24 SKYRIUS
„Būk drąsus!“
Paulius išvengia priešiškai nusiteikusių žydų pasalos ir gina savo tikėjimą valdytojo Felikso akivaizdoje
1, 2. Kodėl didelis priešiškumas Pauliaus nestebino?
PAULIUS sargybinių išplėšiamas iš įsiutusios minios gniaužtų ir suimamas. Uolusis apaštalas tikriausiai nesistebi, kad Jeruzalėje jį taip puola, – juk dvasia buvo apreiškusi, kad tame mieste laukia „pančiai ir suspaudimai“ (Apd 20:22, 23). Nors gerai nežino, kokie tie suspaudimai bus, Paulius yra pasiryžęs dėl Jėzaus vardo viską iškentėti (Apd 9:16).
2 Krikščionių pranašai irgi įspėjo Paulių, kad jis bus supančiotas ir atiduotas „į kitataučių rankas“ (Apd 21:4, 10, 11). Visai neseniai jį nužudyti kėsinosi minia žydų. Paskui dėl Pauliaus susikivirčijo Sinedriono nariai – taip stipriai, kad buvo pasirengę, anot Luko, jį sudraskyti. Ir štai dabar Paulius – romėnų kareivių saugomas kalinys. Jis turės dar ne kartą stoti prieš teismą ir gintis nuo jam metamų neteisingų kaltinimų (Apd 21:31; 23:10). Apaštalui tikrai reikėtų padrąsinamo žodžio.
3. Kas mus įkvepia ištvermingai skelbti gerąją naujieną?
3 Kaip žinome, šiomis paskutinėmis dienomis „visi, kurie trokšta dievotai gyventi bendrystėje su Kristumi Jėzumi, bus persekiojami“ (2 Tim 3:12). Dėl to kartais mums reikia padrąsinimo, kad nepristigtume jėgų skelbti gerąją žinią. Argi nesame dėkingi už „ištikimo ir nuovokaus vergo“ teikiamą atgaivą, kurią gauname skaitydami jo paruoštus leidinius ir lankydami sueigas? (Mt 24:45) Jehova mus patikina, kad gerosios naujienos priešai nieko nelaimės. Jiems nepavyks nei jo tautos sunaikinti, nei evangelizacijos darbo sustabdyti (Iz 54:17; Jer 1:19). O kaip buvo su apaštalu Pauliumi? Ar jis sulaukė padrąsinimo, kad nepaisant priešiškumo galėtų ir toliau nenuilstamai darbuotis? Pažiūrėkime.
„Žydai ėmė rengti sąmokslą“ (Apd 23:11–34)
4, 5. Kaip Jėzus sustiprino Paulių ir kodėl to reikėjo?
4 Paulių labai padrąsino tai, kas nutiko naktį po apklausos Sinedrione. Lukas pasakoja: „Viešpats atsistojo šalia Pauliaus ir pasakė: ‘Būk drąsus! Tu gerai paliudijai apie mane Jeruzalėje, taip liudyti turėsi ir Romoje’“ (Apd 23:11). Šie žodžiai Paulių patikino, kad susidorojimo jis išvengs, nes turės keliauti į Romą ir tenai paliudyti apie Jėzų.
„Daugiau kaip keturiasdešimt jų vyrų tyko Pauliaus pasaloje.“ Apaštalų darbų 23:21
5 Apaštalui kaip tik reikėjo tokio pastiprinimo. Jau kitą dieną daugiau kaip 40 žydų ėmė rengti prieš jį sąmokslą. „Jie susisaistė prakeiksmu, kad nei valgys, nei gers, kol Pauliaus nenužudys.“ Matome, kaip tie žydai troško Pauliaus mirties. Jie netgi nepabijojo, kad sąmokslui nepavykus užsitrauks prakeiksmą, tai yra kokią nors nelaimę (Apd 23:12–15, išn.). Su aukštaisiais kunigais ir vyresniaisiais jie sutarė, kad šie pareikalaus įgulos vadą vėl atvesti Paulių į Sinedrioną, neva norėdami jį dar sykį apklausti ir geriau viską išsiaiškinti. O patys tuo tarpu ketino surengti kelyje pasalą ir Paulių nužudyti.
