1. Kas bendro tarp pirmojo amžiaus krikščionių ir Jehovos liudytojų?

 JIE uoliai skelbė gerąją naujieną. Jie noriai priėmė šventosios dvasios pagalbą ir leidosi jos vadovaujami. Nors ir persekiojami, skelbti apie Karalystę jie nenustojo ir Dievas už tai dosniai juos laimino. Tą galima pasakyti tiek apie pirmojo amžiaus krikščionis, tiek apie Jehovos liudytojus šiandien.

2, 3. Kuo ypatinga Apaštalų darbų knyga?

² Gyvas Luko pasakojimas tikriausiai labai sustiprino tavo tikėjimą. Apaštalų darbų knyga – tai vienintelė ankstyvosios krikščionybės istorija, įkvėpta užrašyti paties Dievo.

³ Šioje knygoje minimi 95 asmenys, 32 kraštai, 54 miestai ir 9 salos. Joje skaitome tiek apie paprastus žmones, tiek apie išdidžius religinius vadovus, tuščiagarbius valdininkus, nuožmius krikščionių persekiotojus. Tačiau svarbiausia – tai pasakojimas apie pirmajame amžiuje gyvenusius mūsų brolius ir seses. Nors ir patyrė įvairių sunkumų, jie uoliai darbavosi dėl Karalystės.

4. Kodėl jaučiamės labai artimi su senovėje gyvenusiais apaštalu Pauliumi, Tabita ir kitais Dievui ištikimais tarnais?

⁴ Praėjo beveik 2000 metų nuo laikų, kuriais gyveno uolūs apaštalai Petras ir Paulius, visų mylimas gydytojas Lukas, dosnusis Barnabas, drąsusis Steponas, kilniaširdė Tabita, svetingoji Lidija ir daugelis kitų Dievui ištikimų ano meto liudytojų. Vis dėlto mes jaučiamės su jais labai artimi, nes mus vienija bendras darbas – naujų Jėzaus mokinių ruošimo darbas (Mt 28:19, 20). Tai išties garbinga užduotis.

5. Kur darbavosi pirmieji Jėzaus mokiniai?

⁵ Tik pagalvok, koks darbas laukė pirmųjų Jėzaus sekėjų. „Kai ant jūsų nusileis šventoji dvasia, – sakė Jėzus, – jūs gausite galios ir būsite mano liudytojai Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Pirmiausia šventoji dvasia padėjo krikščionims liudyti apie Kristų Jeruzalėje (Apd 1:1–8:3). Tada įgalino juos darbuotis visoje Judėjoje ir Samarijoje (Apd 8:4–13:3). Ilgainiui geroji naujiena pasklido „iki žemės pakraščių“ (Apd 13:4–28:31).

6, 7. Kokiu atžvilgiu mums yra lengviau negu pirmojo amžiaus krikščionims?

 ⁶ Tavo bendratikiai, gyvenę pirmajame amžiuje, neturėjo parankios vienatomės Biblijos. Matas Evangeliją parašė ne anksčiau kaip 41 metais. Apaštalas Paulius kai kuriuos savo laiškus parašė prieš Lukui užbaigiant Apaštalų darbų knygą maždaug 61-aisiais. Taigi krikščionys neturėjo viso šventųjų raštų rinkinio, taip pat leidinių susidomėjusiems žmonėms mokyti. Žydų tautybės krikščionys, iki tapo Jėzaus sekėjais, girdėjo hebrajiškuosius šventraščius skaitomus sinagogose (2 Kor 3:14–16). Jiems reikėjo ir toliau įdėmiai klausytis, nes skelbiant gerąją naujieną viską tikriausiai tekdavo cituoti iš atminties.

⁷ O šiandien kone kiekvienas skelbėjas turi ir Bibliją, ir ją aiškinančių leidinių. Žmones mokome ir gerąją naujieną skelbiame 240 šalių ir įvairiomis kalbomis.

8, 9. a) Kokią galią Jėzaus sekėjams suteikė šventoji dvasia? b) Kuo mus aprūpina Dievo dvasios vedamas ištikimas vergas?

