1, 2. Kokia kelionė laukė Pauliaus ir kas jam tikriausiai kėlė nerimą?

 „VYKSI pas Cezarį.“ Kaip Festas ir sakė, Pauliui teks susitikti su galingiausiu to meto valdovu. Tikriausiai dabar apaštalas apie tai ir mąsto, juk imperatoriaus rankose jo ateitis. Priešaky – ilga kelionė į Romą. Po dvejų kalinimo metų Paulius bent jau ištrūks iš niūrios kalėjimo kameros (Apd 25:12). Nors, tiesą sakant, tokios kelionės apaštalui nebūtinai asocijuojasi su gaiviu vėjeliu ir neaprėpiamais vandenyno toliais. Be to, reikės stoti paties Cezario akivaizdon. Taigi apaštalas tikriausiai nerimauja.

² Paulius jau ne kartą buvo patyręs pavojų jūroje – triskart pergyveno laivo sudužimą, sykį ištisą parą plūduriavo atviruose vandenyse (2 Kor 11:25, 26). Vis dėlto apaštalas tada buvo misionieriškose kelionėse, keliavo kaip laisvas žmogus, o dabar jį gabens kaip kalinį ir dar tokį didžiulį atstumą – daugiau kaip 3000 kilometrų. Ar pavyks iš Cezarėjos į Romą nusigauti gyvam ir sveikam? Jei taip, kas tenai jo laukia? Gal mirties nuosprendis? Tikrai turėtų būti baisu pagalvojus, kad tave teis galingiausias Šėtono pavergto pasaulio valdovas.

3. Kam Paulius buvo pasiryžęs ir apie ką kalbėsime šiame skyriuje?

³ Ar Paulius jautėsi prislėgtas, puolė į neviltį? Pažinodami apaštalą galime neabejoti, kad slogiems jausmams jis nepasidavė. Nors žinojo, kad patirs sunkumų, nežinojo kokių. Tad kam be reikalo kamuotis dėl to, ko vis tiek negali pakeisti? (Mt 6:27, 34) Paulius, kaip matysime, susitelkė į Jehovos jam skirtą užduotį liudyti gerąją naujieną kiekvienam – net ir aukštiems valdininkams (Apd 9:15). Jis buvo pasiryžęs vykdyti jam pavestą užduotį kas benutiktų. Ar mes irgi tokie pat ryžtingi? Leiskimės drauge su Pauliumi į šią istorinę kelionę ir pažiūrėkime, ko iš jo galime pasimokyti.

4. Kokiu laivu Paulius leidosi į kelionę ir kas jį lydėjo?

⁴ Paulių ir kelis kitus kalinius perdavė romėnų šimtininkui, vardu Julijus. Šis nusprendė gabenti juos prekiniu laivu, atplaukusiu į Cezarėją iš Adramitijos – Mažosios Azijos vakarinės pakrantės uostamiesčio. Laivas ruošėsi plaukti šiaurės, paskui vakarų kryptimi, pakeliui šen bei ten stabtelėdamas iškrauti krovinio ir paimti naujo. Prekiniai laivai keleiviams buvo nepatogūs, juo labiau nepritaikyti kaliniams. (Skaityk straipsnelį „ Kelionės prekiniais laivais“.) Paulius tikriausiai labai džiaugėsi, kad nebuvo vienintelis krikščionis tarp kalinių. Jį lydėjo bent du bendratikiai – Aristarchas ir Lukas. Pastarasis visus įvykius ir aprašė. Tiesa, kaip tiedu bendražygiai į laivą pateko, nežinome. Galbūt susimokėjo už kelionę, o gal buvo priimti kaip Pauliaus pagalbininkai (Apd 27:1, 2).

5. Kieno draugija Paulius galėjo pasidžiaugti Sidone ir kokią čia galime įžvelgti pamoką?

⁵ Po dienos, nuplaukęs apie 110 kilometrų į šiaurę, laivas prisišvartavo Sidone, Sirijos pakrantėje. Atrodo, Julijus su Pauliumi elgėsi kitaip nei su visais kaliniais. Tikriausiai atsižvelgė į tai, kad Paulius yra Romos pilietis ir kad jo kaltė dar neįrodyta (Apd 22:27, 28; 26:31, 32). Jis leido Pauliui išlipti į krantą ir pasimatyti su bendratikiais. Įsivaizduok, kaip džiaugėsi broliai ir sesės, galėdami pasirūpinti taip ilgai kalintu apaštalu! (Apd 27:3) Nepraleisk ir tu progų parodyti nuoširdų svetingumą ir sulauksi dvasinės atgaivos.

6–8. Kokia buvo Pauliaus kelionė iš Sidono į Knidą ir kuo jos metu, reikia manyti, jis buvo užimtas?