6. Kaip buvo atskleistas žydų sąmokslas nužudyti Paulių ir kuo čia sektinas Pauliaus sūnėno pavyzdys?
6 Apie sąmokslą nugirdo Pauliaus sūnėnas ir viską jam papasakojo. Paulius nusiuntė jaunuolį pas romėnų kariuomenės įgulos vadą Klaudijų Lisiją, kad jam apie tai praneštų (Apd 23:16–22). Jehova labai myli tokius drąsius jaunuolius kaip Pauliaus sūnėnas. Šių dienų krikščionių jaunimas irgi nesavanaudiškai rūpinasi kitais ir ištikimai darbuojasi dėl Karalystės.
7, 8. Kaip Klaudijus Lisijas pasirūpino Pauliaus saugumu?
7 Sužinojęs apie rengiamą pasalą, Klaudijus Lisijas (1000 kareivių vadas) davė nurodymą surinkti 470-ies kareivių, ietininkų ir raitininkų konvojų ir naktį saugiai nugabenti Paulių iš Jeruzalės į Cezarėją. Ten apaštalą turėjo perduoti valdytojui Feliksui. a Nors Cezarėja buvo Judėjos provincijos administracinis centras ir joje gyveno nemažai žydų, gyventojų daugumą vis dėlto sudarė kitataučiai. Gyvenimas ten buvo ramesnis nei Jeruzalėje, kur dėl nepakantos kitatikiams dažnai įsiplieksdavo konfliktai. Be to, Cezarėjoje buvo įsikūrusi Judėjos provincijoje dislokuotų karinių pajėgų būstinė.
8 Kaip reikalavo Romos įstatymas, Lisijas viską paaiškino valdytojui Feliksui laiške. Iš pradžių paminėjo, kad, sužinojęs Paulių esant Romos pilietį, išgelbėjo jį nuo žydų, kurie „jau ketino jį nužudyti“. Taip pat parašė išsiaiškinęs, kad Paulius nepadarė nieko, „už ką baudžiama mirtimi ar kalėjimo pančiais“. Pasak Lisijo, kadangi prieš Paulių buvo surengtas sąmokslas, jis siunčia kalinį tikėdamasis, kad išklausęs kaltintojus Feliksas reikalą išspręs (Apd 23:25–30).
9. a) Kaip buvo pažeistos Pauliaus teisės? b) Kokia teise mes kartais pasinaudojame?
9 Ar Lisijas viską papasakojo tiksliai kaip buvo? Ne visai. Matyt, užvis labiau jam rūpėjo padaryti valdytojui kuo geresnį įspūdį. Paulių jis išvadavo ne dėl to, kad žinojo jį esant Romos pilietį. Be to, nutylėjo faktą, kad buvo įsakęs jį „surakinti dviem grandinėmis“ ir vėliau „liepė jį plakti, kol tas pasakys, ką padarė“ (Apd 21:30–34; 22:24–29). Tokiais veiksmais įgulos vadas pažeidė Pauliaus, Romos piliečio, teises. Šiandien mūsų teisės irgi neretai paminamos. Šėtonas, naudodamasis religinių priešininkų fanatiškumu, kursto persekiojimą. Mes, kaip ir Paulius, dažnai pasinaudojame šalies įstatymų garantuojamomis teisėmis ir teikiama apsauga.
„Su pasitikėjimu ginsiu savo bylą“ (Apd 23:35–24:21)
10. Kokie sunkūs kaltinimai Pauliui buvo pateikti?
10 Paulių buvo liepta saugoti Erodo pretorijuje, kol iš Jeruzalės į Cezarėją atvyks kaltintojai (Apd 23:35). Šie – vyriausiasis kunigas Ananijas, oratorius Tertulas ir keletas vyresniųjų – prisistatė po penkių dienų. Iš pradžių Tertulas išliaupsino Feliksą, esą šis daug nuveikęs žydų labui. Matyt, norėjo jam įsiteikti, palenkti į savo pusę. b Paskui ėmėsi kaltinti Paulių: „Šis žmogus yra kenkėjas ir visoje žemėje tarp visų žydų kursto maištus. Jis yra nazariečių atskalos vadeiva. Ir dar jis mėgino išniekinti šventyklą, todėl mes jį ir sučiupome.“ Šiems kaltinimams pritarė ir žydai, „tvirtindami, kad taip yra iš tikrųjų“ (Apd 24:5, 6, 9). Maišto kurstymas, vadovavimas pavojingai atskalai ir šventyklos išniekinimas buvo laikomi sunkiais nusikaltimais, už kuriuos žmogų galėjo nubausti mirtimi.
11, 12. Kaip Paulius atrėmė jam mestus kaltinimus?
