1. Apibūdink Penkiasdešimtinių šventės atmosferą.

 JERUZALĖS gatvės aidi nuo šventinio šurmulio. a Nuo šventyklos aukuro kyla dūmai, levitai gieda hallel psalmes (113–118), tikriausiai antifonà, tai yra vieni kitiems atliepdami. Gatvėse pilna atvykėlių iš Elamo, Mesopotamijos, Kapadokijos, Ponto, Egipto, Romos ir kitų tolimų kraštų. b Kas čia per sambrūzdis? Ogi Penkiasdešimtinės – „pirmojo derliaus nuėmimo diena“ (Sk 28:26). Tai metinė miežiapjūtės pabaigos ir kviečiapjūtės pradžios šventė. Išties džiugus metas.

2. Kas nepaprasto įvyksta per Penkiasdešimtines?

² Šį malonų 33 metų pavasario rytą, maždaug devintą valandą, atsitinka tai, apie ką žmonės su nuostaba kalbės dar daugelį šimtmečių. Netikėtai iš dangaus atsklinda „ūžesys, lyg būtų pakilęs smarkus vėjas“ (Apd 2:2). To ūžesio prisipildo namas, kuriame susirinkę maždaug 120 Jėzaus mokinių. Paskui įvyksta kai kas nepaprasta: pasirodo lyg kokie ugnies liežuviai ir po vieną nusileidžia ant jų visų. c Mokiniai tampa „kupini šventosios dvasios“ ir prabyla svetimomis kalbomis. Kai jie išėję kalbina Jeruzalės gatvėse atvykėlius, šie stebisi. Tikrai, žmonės girdi juos „kalbant jų kalbomis“ (Apd 2:1–6).

3. a) Kuo reikšmingos 33 metų Penkiasdešimtinės tikrojo Dievo garbintojų istorijoje? b) Kaip Petras savo kalboje panaudojo pirmąjį iš trijų „Karalystės raktų“?

³ Šitaip įspūdingai pasakojama apie itin svarbų įvykį tikrojo Dievo garbintojų istorijoje – dvasinio Izraelio, dvasia pateptų krikščionių bendruomenės, įkūrimą (Gal 6:16). Ir čia ne viskas. Tądien Petras prabilo į susirinkusią minią ir šitaip panaudojo pirmąjį iš trijų „Karalystės raktų“, skirtų atverti ypatingas galimybes trims  žmonių grupėms (Mt 16:18, 19). Iš pradžių žydams ir prozelitams buvo suteikta malonė išgirsti gerąją naujieną ir būti pateptiems Dievo šventąja dvasia. d Šitaip jie galėjo tapti dvasinio Izraelio nariais ir sykiu jiems atsivėrė perspektyva būti karaliais ir kunigais Mesijo valdomoje Karalystėje (Apr 5:9, 10). Paskui tokia garbė teko samariečiams, dar vėliau – visų tautų žmonėms. Ko vertingo iš anų įsimintinų įvykių gali pasimokyti šių laikų krikščionys?

4. Kaip krikščionių bendruomenės, įkurtos 33 metais, veikla tęsiasi iki pat šių laikų?

⁴ Krikščionių bendruomenė užgimė tada, kai apie 120 Jėzaus mokinių, susirinkę „drauge [...] vienoje vietoje“, vieno namo viršutiniame kambaryje, buvo patepti šventąja dvasia (Apd 2:1). Tos dienos pabaigoje pasikrikštijo ir prie jų prisidėjo keli tūkstančiai. Čia buvo tik krikščionių bendruomenės augimo pradžia. Toks gausėjimas tebevyksta mūsų laikais. Dabartinė krikščionių bendruomenė – dievobaimingų žmonių brolija – toliau uoliai skelbia gerąją naujieną apie Karalystę „visoje žemėje, kad būtų paliudyta visoms tautoms“, ir tai darys, kol ateis šio pasaulio pabaiga (Mt 24:14).