⁶ Paskui laivas iš Sidono leidosi plaukti atstu nuo kranto ir praplaukė  visai netoli Pauliaus gimtojo Tarso, esančio Kilikijoje. Lukas nerašo, ar laivas buvo dar kur sustojęs. Tik pamini, kad „pūtė priešiniai vėjai“, – detalę, bylojančią apie grėsmę (Apd 27:4, 5). Net ir sunkiomis sąlygomis Paulius, be abejo, uoliai skelbė gerąją naujieną. Reikia manyti, kalbėjo laive kaliniams, keleiviams, įgulai, kareiviams, taip pat žmonėms uostuose, kuriuose sustodavo. Ar pasitaikius gerai progai mes irgi netylime, dalijamės su žmonėmis brangia tiesos žinia?

⁷ Po kurio laiko laivas pasiekė Myrą – miestą Mažosios Azijos pietinėje pakrantėje. Į šį uostą laivais būdavo gabenami javai iš Egipto, Romos imperijos „aruodo“. Čia Julijus rado laivą, plaukiantį Italijos link, ir drauge su kareiviais ir kaliniais į jį įsėdo (Apd 27:6). Tas laivas tikriausiai buvo gerokai didesnis už pirmąjį. Jis gabeno vertingą kviečių krovinį, taip pat 276 žmones – įgulą, kareivius, kalinius ir turbūt keleivius, vykstančius į Romą. Taigi Pauliui atsivėrė naujų galimybių liudyti apie Kristų ir jis, be abejo, tuo pasinaudojo.

⁸ Iš Myros laivas išplaukė į Knidą, esantį Mažosios Azijos pietvakariniame pakraštyje. Pučiant palankiam vėjui ten būtų nusigavęs per vieną dieną. Tačiau kelionė užtruko. „Nemažai dienų plaukėme lėtai, – rašo Lukas, – kol vargais negalais pasiekėme Knidą“ (Apd 27:7a). Vadinasi, sąlygos buvo nepalankios. (Skaityk straipsnelį „ Permainingi Viduržemio jūros vėjai“.) Galime tik įsivaizduoti, kokia varginanti buvo kelionė tame stipraus vėjo ir neramių vandenų supamame laive.

9, 10. Kokių sunkumų iškilo palei Kretą?

⁹ Plaukti iš Knido į vakarus nepavyko, nes „vėjas neleido“ (Apd 27:7b). Toldamas nuo žemyno laivas išplaukė iš priekrantinės srovės ir, galingo šiaurės vakarų vėjo genamas, nuskriejo pietų link. Kaip anksčiau Kipro, taip šįkart Kretos sala tapo priedanga – aplenkęs Salmonės kyšulį Kretos rytuose, laivas atsidūrė salos pietinėje pusėje ir ten rado šiokią tokią užuovėją. Pagaliau keleiviai galėjo lengviau atsikvėpti. Vis dėlto pavojai nesibaigė. Artinosi žiema – toli gražu ne palankiausias metas laivybai.

¹⁰ Lukas detaliai aprašo, kas vyko toliau: „[Kretos] pakrantėmis šiaip ne taip nusigavome į vietovę, vadinamą Puikiosiomis Prieplaukomis.“ Netgi salos užuovėjoje laivas buvo sunkiai valdomas. Galiausiai įgula rado prieglobstį mažoje įlankoje, esančioje, kaip  manoma, tame pakrantės ruože, kur kranto linija stačiai kyla į šiaurę. Ten teko pasilikti „nemažai laiko“. Tačiau tuosyk laikas nebuvo geras sąjungininkas. Rugsėjo ir spalio mėnesiais laivyba būdavo dar pavojingesnė (Apd 27:8, 9).

11. Ką bendrakeleiviams patarė Paulius ir kas vis dėlto buvo nuspręsta?

¹¹ Kai kurie, matyt, teiravosi Pauliaus nuomonės, ar toliau keliauti verta, nes šis Viduržemio jūros regione jau anksčiau buvo keliavęs. Apaštalas patarė neplaukti. „Ši kelionė baigsis nuostoliu ir dideliu praradimu – kyla pavojus ne tik kroviniui ir laivui, bet ir mūsų gyvybėms“, – perspėjo jis. Bet laivavedys ir laivo savininkas norėjo kuo skubiau persigauti į saugesnę prieplauką. Daugumos palaikomi, jie įtikino Julijų, kad verta pamėginti pasiekti tolėliau esantį Feniksą. Galimas dalykas, Fenikso uostas buvo didesnis ir tinkamesnis žiemoti. Tad pūstelėjus lengvam pietų vėjui jūreiviai pakėlė inkarą ir leidosi į kelionę (Apd 27:10–13). Tačiau tas vėjas buvo klastingas.