11 Tada buvo leista kalbėti Pauliui. „Su pasitikėjimu ginsiu savo bylą“, – pradėjo apaštalas. Kaltinimus jis kategoriškai atmetė – šventyklos jis neniekino ir maišto nekurstė. Paulius pabrėžė, kad jau „daugelį metų“ nebuvo Jeruzalėje ir kad atvyko „atiduoti gailestingumo dovanų“ – suaukotų lėšų krikščionims, skurstantiems dėl bado ir persekiojimo. Paulius pareiškė, kad prieš įeidamas į šventyklą buvo atlikęs apsivalymo apeigas ir kad nuoširdžiai stengėsi „išlaikyti gryną sąžinę Dievo ir žmonių akivaizdoje“ (Apd 24:10–13, 16–18).
12 Paulius pripažino, kad tarnauja savo protėvių Dievui „laikydamasis kelio, kurį jie [t. y. žydai] vadina atskalūnišku“. Tačiau sykiu pareiškė tikįs „viskuo, kas rašoma Įstatyme ir Pranašuose“, taip pat turįs tą pačią viltį, kaip ir jo kaltintojai, – „kad bus tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų prisikėlimas“. Paulius kaltintojų pareikalavo: „Tegul šitie pasako, kokią mano kaltę nustatė, kai stovėjau priešais Sinedrioną. Nebent tokią, kad tarp jų stovėdamas sušukau: ‘Šiandien jūsų akivaizdoje esu teisiamas už tikėjimą, kad mirusieji bus prikelti!’“ (Apd 24:14, 15, 20, 21).
13–15. Kuo Paulius yra mums sektinas pavyzdys?
13 Jeigu ir mums tektų stoti pareigūnų akivaizdon dėl tikėjimo arba melagingų kaltinimų maišto kurstymu, antivyriausybine veikla ar naryste „pavojingoje sektoje“, sekime Pauliaus pavyzdžiu. Jis nepataikavo valdytojui, kaip kad Tertulas. Tiesiog išdėstė viską ramiai ir pagarbiai, bet kartu aiškiai ir atvirai. Paulius paminėjo, kad „žydai iš Azijos“, kurie apkaltino jį šventyklos išniekinimu, net neatvyko ir kad įstatymas suteikia jam teisę susitikti su kaltintojais akis į akį ir išklausyti jų kaltinimus (Apd 24:18, 19).
14 Svarbiausia, Paulius nedvejodamas paliudijo apie savo religinius įsitikinimus. Jis nepabijojo paminėti, kad tiki mirusiųjų prikėlimu, nors dėl to anąsyk Sinedrione buvo kilęs aršus ginčas (Apd 23:6–10). Kodėl apaštalas vėl kalbėjo apie prikėlimą? Todėl, kad jo siekis buvo paliudyti apie Jėzų ir jo prikėlimą iš mirusiųjų – faktą, kurio priešininkai nepripažino (Apd 26:6–8, 22, 23). Išties klausimas dėl prikėlimo, tikriau sakant, tikėjimas Jėzumi ir jo prikėlimu buvo pagrindinė nesutarimo priežastis.
15 Mes irgi galime liudyti tiesą drąsiai ir semtis stiprybės iš Jėzaus žodžių savo mokiniams: „Dėl mano vardo visi jūsų nekęs. Tačiau kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.“ Nebūgštaukime, kad nežinosime, ką sakyti. Jėzus patikino: „Kai jus ves perduoti valdžiai, nepradėkite iš anksto nerimauti, ką kalbėsite. Kas tą valandą bus jums duota, tai ir sakykite, nes kalbėsite ne jūs, o šventoji dvasia“ (Mk 13:9–13).
„Feliksas išsigando“ (Apd 24:22–27)
16, 17. a) Kaip Feliksas sprendė Pauliaus bylą? b) Ko Feliksas išsigando ir kodėl vis kvietėsi Paulių?
16 Valdytojas Feliksas apie krikščionių įsitikinimus girdi jau ne pirmą sykį. Lukas rašo: „Feliksas, gana gerai žinodamas apie Kelią, bylos svarstymą atidėjo ir pasakė: ‘Kai atvyks įgulos vadas Lisijas, tada ir nuspręsiu dėl jūsų reikalų.’ Jis įsakė šimtininkui laikyti Paulių suimtą, bet suteikti lengvatų ir nedrausti jo žmonėms juo rūpintis“ (Apd 24:22, 23).
