Jėzus ką tik apaštalams davė konkrečių nurodymų, kaip skelbti žinią apie Karalystę. Bet tai ne viskas. Savo mokinius Jėzus taip pat įspėja, kad jiems teks susidurti su priešiškumu: „Štai siunčiu jus tarsi avis tarp vilkų [...]. Sergėkitės žmonių, nes jie įdavinės jus teismams ir plaks sinagogose. Dėl manęs jus vedžios pas valdytojus ir karalius“ (Mato 10:16–18).

Taigi Jėzaus sekėjai bus aršiai persekiojami. Tačiau tolesni Mokytojo žodžiai labai padrąsina: „Kai jus įduos, nepradėkite nerimauti dėl to, ką ir kaip reikės kalbėti. Tą valandą jums bus duota, ką kalbėti, nes ne tiek jūs kalbėsite, kiek jūsų Tėvo dvasia kalbės per jus.“ Jėzus tęsia toliau: „Brolis atiduos mirčiai brolį, tėvas – savo vaiką, vaikai sukils prieš gimdytojus ir atiduos juos mirčiai. Dėl mano vardo visi jūsų nekęs, tačiau kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mato 10:19–22).

Skelbti gerąją naujieną yra pats svarbiausias darbas ir, kad jis nesustotų, mokiniams reikia būti apdairiems. „Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą, – pamoko Jėzus. – Iš tiesų sakau jums: nespėsite apeiti visų Izraelio miestų, iki ateis Žmogaus Sūnus“ (Mato 10:23).

Visi šie pamokymai ir perspėjimai apaštalams labai pravers. Tačiau Jėzaus žodžiai skirti ne tik Dvylikai, bet ir tiems, kas prie gerosios naujienos skelbimo darbo prisidės vėliau, po Jėzaus mirties ir prikėlimo. Pavyzdžiui, niekur neparašyta, kad tos trumpos kelionės po Galilėją metu apaštalus būtų vedžioję pas valdytojus ir karalius ar kad namiškiai būtų atidavę juos mirčiai. Galiausiai sakydamas „visi jūsų nekęs“, Jėzus tikrai neturėjo omenyje tik tų, pas kuriuos tąkart siuntė apaštalus.

Taigi Jėzus čia kalba ir apie ateities įvykius. Štai sakydamas, kad mokiniai nespės apeiti visų Izraelio miestų, iki ateis Žmogaus Sūnus, Jėzus duoda suprasti, kad geroji naujiena apie Dievo Karalystę vis dar bus skelbiama, kai jis – šlovingas Karalius – ateis į žemę teisti žmonijos.

Susidūrę su žmonių priešiškumu, apaštalai neturėtų stebėtis, mat Jėzus iš anksto juos perspėja: „Mokinys nėra viršesnis už mokytoją  ir vergas – už šeimininką.“ Jėzaus mintis aiški: jeigu jis patiria žmonių priešiškumą ir neapykantą, tas pats laukia ir jo mokinių. Tačiau Jėzus juos drąsina: „Nebijokite tų, kurie gali nužudyti kūną, bet negali pražudyti gyvybės. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir kūną, ir gyvybę Gehenoje“ (Mato 10:24, 28).

Ką šie žodžiai reiškia, Jėzus vėliau parodė savo pavyzdžiu. Jis verčiau sutiko mirti nei sulaužyti ištikimybę Jehovai. Tik visagalis Dievas gali pražudyti gyvybę visam laikui ir tik jis gali ją sugrąžinti ir apdovanoti žmogų amžinu gyvenimu. Koks padrąsinimas apaštalams!

Norėdamas patikinti savo mokinius, kad Dievas jais rūpinsis, Jėzus duoda tokį pavyzdį: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekris žemėn be jūsų Tėvo žinios. [...] Taigi nebijokite – jūs vertingesni už daugybę žvirblių“ (Mato 10:29, 31).

Dėl Jėzaus mokinių skelbiamos žinios šeimose kils nesutarimų: vieni šeimos nariai ją priims, kiti ne. „Nemanykite, kad atėjau nešti žemei ramybės“, – sako Jėzus. Tiems, kas pasirinks tiesos kelią, reikės nemažai drąsos. Jėzus tęsia: „Kas prie tėvo ar motinos prisirišęs labiau negu prie manęs, tas nevertas manęs. Ir kas prie sūnaus ar dukters prisirišęs labiau negu prie manęs, tas nevertas manęs“ (Mato 10:34, 37).

Apie tuos, kurie Jėzaus mokinius mielai priims, Jėzus sako: „Kas vienam iš šitų mažutėlių paduos bent taurę šalto vandens dėl to, kad jis yra mano mokinys, tas – iš tiesų sakau jums – nepraras savo atlygio“ (Mato 10:42).

Išklausę visus šiuos Jėzaus pamokymus, perspėjimus ir padrąsinimo žodžius, apaštalai iškeliauja ir eidami per kaimus visur skelbia gerąją naujieną ir gydo žmones (Luko 9:6).