Kurį laiką Jėzus daugiausia darbavosi Galilėjos srityje, nes čia žmonės jo klausėsi labiau nei Judėjoje. Be to, nuo tada, kai Jeruzalėje per šabą pagydė vieną vyrą, žydai dar įnirtingiau ėmė ieškoti progos jį nužudyti (Jono 5:18; 7:1).

Eina 32 metai, ruduo. Artinasi Palapinių šventė. Ji trunka septynias dienas, o aštuntąją rengiama iškilminga sueiga. Ši šventė žymi žemdirbystės sezono pabaigą – tai metas džiaugtis ir parodyti Dievui dėkingumą.

Jėzaus broliai – Jokūbas, Simonas, Juozapas ir Judas – ragina jį keliauti į Judėją. Jeruzalė yra šalies religinis centras, tad per visas tris metines šventes čia knibždėte knibžda žmonių. Broliai sako Jėzui: „Joks žmogus, norėdamas būti žinomas, nieko slaptà nedaro. Jei darai tokius dalykus, parodyk save pasauliui“ (Jono 7:3, 4).

Jėzaus broliai juo netiki, Mesiju nepripažįsta, vis dėlto norėtų, kad visi susirinkusieji pamatytų jo stebuklus. Tačiau Jėzus žino, koks pavojus tenai tyko. Jis taria: „Pasauliui nėra dėl ko jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai nedori. Jūs eikite į šventę, o aš kol kas neisiu, nes mano metas dar nepribrendo“ (Jono 7:5–8).

Taigi Jėzaus broliai drauge su kitais tautiečiais iškeliauja į šventę. Po kelių dienų Jeruzalės link patraukia ir Jėzus su mokiniais, tik slapta, kad liktų nepastebėti. Jie eina ne įprastu keliu palei Jordaną, o tiesiai per Samariją. Jėzui ir mokiniams Samarijoje reikės nakvynės, tad pirma savęs Jėzus pasiunčia pasiuntinius, kad paruoštų vietą jų atvykimui. Deja, vieno kaimo gyventojai nusiteikę ne itin svetingai. Sužinoję, kad keliauninkai traukia į Jeruzalę švęsti žydų šventės, jie atsisako juos priimti. Jokūbas ir Jonas supyksta. „Viešpatie, ar nori, kad lieptume ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti?“ – klausia jie (Luko 9:54). Tačiau Jėzus už tokias mintis apaštalus sudraudžia.

Jiems keliaujant toliau, prisiartina vienas Raštų aiškintojas ir sako:

– Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi.

– Lapės turi urvus, dangaus paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti, – atsako Jėzus (Mato 8:19, 20).

Šiam vyrui Jėzus duoda suprasti, kad būti jo sekėju nelengva. Raštų aiškintojas, matyt, per daug išdidus, kad pasirinktų tokį gyvenimo kelią. Kiekvienam iš mūsų derėtų pamąstyti: ar  tikrai esu ryžtingai nusiteikęs būti Jėzaus sekėju?

Kitam vyrui Jėzus pats pasiūlo:

– Sek paskui mane.

Tačiau vyras teisinasi:

– Leisk man pirma eiti savo tėvo palaidoti.

– Palik mirusiems laidoti mirusius, o pats eik ir visur skelbk Dievo Karalystę, – atsako Jėzus (Luko 9:59, 60).

Šio žmogaus aplinkybes Jėzus gerai žino. Vyriškio tėvas greičiausiai dar nėra miręs. Kitaip vargu ar jis dabar čia būtų ir kalbėtųsi su Jėzumi. Šis žmogus tiesiog nėra pasiruošęs Dievo Karalystei skirti pirmosios vietos savo gyvenime.

Jiems leidžiantis keliu link Jeruzalės, prie Jėzaus prieina dar vienas vyras.

– Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, – sako jis, – bet leisk pirmiau atsisveikinti su namiškiais.

Jėzus jam taria:

– Nė vienas, kuris uždėjęs ranką ant arklo žvalgosi atgal, netinka Dievo Karalystei (Luko 9:61, 62).

Tikrųjų Jėzaus sekėjų žvilgsnis turi būti sutelktas į tarnystę Dievui. Jei artojas nežiūrės tiesiai, vaga greičiausiai bus kreiva. Jei numetęs arklą į šoną žvalgysis atgal, darbas laukuose sustos. Tie, kurie dairosi atgal į šį pasaulį, gali greitai išklysti iš amžino gyvenimo kelio.