17 Po kelių dienų Feliksas išsikvietė Paulių ir su savo žmona Druzila (ši buvo žydė) „klausėsi jo kalbos apie tikėjimą Kristumi Jėzumi“ (Apd 24:24). Tačiau Pauliui prabilus apie „teisumą, susivaldymą ir būsimąjį teismą Feliksas išsigando“ – tikriausiai jį ėmė graužti sąžinė dėl visokių nedorų darbų. Jis pertraukė apaštalą: „Gali dabar eiti. Kai turėsiu progą, vėl tave pasikviesiu.“ Feliksas dar ne kartą kvietėsi Paulių, tačiau ne dėl to, kad norėjo sužinoti tiesą, o tikėdamasis kyšio (Apd 24:25, 26).
18. Kodėl Paulius Feliksui ir jo žmonai pasakojo „apie teisumą, susivaldymą ir būsimąjį teismą“?
18 Kodėl Paulius pasakojo Feliksui ir jo žmonai apie „teisumą, susivaldymą ir būsimąjį teismą“? Jiedu patys norėjo sužinoti „apie tikėjimą Kristumi Jėzumi“, kitaip sakant, ką reiškia būti Kristaus sekėju. Žinodamas apie jų nedorumą, žiaurumą ir neteisingus darbus, Paulius aiškiai davė suprasti, ko iš Kristaus sekėjų tikimasi. Pauliaus žodžiai Feliksui ir jo žmonai parodė, kaip akivaizdžiai jų gyvenimas prasilenkia su Dievo teisumo normomis. Apaštalas jiems leido suprasti, kad visi žmonės už savo mintis, žodžius ir darbus yra atskaitingi Dievui ir kad Feliksui turėtų labiau rūpėti ne kas laukia Pauliaus, o kas Dievo teismo valandą laukia jo paties su Druzila. Tad nenuostabu, kad Feliksas išsigando.
19, 20. a) Ką daryti, jeigu matome, kad žmogaus susidomėjimas tiesa nenuoširdus? b) Kodėl galima sakyti, kad Feliksas Pauliaus atžvilgiu nebuvo geranoriškas?
19 Mes irgi tarnyboje sutinkame panašių žmonių kaip Feliksas. Jie lyg ir domisi tiesa, tačiau gyventi nori savaip. Stengdamiesi tokiems žmonėms padėti, būkime įžvalgūs. Galime, kaip ir Paulius, supažindinti juos su Biblijos mokymais, – galbūt tiesa palies jiems širdį. Bet jeigu pamatytume, kad asmuo neketina gyvenime nieko keisti, palikime jį ir ieškokime tų, kuriems iš tikrųjų rūpi sužinoti tiesą.
20 Kokie buvo Felikso tikrieji motyvai, paaiškėjo vėliau. Lukas pasakoja: „Praėjus dvejiems metams, Felikso įpėdiniu tapo Porcijus Festas. Feliksas paliko Paulių suimtą, mat norėjo pelnyti žydų palankumą“ (Apd 24:27). Valdytojas Pauliaus atžvilgiu tikrai nebuvo geranoriškas. Jis žinojo, kad „Kelio“ sekėjai nėra nei kokie maištininkai, nei sąmokslo prieš valdžią organizatoriai, taip pat kad Paulius Romos įstatymų nepažeidė (Apd 19:23). Tačiau norėdamas pelnyti žydų palankumą vis tiek paliko apaštalą kalėjime.
21. Kas nutiko Pauliui, kai valdytoju tapo Porcijus Festas, ir kas apaštalui teikė stiprybės?
21 Paskutinėje Apaštalų darbų 24 skyriaus eilutėje rašoma, kad Porcijui Festui užėmus Felikso vietą Paulius tebebuvo kalėjime. Kaip matysime, apaštalas vėl bus ne kartą kviečiamas apklausti ir siunčiamas „pas karalius ir valdytojus“ (Lk 21:12). Jis paliudys apie Jėzų ir pačiam galingiausiam to meto valdovui. Per visus tuos išbandymus Pauliaus tikėjimas nesusvyravo. Apaštalą, be abejo, labai palaikė Jėzaus žodžiai: „Būk drąsus!“
a Skaityk straipsnelį „ Judėjos valdytojas Feliksas“.
b Tertulas dėkojo Feliksui už tautai suteiktą „didžią ramybę“. O iš tiesų valdant Feliksui neramumų Judėjoje būta daugiau nei bet kurio kito valdytojo laikotarpiu iki pat sukilimo prieš Romą. Toli gražu netiesa buvo ir tai, kad žydai „su didžiausiu dėkingumu“ pripažįsta Felikso padarytas pertvarkas. Žydai šį valdytoją niekino už jo despotiškumą ir žiaurų elgesį su sukilėliais (Apd 24:2, 3).