⁸ Duodamas savo mokiniams aną užduotį, Jėzus sykiu pažadėjo: „Kai ant jūsų nusileis šventoji dvasia, jūs gausite galios.“ Dievo dvasios, jo veikiamosios jėgos, vedami Jėzaus sekėjai galiausiai turėjo liudyti apie Karalystę visoje žemėje. Šventoji dvasia apaštalams Petrui ir Pauliui suteikė galią gydyti sergančius, išvaryti demonus, netgi prikelti mirusius. Bet ne tai buvo svarbiausia. Dievo dvasia įgalino apaštalus ir kitus krikščionis mokyti žmones tiesos, vedančios į amžiną gyvenimą (Jn 17:3).

⁹ Per 33 metų Penkiasdešimtines Jėzaus sekėjai „ėmė kalbėti kitomis kalbomis – tomis, kuriomis dvasia davė jiems prabilti“, ir paliudijo žmonėms „apie didingus Dievo darbus“ (Apd 2:1–4, 11). Šiandien stebuklingos kalbų dovanos neturime. Tačiau Dievo dvasios vedamas ištikimas vergas daugeliu kalbų leidžia Bibliją aiškinančius leidinius. Antai žurnalai Sargybos bokštas ir Atsibuskite! kas mėnesį spausdinami milijonų egzempliorių tiražu, o mūsų svetainėje jw.org Biblija pagrįstų leidinių ir vaizdo siužetų galima rasti daugiau kaip 1000 kalbų. Dėl to apie „didingus Dievo darbus“ gali sužinoti žmonės „iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų“ (Apr 7:9).

10. Kam skiriama daug dėmesio nuo 1989 metų?

¹⁰ Nuo 1989 metų ištikimas vergas daug dėmesio skiria Šventojo Rašto vertimui. „Naujojo pasaulio“ vertimas išleistas jau daugiau kaip 200 kalbų, jo egzempliorių išspausdinta milijonai. Ir tas darbas  nesustos, kad kuo daugiau žmonių galėtų skaityti Šventąjį Raštą savo kalba. Įgyvendinti tokius užmojus įmanoma tik Dievo dvasios galia.

11. Kas pasakytina apie Jehovos liudytojų leidinių vertimą?

¹¹ Vertimo darbą atlieka tūkstančiai savanorių daugiau kaip 150 šalių. Tuo neturėtume stebėtis. Nėra kitos organizacijos, kurią šventoji dvasia būtų įgalinusi visame pasaulyje liudyti apie Jehovą, Karalių Jėzų Kristų ir dangiškąją Karalystę (Apd 28:23).

12. Kas Paulių ir kitus krikščionis įgalino skelbti gerąją naujieną?

¹² Prisiminkime apaštalą Paulių. Kai jis skelbė gerąją naujieną Pisidijos Antiochijoje žydams ir kitataučiams, „įtikėjo visi, kurių širdis buvo pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą“ (Apd 13:48). O ką jis veikė po daugelio metų? Apaštalų darbų knygos pabaigoje rašoma, kad Paulius „be jokios baimės ir netrukdomai skelbė [...] apie Dievo Karalystę ir mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų“ (Apd 28:31). Tuo metu Paulius darbavosi pačioje Romoje – pasaulinės imperijos sostinėje. Ar apie Dievo Karalystę liudijo viešai, ar po namus, ar kitais būdais, pirmuosius Jėzaus sekėjus, kaip matome, visada vedė ir palaikė šventoji dvasia.

13. Kodėl prasidėjus persekiojimui būtina melstis?

¹³ Prasidėjus persekiojimui, pirmieji Jėzaus mokiniai prašydavo Dievą drąsos. Į maldas Jehova atsakydavo – suteikdavo jiems šventosios dvasios ir drąsos skelbti jo žodį (Apd 4:18–31). Kai mus ima persekioti, mes irgi kliaujamės Dievu – meldžiame išminties ir stiprybės, kad galėtume tęsti evangelizacijos darbą (Jok 1:2–8). Dievo laiminami ir jo šventosios dvasios lydimi, darbuojamės iš peties. Nei aršus priešiškumas, nei persekiojimas negali sustabdyti evangelizacijos darbo. Taigi jei mūsų veikla varžoma, būtinai melskime Dievą šventosios dvasios, išminties ir drąsos toliau skelbti gerąją naujieną (Lk 11:13).

