Rytinėje Galilėjos ežero pakrantėje Jėzus stebuklingai pamaitino keletą tūkstančių žmonių. Jie norėjo paskelbti jį karaliumi, todėl iš tos vietos jis pasišalino. Naktį Jėzus ėjo šėlstančio ežero paviršiumi. Jis išgelbėjo Petrą, kuris iš pradžių irgi žengė vandeniu, bet paskui pritrūkęs tikėjimo ėmė skęsti. Galiausiai Jėzus nuramino smarkų vėją, ir visi saugiai pasiekė krantą.

Taigi Jėzus dabar yra vakarinėje ežero pusėje, netoli Kafarnaumo. Pas jį atėję žmonės, kuriuos jis stebuklingai pamaitino, teiraujasi:

– Rabi̇̀, kada čionai atvykai?

Jėzus žino, kad žmonės prie jo susirinko norėdami vėl dykai pavalgyti, todėl juos supeikia.

– Darbuokitės ne dėl tokio maisto, kuris pražūva, – ragina jis, – o dėl tokio, kuris nepražūva ir teikia amžiną gyvenimą.

– Kokius darbus mums daryti, kad jie patiktų Dievui? – klausia žmonės (Jono 6:25–28).

Tikriausiai jie tikisi, kad Jėzus paminės Mozės Įstatymo darbus, tačiau jis nurodo kai ką daug svarbesnio:

– Štai koks darbas Dievui patinka: tikėkite tą, kurį jis siuntė.

Nors matė tiek daug įspūdingų stebuklų, žmonės netiki, kad Jėzus yra Dievo siųstasis. Jie prašo Jėzaus padaryti ženklą, kuris juos įtikintų.

– Kokį darbą atliksi? – klausia jie. – Antai mūsų protėviai dykumoje valgė maną, kaip parašyta: „Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“ (Jono 6:29–31; Psalmyno 78:24).

Tačiau atsakydamas Jėzus nukreipia dėmesį į Jehovą, visų stebuklingų dovanų Davėją:

– Mozė nedavė jums tikrosios duonos iš dangaus – duoną iš dangaus, tikrąją duoną, jums duoda mano Tėvas. Duona nuo Dievo yra tasai, kuris nusileidžia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvenimą.

Deja, žmonės nesupranta, ką Jėzus turi omenyje.

– Viešpatie, visada duok mums šitos duonos, – jie prašo (Jono 6:32–34).

O kas yra toji duona, apie kurią Jėzus kalba?

– Aš esu gyvenimo duona, – aiškina jis. – Kas ateina pas mane, tas nebealks, ir kas mane tiki, niekada netrokš. Bet jūs, kaip jau esu sakęs, nors ir matote mane, vis tiek netikite. [...] Nusileidau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. Ir mano siuntėjo valia yra, kad iš tų, kuriuos jis man davė, nė vieno nepražudyčiau, – kad paskutiniąją dieną juos prikelčiau. Mano Tėvo valia yra, kad kiekvienas, kuris pripažįsta Sūnų ir jį tiki, gautų amžiną gyvenimą (Jono 6:35–40).

Jėzaus žodžiai žydus labai papiktina ir jie ima murmėti. Kaip jis gali tvirtinti esąs „duona, nusileidusi iš dangaus“? (Jono 6:41) Tiems žmonėms Jėzus tėra paprastų galilėjiečių sūnus.

– Argi jis ne Jėzus, ne Juozapo sūnus? – kalba jie. – Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? (Jono 6:42)

Jėzus atsako:

– Liaukitės tarpusavyje murmėję. Joks žmogus negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia. Ir tą, kuris ateina, aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašuose parašyta: „Ir bus visi mokomi Jehovos.“ Kas tik klausosi Tėvo ir mokosi, ateina pas mane.  Tai nereiškia, kad koks nors žmogus yra Tėvą regėjęs. Tėvą matė tik tas, kuris yra nuo jo atėjęs, – tik jis regėjo Tėvą. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas gaus amžiną gyvenimą (Jono 6:43–47; Izaijo 54:13).

Jau ir anksčiau, kalbėdamasis su Nikodemu, Jėzus buvo tiesiai pasakęs, kad norint gauti amžiną gyvenimą būtina tikėti viengimį Dievo Sūnų (Jono 3:15, 16). Tačiau šįkart apie tai, koks svarbus jo vaidmuo, Jėzus prabyla daug didesnei auditorijai. Amžiną gyvenimą suteikia ne mana ir ne duona, kurios galima nusipirkti bet kur Galilėjoje, o Jėzus. „Aš esu gyvenimo duona“, – pakartoja jis (Jono 6:48).

Šią temą Jėzus tęsia ir vėliau, atėjęs į Kafarnaumo sinagogą. Ten jis pasako tai, kas suglumina netgi daugelį jo mokinių.