Jėzus su mokiniais keliauja šiaurės link, į Galilėją. Dabar pavasaris, laukuose jau sunokę varpos. Mokiniai išalksta, tad pasiskina varpų ir valgo. Betgi šiandien šabas, ir, žinoma, jie nelieka fariziejų nepastebėti.

Visai neseniai žydai Jeruzalėje apkaltino Jėzų pažeidus šabo įstatymą ir norėjo jį už tai nužudyti. Dabar fariziejai kaltina Jėzaus mokinius: „Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas per šabą neleistina“ (Mato 12:2).

Fariziejų įsitikinimu, skabyti varpas ir trinti jas delnais yra tas pats, kas imti derlių ir kulti javus (Išėjimo 34:21). Nustatydami griežtas taisykles, kas laikytina darbu, o kas ne, šabą jie padarė didele našta. Tačiau Jehovos sumanymas buvo visai ne toks: šabas turėjo būti džiugi, dvasinę atgaivą teikianti diena. Norėdamas atskleisti fariziejų mąstymo ydingumą, Jėzus pateikia porą pavyzdžių.

Iš pradžių Jėzus primena vieną atsitikimą su Dovydu ir jo vyrais. Kartą, kai buvo išalkę, jie sustojo prie padangtės ir valgė atnašinės duonos. Nors ta duona jau buvo išnešta iš Jehovos akivaizdos ir pakeista šviežia, ją valgyti galėjo tik kunigai. Vis dėlto tąkart susiklosčiusios aplinkybės pateisino Dovydo ir jo vyrų poelgį. Už tai, kad valgė atnašinės duonos, pasmerkti jie nebuvo (Kunigų 24:5–9; 1 Samuelio 21:1–6).

Paskui Jėzus pateikia antrą pavyzdį: „Nejau neskaitėte Įstatymo ir nežinote, kad per šabus kunigai šventykloje šabo nesilaiko, bet kaltės  tuo neužsitraukia?“ Kunigai net ir per šabą pjauna aukoms skirtus gyvulius, atlieka kitus darbus šventykloje. „O čia, sakau jums, daugiau negu šventykla“, – priduria Jėzus (Mato 12:5, 6; Skaičių 28:9).

Tada Jėzus vėl atkreipia fariziejų dėmesį į tai, kas parašyta šventuosiuose raštuose: „Jeigu tik būtumėte supratę, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’, nebūtumėte smerkę nekaltų.“ Galiausiai Jėzus taria: „Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats.“ Šiais žodžiais jis užsimena apie tūkstantmẽtį savo karaliavimą (Mato 12:7, 8; Ozėjo 6:6).

Ilgus šimtmečius žmonija velka sunkų, vergišką Šėtono jungą – pasaulis kupinas smurto, nesiliauja karai. Tačiau per didįjį šabą, valdant taikos Karaliui Kristui, visi pagaliau atsikvėps.