14, 15. a) Kas nutiko „per suspaudimą, kilusį dėl Stepono“? b) Kaip daugelis Sibire sužinojo tiesą?

¹⁴ Su Steponu buvo žiauriai susidorota, tačiau prieš tai jis drąsiai gynė savo tikėjimą (Apd 6:5; 7:54–60). Paskui kilo „smarkus Jeruzalės bendruomenės persekiojimas“ ir visi mokiniai, išskyrus apaštalus, buvo išblaškyti po Judėją ir Samariją. Bet evangelizacijos darbas nenutrūko. Štai Pilypas nukeliavo skelbti apie Kristų į Samariją ir ten daug nuveikė (Apd 8:1–8, 14, 15, 25). Lukas taip pat rašo: „Tie,  kurie buvo išblaškyti per suspaudimą, kilusį dėl Stepono, nukeliavo iki Finikijos, Kipro ir Antiochijos. Niekam, išskyrus žydus, jie žodžio neskelbė. Tačiau kai kurie iš jų, būtent vyrai iš Kipro ir Kirėnės, atvykę į Antiochiją ėmė kalbėti ir graikakalbiams, skelbti jiems gerąją naujieną apie Viešpatį Jėzų“ (Apd 11:19, 20). Persekiojimas Karalystės žinios plitimą tik paspartino.

¹⁵ Panašiai nutiko buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tūkstančius Jehovos liudytojų valdžia trėmė į Sibirą, ypač šeštajame dešimtmetyje. Jie buvo išskirstyti po įvairias gyvenvietes, todėl geroji naujiena netruko pasklisti po tą didžiulį kraštą. Jehovos liudytojai tikrai nebūtų turėję pinigų keliauti 10 000 kilometrų skelbti gerosios naujienos. Tačiau jų ir neprireikė. „Pati valdžia, – sako vienas brolis, – sudarė sąlygas doros širdies žmonėms Sibire sužinoti tiesą.“

16, 17. Kaip Apaštalų darbų knyga rodo, kad Jehova evangelizacijos darbą pirmajame amžiuje laimino?

¹⁶ Pirmojo amžiaus krikščionis Jehova akivaizdžiai laimino. Apaštalas Paulius ir daugelis kitų uolių skelbėjų sodino, laistė, o Dievas augino (1 Kor 3:5, 6). Apaštalų darbų knygoje aprašyti įvykiai aiškiai tai liudija. Pavyzdžiui, rašoma, kad „Dievo žodis toliau plito, ir mokinių skaičius Jeruzalėje sparčiai augo“ (Apd 6:7). Vėliau „bendruomenei visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje atėjo ramybės laikotarpis. Ji tvirtėjo ir augo, nes pagarbiai bijojo Jehovos ir džiaugėsi šventosios dvasios paguoda“ (Apd 9:31).

¹⁷ Sirijos Antiochijoje drąsūs gerosios naujienos skelbėjai paliudijo tiesą žydams ir graikakalbiams. „Jehovos ranka buvo su jais, ir didelis skaičius įtikėjo ir tapo Viešpaties mokiniais“ (Apd 11:21). Tai buvo tik pradžia. Pasak Luko, „Jehovos žodis įsigalėjo ir plito“ (Apd 12:24). Dėl to, kad Paulius kartu su bendratikiais skelbė gerąją naujieną ir kitataučiams, „Jehovos žodis sparčiai plito ir įsigalėjo“ daugelyje kraštų (Apd 19:20).

18, 19. a) Iš kur žinome, kad „Jehovos ranka“ yra su mumis? b) Pateik pavyzdį, bylojantį, kad Jehova savo tarnų nepalieka.

