Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

123 SKYRIUS

Karšta Jėzaus malda Getsemanės sode

Karšta Jėzaus malda Getsemanės sode

MATO 26:30, 36–46 MORKAUS 14:26, 32–42 LUKO 22:39–46 JONO 18:1

  • JĖZUS MELDŽIASI GETSEMANĖS SODE

  • JĖZAUS PRAKAITAS – TARSI KRAUJO LAŠAI

Vienuolikai ištikimų apaštalų girdint, Jėzus ką tik pasakė jaudinančią maldą. Dabar, pagiedoję gyriaus giesmių, visi jie patraukia link Alyvmedžių kalno (Morkaus 14:26). Ten yra viena graži vieta, kurioje Jėzus dažnai lankydavosi, – Getsemanės sodas.

Jiems priėjus šį sodą, Jėzus stabteli ir taria: „Pasėdėkite čia, aš nueisiu tenai pasimelsti.“ Aštuonis mokinius jis palieka tikriausiai kažkur prie įėjimo, o tris – Petrą, Jokūbą ir Joną – nusiveda su savimi. Ir štai dabar Jėzų apima didelis nerimas. „Mano siela mirtinai nuliūdusi, – sako jis drauge esantiems apaštalams. – Pasilikite čia ir budėkite su manimi“ (Mato 26:36–38).

Kiek nuo jų paėjėjęs, Jėzus parpuola ant žemės ir ima karštai melstis: „Tėve! Tau viskas įmanoma. Atimk šią taurę nuo manęs. Tačiau tebus ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Morkaus 14:35, 36). Ar tai reiškia, kad Jėzus apsigalvojo ir norėtų atsitraukti? Ne, jis taip kalba ne dėl to.

Dar prieš ateidamas į žemę, Jėzus iš dangaus matė, kokias kančias tenka iškęsti tiems, kam romėnai vykdo mirties bausmę. Dabar jis pats yra žmogus ir tokį pat skausmą reikės iškęsti jam. Be to, Jėzui nesvetimi ir tokie žmogiški jausmai kaip baimė ir nerimas. Tad suprantama, kad artėjant tos siaubingos egzekucijos valandai Jėzus labai jaudinasi. Bet užvis labiausiai jis nerimauja, kad jo mirtis gali užtraukti negarbę Tėvo vardui – juk, apkaltinę piktžodžiavimu prieš Dievą, jį pakabins ant stulpo tarsi baisiausią nusikaltėlį.

Išliejęs Jehovai savo širdį, Jėzus grįžta pas tris apaštalus, tačiau randa juos miegančius. Tada Petrui sako: „Nejau neįstengėte nė valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“ Jėzus, aišku, supranta, kad jau vėlyvas metas ir kad jo mokiniai irgi patiria įtampą, tad priduria: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mato 26:40, 41).

Jėzus nueina antrą kartą ir meldžiasi Dievui tais pačiais žodžiais. Grįžęs pas mokinius, jis vėl randa juos miegančius, nors šie turėtų budėti ir melstis. Pabudę iš miego, apaštalai neturi nė kaip pasiteisinti (Morkaus 14:40). Jėzus išeina trečiąkart. Atsiklaupęs ant kelių jis vėl ima melstis Dievui.

Jėzus vis nerimauja, kad žeminanti jo mirtis – it kokio nusikaltėlio – gali užtraukti negarbę Tėvo vardui. Sūnaus maldavimus Jehova, be abejo, girdi. Jis atsiunčia angelą, kad Jėzų sustiprintų. Tačiau Jėzus melstis nepaliauja, meldžiasi netgi dar karščiau. Ant jo pečių gula milžiniška atsakomybė. Nuo to, ar liks ištikimas Dievui, priklauso ne tik jo paties, bet ir visos žmonijos ateitis. Įtampa tokia didžiulė, kad Jėzui besimeldžiant jo prakaitas ima varvėti žemėn tarsi kraujo lašai (Luko 22:44).

Baigęs melstis Jėzus grįžta pas apaštalus, bet ir vėl randa juos miegančius. „Tokiu metu jūs miegate ir ilsitės? – sako jis. – Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus bus išduotas nusidėjėliams į rankas. Kelkitės, eime! Antai mano išdavėjas jau čia“ (Mato 26:45, 46).