12. Kas įvyko laivui palikus Kretą ir ką darė įgula?

¹² Netikėtai iš šiaurryčių atūžė „siautulingas vėjas“. Laivą nunešė už salelės, vadinamos Kauda, maždaug 65 kilometrai nuo Puikiųjų Prieplaukų. Jos užuovėja buvo menka. Į pietus štormo nešamas laivas galėjo užplaukti ant Afrikos pakrantės seklumų ir sudužti. Jūreiviai kaip įmanydami stengėsi to išvengti. Vargais negalais jie įkėlė iš paskos velkamą valtį, nes šią jau sėmė. Tada dar kiek sutvirtino laivą apjuosdami per apačią lynais. Nuleidusi burių įrangą, įgula visomis jėgomis stengėsi išlaikyti laivą pirmagaliu prieš vėją, kad atlaikytų štormą. Įsivaizduok, kaip visiems buvo baisu! Kadangi audra ir toliau laivą smarkiai blaškė, jūreiviai, matyt, norėdami padidinti jo plūdrumą, nutarė jį palengvinti ir trečią dieną išmetė dalį burių įrangos (Apd 27:14–19).

13. Kas dėjosi laive per audrą?

¹³ Baimė žūti, reikia manyti, visus tiesiog užvaldė. Bet Paulius ir jo draugai vidinės ramybės neprarado. Apaštalas žinojo, kad jam dar reikės liudyti Romoje, kaip buvo sakęs Viešpats (Apd 19:21; 23:11). Netrukus ir angelas tai patvirtins. O audra nepaliovė ištisas dvi savaites, dieną ir naktį. Kadangi dangų niaukė tiršti debesys ir be perstojo žliaugė lietūs, nesimatė nei saulės, nei žvaigždžių. Taigi laivavedys neturėjo orientyrų laivo padėčiai ar kursui nustatyti. Apie maistą, aišku, nebuvo nė kalbos. Sušalusiems, permirkusiems, įsibaiminusiems ir siūbavimo iškamuotiems keleiviams ne valgis buvo galvoje.

14, 15. a) Kodėl Paulius priminė savo ankstesnį perspėjimą? b) Apie ką mums byloja Pauliaus paskelbta žinia?

 ¹⁴ Ir štai dabar į tuos žmones prabyla Paulius. Jis primena, kad buvo įspėjęs neplaukti. Apaštalas tai sako ne priekaištauti norėdamas, o parodyti, kad jo žodžio verta paklausyti. Tada pridūrė: „Tačiau aš raginu jus nenustoti drąsos, nes nė vienas iš jūsų nepraras gyvybės, pražus tik laivas“ (Apd 27:21, 22). Tai išgirdę visi, be abejo, įgavo jėgų. Ir pats Paulius turbūt džiaugėsi galėdamas perduoti gerą žinią nuo Jehovos. Dievui rūpi kiekvieno žmogaus gyvybė, visi esame jam brangūs. Apaštalas Petras rašė: „Jehova [...] nenori, kad kuris nors pražūtų, – jis trokšta, kad visi atgailautų“ (2 Pt 3:9). Tad stenkimės pasidalyti Karalystės žinia su kuo daugiau žmonių, juk daugelio gyvybė yra pavojuje.

¹⁵ Paulius laive tikriausiai jau buvo ne vienam paliudijęs apie išgelbėjimo „pažadą, kurį Dievas davė [jo] protėviams“ (Apd 26:6; Kol 1:5). Dabar, kai laivas, atrodė, tuoj suduš, jis galėjo visus juo plaukiančius patikinti, kad Dievas žada juos išgelbėti iš šios nelaimės. Jis sakė: „Angelas šiąnakt atsistojo šalia manęs ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau. Tu turėsi stoti Cezario akivaizdon. Dievas dėl tavęs  išgelbės visus, plaukiančius su tavimi.’ Taigi, vyrai, drąsiau: aš tikiu, kad Dievas padarys taip, kaip man buvo pasakyta. Mus turi išmesti į kokią nors salą“ (Apd 27:23–26).

16, 17. a) Kada Paulius pasimeldė ir kaip tai kitus paveikė? b) Kaip išsipildė Pauliaus žodžiai?

¹⁶ Po tų baisių dviejų savaičių, per kurias laivą nunešė apie 870 kilometrų, jūreiviai suprato arti esant krantą – galbūt išgirdo bangų mūšą. Jie nuleido laivagalio inkarus, kad laivas nedreifuotų ir pasisuktų priekiu į krantą – šitaip lengviau užvaryti jį ant seklumos. Tada jūreiviai sumanė bėgti. Paulius šimtininką ir kareivius perspėjo: „Jeigu jie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite.“ Tad įgulai pasprukti jie neleido. Kadangi laivą jau mažiau siūbavo, Paulius visus paragino užvalgyti ir darsyk patikino, kad nepražus. Tada „visų akivaizdoje padėkojo Dievui“ (Apd 27:31, 35). Dėkodamas maldoje Dievui, apaštalas Lukui, Aristarchui ir mums šiandien parodė sektiną pavyzdį. Ar tavo viešai sakomos maldos kitus padrąsina ir paguodžia?