¹⁸ „Jehovos ranka“ yra ir su mumis – Dievą įtiki, jam pasiaukoja ir krikštijasi daugybė žmonių. Tik Visagalio padedami ir laiminami pajėgiame atlaikyti aršų priešiškumą ir iki galo atlikti savo tarnystę, kaip kad Paulius ir kiti pirmieji krikščionys (Apd 14:19–21). Jehova visada šalia. „Jo amžinosios rankos“ duoda jėgų ištverti visus išmėginimus (Įst 33:27). Dėl savo didžio vardo jis nepalieka nė vieno savo tarno (1 Sam 12:22; Ps 94:14).

 ¹⁹ Štai pavyzdys. Antrojo pasaulinio karo metu uolų skelbėją brolį Haraldą Abtą naciai uždarė į Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklą. 1942 metų gegužę gestapininkai suėmė jo žmoną Elzą ir atėmė jų dukrelę. Elzą naciai kilnojo iš stovyklos į stovyklą. „Per tuos metus, kuriuos praleidau koncentracijos stovyklose, supratau vieną itin svarbų dalyką, – pasakoja sesė Elza. – Kai patiri kraštutinius išmėginimus, Jehova gali suteikti didžiulės stiprybės. Dar prieš suėmimą gavau iš vienos liudytojos laišką, kuriame ji rašė, kad užklupus sunkiems mėginimams Jehovos dvasia padeda išsaugoti vidinę ramybę. Pamaniau, kad sesė truputį perdeda. Bet per savo pačios patirtus išbandymus įsitikinau jos žodžių teisingumu. Išties taip ir būna. Sunku įsivaizduoti, jeigu pats nepatyrei. Aš tai patyriau.“

20. Ką darė Paulius, būdamas įkalintas, ir kaip tai padrąsina kai kuriuos mūsų brolius ir seses?

²⁰ Apaštalų darbų knyga baigiasi pasakojimu apie tai, kaip Paulius, kalėdamas Romoje, uoliai „skelbė apie Dievo Karalystę“ (Apd 28:31). Aišku, jis negalėjo laisvai eiti per namus. Tačiau liudijo visiems, kas pas jį užeidavo. Šiandien kai kurie mūsų broliai ir sesės dėl ligos, senyvo amžiaus ar negalios taip pat negali išeiti iš namų, yra prikaustyti prie lovos ar gyvena slaugos namuose. Vis dėlto jų meilė Dievui ir troškimas liudyti kitiems tiesą neblėsta. Nepamirškime šių brolių ir sesių minėti maldose – prašykime Jehovą, kad suvestų juos su žmonėmis, norinčiais jį pažinti ir išgirsti apie nuostabius jo sumanymus.

21. Kodėl turime liudyti apie Karalystę ir nedelsti?

²¹ Dauguma iš mūsų galime skelbti žinią po namus, darbuotis kitose tarnybos srityse. Tad stropiai vykdykime savo priedermę liudyti apie Karalystę „iki žemės pakraščių“. Delsti negalima, nes ženklai rodo Jėzų jau valdant iš dangaus (Mt 24:3–14). Dabar ne metas atsipalaiduoti, esame kaip niekad „pertekę Viešpaties darbo“ (1 Kor 15:58).

22. Ką turime daryti laukdami Jehovos dienos?

²² Laukdami „didžios ir baisios Jehovos dienos“ nepaliaukime drąsiai ir ištikimai skelbti gerąją naujieną (Jl 2:31). Dar yra nemažai žmonių, kurie, kaip anuomet berėjiečiai, įsiklausys į mūsų skelbiamą žinią (Apd 17:10, 11). Todėl liudykime tiesą, kol, taip sakant, išgirsime Viešpaties žodžius: „Puiku! Esi geras ir ištikimas vergas“ (Mt 25:23). Jeigu atsidėję dirbsime mokinių ruošimo darbą, jeigu liksime ištikimi Jehovai, visą amžinybę džiaugsimės, kad kadaise gerai paliudijome apie Dievo Karalystę!