Savo apaštalams, susirinkusiems švęsti Paschos, Jėzus nuplovė kojas – taip davė jiems įsimintiną nuolankumo pamoką. Vėliau, tikriausiai jau po vakarienės, Jėzus pacituoja pranašiškus žodžius iš vienos Dovydo psalmės: „Net mano draugas – tas, kuriuo pasitikėjau, su kuriuo aš duona dalijausi, – man taikėsi įspirti.“ Tada Jėzus paaiškina: „Vienas iš jūsų mane išduos“ (Psalmyno 41:9; Jono 13:18, 21).

Apaštalai žvalgydamiesi vienas į kitą ima klausinėti Jėzaus: „Viešpatie, nejaugi aš?“ Net ir Judas Iskarijotas klausia to paties. Tada Petras paprašo Joną, įsitaisiusį arčiausiai Jėzaus, išsiaiškinti, kurį apaštalą jis turi omenyje. „Viešpatie, kas jis?“ – atsilošęs Jėzui į krūtinę paklausia Jonas (Mato 26:22; Jono 13:25).

„Tai tas, kuriam pamirkęs paduosiu gabaliuką duonos“, – atsako Jėzus. Tada pamirko gabaliuką dubenyje ir paduoda Judui, tardamas: „Kaip ir parašyta, Žmogaus Sūnus išeina, bet vargas tam, kuris Žmogaus Sūnų išduoda! Jam būtų buvę geriau išvis negimti“ (Jono 13:26; Mato 26:24). Po šių žodžių Judą užvaldo Šėtonas. Nors Judo širdis jau buvo sugedusi, dabar jis visiškai atsiduoda į Velnio rankas. Judas tampa „pražūties sūnumi“ (Jono 6:64, 70; 12:4; 17:12).

„Ką darai, daryk greičiau“, – sako jam Jėzus. Kadangi Judas yra atsakingas už pinigų dėžutę, apaštalai pamano, kad Jėzus jam liepia nupirkti, ko reikia šventei, ar duoti ką vargšams (Jono 13:27–30). Bet iš tikrųjų Judas išeina išduoti Jėzaus.

Judui pasišalinus, Jėzus įsteigia naują šventę. Jis paima duonos paplotį, padėkoja Dievui, laužia duoną ir duoda apaštalams. „Tai yra  mano kūnas, kuris už jus atiduodamas, – sako Jėzus. – Darykite tai mano atminimui“ (Luko 22:19). Apaštalai vienas po kito ima duoną ir ją valgo.

Paskui Jėzus paima taurę vyno ir sukalbėjęs padėkos maldą siunčia per rankas apaštalams, kad visi iš jos atsigertų. „Ši taurė yra naujoji sandora, patvirtinama mano krauju, kurį už jus išliesiu“, – sako Jėzus (Luko 22:20).

Šią naują šventę – Jėzaus mirties minėjimą – jo mokiniai turės švęsti kasmet nisano 14-ąją. Švęsdami Paschą žydai paminėdavo tautos išlaisvinimą iš Egipto. O naujoji šventė Jėzaus sekėjams primins, ką Jėzus ir jo Tėvas padarė, kad visi, kurie tiki, atgautų daug didingesnę laisvę – būtų išvaduoti iš nuodėmės ir mirties vergijos.

Jėzus paaiškina, kad jo kraujas yra „išliejamas už daugelį žmonių“. Tarp jų yra ne tik apaštalai, bet ir daugybė kitų ištikimų mokinių, kurie kartu su Jėzumi paveldės jo Tėvo Karalystę (Mato 26:28, 29).