¹⁷ Po Pauliaus maldos „visi pralinksmėjo ir ėmė valgyti“ (Apd 27:36). Jie dar palengvino laivą išmesdami kviečių krovinį. Taip sumažino grimzlę, kad galėtų priplaukti arčiau kranto. Išaušus dienai, įgula nukapojo inkarus, atleido vairairklių saitus ir iškėlė nedidelę priekinę burę, kad laivą būtų įmanoma suvaldyti. Kai jūreiviai užplukdė laivą ant seklumos, jo pirmagalys įstrigo, o laivagalis nuo bangų mūšos pradėjo irti. Kai kurie kareiviai, baimindamiesi, kad kaliniai pabėgs, norėjo juos išžudyti, bet Julijus neleido. Jis paragino visus šokti į vandenį ir plaukti į krantą. Pauliaus žodžiai išsipildė – visi 276 žmonės „pasiekė krantą ir išsigelbėjo“. Ir kurgi jie pateko? (Apd 27:44)

18–20. Kaip maltiečiai parodė „ypatingą geraširdiškumą“ ir koks įvyko stebuklas?

¹⁸ Jie sužinojo, kad atsidūrė Maltoje, saloje į pietus nuo Sicilijos. (Skaityk straipsnelį „ Ar tikrai Maltoje?“.) Lukas rašo: „Vietiniai gyventojai parodė mums ypatingą geraširdiškumą“ (Apd 28:2). Kad permirkę, iš šalčio tirtantys keliauninkai kiek sušiltų, vietiniai sukrovė laužą. Ir čia netrukus įvyko stebuklas.

¹⁹ Paulius pasisiūlė padėti ir parinko laužui glėbį žagarų. Kai užmetė žagarus ant ugnies, iš jų staiga išlindo angis ir įsikirto jam į ranką. a Maltiečiai padarė išvadą, kad tai dievų bausmė.

²⁰ Vietiniai gyventojai manė, kad Paulius nuo įkandimo tuojau ištins. Kaip teigiama viename žinyne, originalo kalbos žodį, čia išverstą „ištins“, vartodavo gydytojai. Tad nieko nuostabaus, kad Lukas tokį žodį pavartojo, juk jis pats buvo gydytojas (Apd 28:6; Kol 4:14). Taigi, ar Paulius ištino, kaip kad vietiniai manė? Ne. Jis tą gyvį tiesiog nusipurtė – nuodai jam nė kiek nepakenkė.

21. a) Kokių tikslių detalių paminėjo Lukas savo pasakojime? b) Kokį stebuklą padarė Paulius ir kaip tai paveikė maltiečius?

²¹ Toje vietovėje gyveno turtingas žemvaldys, vardu Publijus, turbūt aukščiausias romėnų valdininkas saloje. Lukas pavadino jį „salos viršiausiuoju“ – toks pat titulas minimas ir dviejuose įrašuose, kuriuos Maltoje rado archeologai. Tas vyras Paulių ir jo draugus svetingai priėmė ir tris dienas jais rūpinosi. Publijaus tėvas sirgo. Lukas, kaip ir būdinga medikui, konkrečiai nurodo, kad jis „gulėjo sirgdamas karštine ir dizenterija“. Paulius užėjęs pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir ligonis pagijo. Tokio stebuklo sužavėti, žmonės ėmė vesti pas Paulių savo sergančius artimuosius ir prinešė dovanų, apaštalą ir jo draugus viskuo aprūpino (Apd 28:7–10).

22. a) Kaip vienas profesorius įvertino Luko pasakojimą apie kelionę į Romą? b) Apie ką kalbėsime kitame skyriuje?

²² Šią Pauliaus kelionę Lukas, kaip jam ir įprasta, aprašė labai tiksliai ir teisingai. Anot vieno profesoriaus, tai „vienas ryškiausių aprašomojo stiliaus pavyzdžių visoje Biblijoje. Luko pasakojimas apie pirmojo amžiaus laivybą ir Viduržemio jūros rytinio regiono klimatą toks detalus, kad [...] turėjo būti pagrįstas kokiu nors dienoraščiu.“ Jeigu kelionėje su Pauliumi Lukas išties tokį dienoraštį rašė, tada ir paskutiniame kelionės etape jo plunksnai darbo netrūko. Dabar pažiūrėkime, kas laukia Pauliaus Romoje.