Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

131 SKYRIUS

Jėzus prikalamas prie stulpo

Jėzus prikalamas prie stulpo

MATO 27:33–44 MORKAUS 15:22–32 LUKO 23:32–43 JONO 19:17–24

  • JĖZŲ PRIKALA PRIE STULPO

  • UŽRAŠAS VIRŠ JĖZAUS GALVOS PATRAUKIA APLINKINIŲ DĖMESĮ

  • JĖZUS PADOVANOJA GYVENIMO ROJUJE VILTĮ

Jėzų išveda už miesto ir atveda į vietą, vadinamą Golgota, išvertus Kaukolės vieta. Mirties bausmė čia bus įvykdyta ne tik Jėzui, bet ir dviem plėšikams. Viskas, kas šioje vietoje vyksta, gerai matosi net iš tolo (Morkaus 15:40).

Visi trys pasmerktieji yra išrengiami. Tada jiems paduoda vyno, sumaišyto su kartėle ir mira, kurį tikriausiai paruošė Jeruzalės moterys. Pagirdyti nuteistuosius šiuo skausmą malšinančiu gėrimu romėnai nedraudžia. Tačiau Jėzus, mišinio paragavęs, gerti atsisako. Jis nenori, kad šio didžiojo išbandymo metu jo juslės būtų kaip nors prislopintos. Jis nori būti sąmoningas ir savo ištikimybę įrodyti iki galo – iki pat mirties.

Kareiviai paguldo Jėzų ant stulpo ir prikala rankas ir kojas (Morkaus 15:25). Per raumenis ir raiščius smingančios vinys sukelia neapsakomą skausmą. Stulpą keliant aukštyn, žaizdas visu svoriu plešia kūnas, tad skausmas tampa nepakeliamas. Net ir šitaip kentėdamas Jėzus nepasako kareiviams jokio blogo žodžio. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“, – meldžiasi Jėzus (Luko 23:34).

Romos imperijoje buvo įprasta prie stulpo prikalti lentelę su užrašu, už ką nusikaltėlis baudžiamas. Ant Jėzaus stulpo Pilotas liepia pritvirtinti tokį užrašą: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“ Taip Pilotas išreiškia panieką Jėzaus mirties reikalavusiems žydams. Kadangi parašyta hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai, šį užrašą gali perskaityti kone kiekvienas. Aukštieji kunigai, pamatę lentelę, Pilotui priekaištauja: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, rašyk tai, ką jis sakė: ‘Aš esu žydų karalius’.“ Tačiau šįkart Pilotas nenusileidžia. „Ką parašiau, tą parašiau“, – atkerta jis (Jono 19:19–22).

Įpykę kunigai viešai niekina Jėzų, kartodami tuos pačius kaltinimus, kuriuos buvo primetę Sinedrione. Tad nieko nuostabaus, kad ir praeiviai ima iš jo šaipytis. Kraipydami galvas jie sako: „Nagi tu, kuris nugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai, išgelbėk save, nuženk nuo stulpo!“ Panašiai tarpusavyje kalba aukštieji kunigai su Raštų aiškintojais: „Kitus gelbėjo, o pats negali išsigelbėti! Tenužengia dabar Kristus, Izraelio karalius, nuo stulpo, kad pamatytume tai ir įtikėtume“ (Morkaus 15:29–32). Net plėšikai, pakabinti Jėzui iš dešinės ir kairės, jį užgaulioja, nors jis vienintelis yra visiškai nekaltas.

Iš Jėzaus tyčiojasi ir romėnų kareiviai. Jie siūlo jam rūgštaus vyno, kurį, matyt, patys geria. Tik įsivaizduokime, kaip norėdami Jėzų paerzinti jie atkiša gėrimą jam prieš akis, tačiau gerti neduoda. Matydami Jėzui virš galvos kabančią lentelę, jie šaiposi: „Jei tu žydų karalius, išgelbėk save!“ (Luko 23:36, 37). Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. O kaip su juo elgiamasi! Jis visiškai nepelnytai niekinamas ir užgauliojamas. Tačiau nei susirinkusiems žydams, nei iš jo besišaipantiems romėnų kareiviams, nei šalia kabantiems nusikaltėliams Jėzus nieko neatsako. Jis viską kantriai ištveria.

Keturi kareiviai padalija viršutinį Jėzaus drabužį į keturias dalis ir meta burtą, kuris kurią pasiims. Apatinis Jėzaus drabužis ypač geros kokybės, „be siūlės, nuo viršaus ištisai išaustas“. Tad kareiviai sako: „Neplėšykime jo – meskime burtą, kuriam jis atiteks.“ Taip išsipildo šie Raštų žodžiai: „Jie mano drabužius dalijasi, dėl mano apdaro meta burtą“ (Jono 19:23, 24; Psalmyno 22:18).

Netrukus vienas iš nusikaltėlių, regis, ima suvokti, kad Jėzus iš tikrųjų gali būti karalius. Jis net ima drausti antrąjį, kabantį šalia: „Ar tu visai Dievo nebijai tokį pat nuosprendį gavęs? Mes juk nubausti teisingai – gavome tai, ko nusipelnę, o šitas nepadarė nieko bloga.“ Tada vyras kreipiasi į Jėzų: „Jėzau, prisimink mane, kai nueisi į savo Karalystę“ (Luko 23:40–42).

„Iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje“, – taria jam Jėzus (Luko 23:43). Verta dėmesio, kad nusikaltėliui Jėzus pasakė „būsi rojuje“. Šiam vyrui jis pažada visai ką kita, nei pažadėjo savo apaštalams – Jėzus sakė, kad šie drauge su juo bus Karalystėje ir sėdės sostuose (Mato 19:28; Luko 22:29, 30). Kadangi yra žydas, mintis apie rojų žemėje vyrui nėra nauja. Jis žino, kad rojuje Dievas buvo apgyvendinęs pirmuosius žmones, Adomą ir Ievą, ir kad čia turėjo būti jų ir jų palikuonių namai. Taigi šiam mirštančiam žmogui Jėzus padovanoja nuostabią viltį.