Praleidęs 40 dienų dykumoje, Jėzus atgal į Galilėją neskuba. Jis dar kartą ateina pas Joną Krikštytoją. Šis, pamatęs Jėzų, visiems susirinkusiems taria: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Tai tas, apie kurį sakiau: ‘Įkandin manęs ateina vyras, kuris pralenkė mane, nes gyveno dar prieš mane’“ (Jono 1:29, 30). Jonas yra kiek vyresnis už Jėzų, bet žino, kad Jėzus gyveno jau anksčiau – kaip dvasinė būtybė danguje.

Prieš keletą savaičių, kai Jėzus atėjo krikštytis, Jonas, matyt, dar nebuvo iki galo įsitikinęs, kad Jėzus yra žadėtasis Mesijas. „Aš pats irgi jo nepažinojau, – sako Jonas, – bet krikštyti vandenyje atėjau tam, kad jis būtų parodytas Izraeliui“ (Jono 1:31).

Toliau Jonas susirinkusiems pasakoja, kas įvyko, kai Jėzų jis pakrikštijo: „Mačiau, kaip iš dangaus lyg balandis ant jo nusileido ir pasiliko dvasia. Aš pats irgi jo nepažinojau, bet Tas, kuris siuntė mane krikštyti vandenyje, man pasakė: ‘Ant kurio pamatysi nusileidžiant dvasią ir pasiliekant, tas ir krikštys šventąja dvasia.’ Aš tai pamačiau ir paliudijau, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jono 1:32–34).

Kitą dieną stovėdamas su dviem mokiniais Jonas Krikštytojas vėl pamato Jėzų ir taria: „Štai Dievo Avinėlis!“ (Jono 1:36). Tai išgirdę Jono mokiniai nueina paskui Jėzų. Vienas iš jų yra vyras, vardu Andriejus, o kitas – tikriausiai Jonas, žmogus, užrašęs šį pasakojimą. Jis, regis, yra Jėzaus pusbrolis, Salomės sūnus. Salomė, Zebediejaus žmona, veikiausiai yra Marijos sesuo.

Jėzus atsigręžia į Andriejų ir Joną, sekančius jam iš paskos, ir paklausia:

– Ko ieškote?

– Rabi̇̀, kur apsistojai? – teiraujasi jiedu.

– Ateikite ir pažiūrėkite, – atsako Jėzus (Jono 1:37–39).

Yra maždaug ketvirta valanda popiet. Andriejus ir Jonas nueina pas Jėzų ir su juo praleidžia likusią dienos dalį. Andriejus taip džiaugiasi, kad nulekia pakviesti savo brolio Simono, vėliau praminto Petru. „Radome Mesiją!“ – taria jis ir nusiveda brolį pas Jėzų (Jono 1:41). Tolesni įvykiai leidžia manyti, kad ir Jonas susiranda savo brolį Jokūbą ir atsiveda jį pas Jėzų, tik savo evangelijoje Jonas apie tai neužsimena.

Kitą dieną Jėzus susiranda Pilypą. Kaip ir Andriejus su Petru, jis yra iš Betsaidos – miestelio, įsikūrusio šiaurinėje Galilėjos ežero pakrantėje. Jėzus taria Pilypui: „Sek paskui mane“ (Jono 1:43).

 Tada Pilypas nueina pas Natanaelį, dar vadinamą Baltramiejumi, ir praneša:

– Radome tą, apie kurį parašyta Mozės Įstatyme ir Pranašuose. Tai Juozapo sūnus Jėzus iš Nazareto.

Natanaelis stebisi:

– Ar iš Nazareto gali būti kas gero?

– Ateik ir pažiūrėk, – atsako Pilypas.

Pamatęs ateinantį Natanaelį Jėzus taria:

– Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos.

– Iš kur mane pažįsti? – klausia Natanaelis.

– Prieš Pilypui tave pakviečiant mačiau tave, tada buvai po figmedžiu.

– Rabi̇̀, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio Karalius!

– Ar tiki dėl to, kad pasakiau matęs tave po figmedžiu? Išvysi dar didesnių dalykų, – sako Jėzus ir priduria: – Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, nusileidžiančius pas Žmogaus Sūnų ir kylančius aukštyn (Jono 1:45–51).

Netrukus Jėzus su savo naujaisiais mokiniais iš Jordano slėnio patraukia į Galilėją.