Jėzus ką tik šventykloje nutildė aukštuosius kunigus ir tautos vyresniuosius, atėjusius pas jį su priekaištais. Norėdamas atskleisti, kokie žmonės jie yra iš tikrųjų, Jėzus papasakoja palyginimą.

„Vienas žmogus turėjo du vaikus, – pradeda jis. – Priėjęs prie pirmojo paliepė: ‘Vaike, eik šiandien padirbėti vynuogyne.’ Tas atsakė: ‘Neisiu’, bet paskui apsigalvojo ir nuėjo. Priėjęs prie antrojo, tėvas ir jam liepė eiti padirbėti. Šis atsiliepė: ‘Gerai, viešpatie’, bet nenuėjo. Kuris iš tų dviejų įvykdė tėvo valią?“ (Mato 21:28–31) Atsakymas aiškus – pirmasis sūnus.

Savo priešininkams Jėzus kalba be užuolankų: „Iš tiesų sakau jums: greičiau jau mokesčių rinkėjai ir paleistuvės įeis į Dievo Karalystę negu jūs.“ Mokesčių rinkėjai ir paleistuvės primena pirmąjį sūnų. Iš pradžių Dievui jie netarnavo, tačiau vėliau persigalvojo – dėl savo elgesio atgailavo ir ėmė vykdyti Dievo valią. O religiniai vadovai yra kaip antrasis sūnus. Jie sakosi tarnaują Dievui, bet iš tikrųjų jo valios nevykdo. Jėzus tęsia: „Jonas juk atėjo pas jus parodyti teisumo kelio, bet jūs juo netikėjote. Mokesčių rinkėjai ir paleistuvės juo patikėjo, o jūs, nors ir matėte tai, neapsigalvojote ir netikėjote“ (Mato 21:31, 32).

Maža to, kad nevykdo Dievo valios, religiniai vadovai dar ir užsiima piktadarystėmis. Norėdamas pailiustruoti jų nedorumą, Jėzus papasakoja antrą palyginimą: „Žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė tvora, iškasė duobę vynuogių spaudyklai, pastatė bokštą ir išnuomojęs žemdirbiams iškeliavo svetur. Metui atėjus jis pasiuntė pas žemdirbius vergą, kad iš jų paimtų dalį vynuogyno vaisių. Bet tie jį čiupo, sumušė ir išvarė tuščiomis. Žmogus pasiuntė pas juos kitą vergą. Tam jie sužalojo galvą ir jį pažemino. Tada siuntė dar kitą, bet šitą žemdirbiai nužudė; siuntė ir daugiau vergų – vienus jie sumušė, kitus nužudė“ (Morkaus 12:1–5).

Ar Jėzaus klausytojai šį palyginimą supranta? Galbūt jie prisimena, ką kitados kalbėjo pranašas Izaijas: „Kareivijų Viešpaties Jehovos vynuogynas – tai Izraelio namai, daigai, kuriais gėrėjosi, – tai Judo vyrai. Jis vylėsi teisingumo, bet štai išvydo neteisybę“ (Izaijo 5:7). Izaijo ir Jėzaus palyginimuose įvaizdžiai sutampa. Vynuogyno šeimininkas yra Jehova, o vynuogynas, apjuostas tvora, – tai Izraelio tauta, saugoma Dievo Įstatymo. Kad tauta duotų gerų vaisių, Jehova ją nuolat mokė – siuntė pas žmones savo pranašus.

Deja, šeimininko siųsti vergai buvo žemdirbių pažeminti, netgi nužudyti. Jėzus pasakoja toliau: „Turėjo jis [vynuogyno šeimininkas] dar vieną – mylimą sūnų. Šį pasiuntė pas juos paskutinį, sakydamas: ‘Mano sūnų jie gerbs.’ Bet žemdirbiai ėmė tartis: ‘Tai paveldėtojas. Eime, nužudykime jį, ir palikimas bus mūsų.’ Jie pagriebė jį, nužudė ir išmetė iš vynuogyno“ (Morkaus 12:6–8).

„Ką darys vynuogyno šeimininkas?“ – klausia Jėzus (Morkaus 12:9). „Tų nedorėlių laukia baisus galas, – atsako religiniai vadovai, – šeimininkas juos išgalabys, o vynuogyną išnuomos kitiems žemdirbiams ir šie metui atėjus atiduos jam jo vaisių dalį“ (Mato 21:41).

Religiniai vadovai patys sau paskelbia nuosprendį – juk jie ir yra tie „žemdirbiai“, kuriuos Jehova paskyrė rūpintis savo „vynuogynu“, Izraelio tauta. O kas yra ta „vaisių dalis“, kurios  Jehova teisėtai iš jų tikisi? Tarp daugelio darbų – tai ir tikėjimas jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi. Žvelgdamas į religinius vadovus Jėzus sako: „Ar niekada Raštuose neskaitėte šitų žodžių: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Jehovos padaryta, tai nuostabus reginys’?“ (Morkaus 12:10, 11). Tada tiesiai pareiškia: „Todėl jums sakau: Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, duodančiai gerų vaisių“ (Mato 21:43).

Raštų aiškintojai ir aukštieji kunigai supranta, kad palyginimą Jėzus taiko jiems (Luko 20:19). Dabar jie kaip niekad nori su Jėzumi susidoroti. Ir jei ne liaudis, kuri Jėzų laiko pranašu, religiniai vadovai kaipmat jį suimtų ir teisėtąjį „paveldėtoją“ nužudytų.