ir amžiną gyvenimą dangaus Karalystėje.

Galiausiai Jėzus priduria: „Daugelis pirmų bus paskutiniai, o paskutinių – pirmi“ (Mato 19:30). Ką tai reiškia?

Tą turtingą vyrą Jėzus priskiria prie „pirmų“, nes jis yra vienas iš žydų religinių vadovų. Kadangi gerai išmano Dievo Įstatymą, prieš kitus žmones jis turi nemenką pranašumą. Deja, materialiniai dalykai tam vyrui svarbiau už viską. O štai visiškai paprasti žmonės įžvelgia Jėzaus mokymų vertę, suvokia, kad jis yra kelias į amžiną gyvenimą. Anksčiau jie buvo „paskutiniai“, o dabar – „pirmi“. Jų laukia ypatinga garbė – danguje jie sėdės sostuose ir valdys žemę.