5. Kuo palaiminga buvo ir yra krikščionių bendrystė visai brolijai?

⁵ Krikščionių bendruomenė turėjo būti dvasinių jėgų šaltinis visai brolijai – iš pradžių dvasia pateptiems nariams, vėliau ir „kitoms avims“ (Jn 10:16). Žinodamas, kodėl taip svarbu vienam kitą  palaikyti, apaštalas Paulius Romos krikščionims rašė: „Aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau pasidalyti su jumis kokia nors dvasine dovana ir jus sustiprinti, tikriau tariant, kad visi galėtume pasidrąsinti vienas kito – tiek jūsų, tiek mano – tikėjimu“ (Rom 1:11, 12).

6, 7. Kaip šiandien krikščionių bendruomenė vykdo Jėzaus nurodymą skelbti gerąją naujieną visoms tautoms?

⁶ Mūsų laikais krikščionių bendruomenės uždaviniai tokie pat kaip ir pirmajame amžiuje. Jėzus pavedė savo mokiniams nelengvą, tačiau sykiu ir džiugų darbą. Jis prisakė: „Darykite mano mokiniais visų tautų žmones – krikštykite juos Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu, mokykite laikytis visko, ką esu jums įsakęs“ (Mt 28:19, 20).

⁷ Šiandien tą darbą vykdyti įgaliota Jehovos liudytojų bendruomenė. Suprantama, paskelbti Biblijos žinią žmonėms, kalbantiems daugybe kalbų, – nemenka užduotis. Todėl Jehovos liudytojų parengta biblinė literatūra ir kita informacija prieinama daugiau kaip 1000 kalbų. Jeigu aktyviai kartu su krikščionių bendruomene dalyvauji evangelizacijos ir Kristaus mokinių ruošimo darbe, džiaukis visa širdimi. Juk esi tarp tų palyginti nedaugelio žmonių, kuriems tenka garbė skelbti pasauliui Jehovos vardą!

8. Kaip mums padeda krikščionių bendruomenė?

⁸ Kad šiais sunkiais laikais tu irgi pajėgtum išlikti tvirtas ir neprarastum džiaugsmo, Jehovos dėka turi pasaulinę broliją. Paulius krikščionims hebrajams rašė: „Būkime vienas kitam dėmesingi, skatinkime mylėti ir daryti gerus darbus ir neapleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet vieni kitus raginkime – ypač dabar, kai regite artėjančią dieną“ (Hbr 10:24, 25). Krikščionių bendruomenė  yra Jehovos dovana. Čia tu gali stiprinti kitus ir pats įgauti stiprybės. Tegu tavo ryšys su dvasiniais broliais ir sesėmis būna glaudus. Ir niekada nepraleisk krikščionių sambūrių.

9, 10. Ko liudytojai imasi, kad galėtų skelbti tiesą kitakalbiams?

⁹ Pamėgink įsivaizduoti, kaip apstulbo minia žydų ir prozelitų, susibūrusių 33 metais švęsti Penkiasdešimtinių. Dauguma atvykėlių tikriausiai mokėjo kurią nors iš plačiai vartojamų kalbų – graikų ar hebrajų. Tad kaip jie nustebo girdėdami Jėzaus mokinius „kalbant jų kalbomis“! (Apd 2:6) Be abejo, geroji naujiena, skelbiama svetimšaliams jų gimtąja šneka, turėjo uždegti širdį. Nors šiandien krikščionys ir nėra apdovanoti stebuklingu gebėjimu kalbėti užsienio kalbomis, jie mielai skelbia Karalystės žinią įvairiausių tautų žmonėms. Kai kurie ima mokytis kokios nors kalbos ir persikelia į artimiausią kitakalbių bendruomenę. Kiti net išvyksta skelbti į svečią šalį. Tokios pastangos, kaip dažnas patyrė, daro žmonėms įspūdį.

¹⁰ Štai Kristina su septyniais kitais liudytojais mokėsi gudžaratų kalbos. Sykį ji pasisveikino su jauna bendradarbe gudžarate jos gimtąja kalba. Ši labai nustebo ir panoro sužinoti, kodėl Kristina mokosi tokios sunkios kalbos. Mūsų sesė nepraleido progos paliudyti tiesą. Bendradarbė Kristinai pasakė: „Jūs tikrai norite pranešti kažką svarbaus.“

11. Kas mums padės būti pasiruošusiems skelbti gerąją naujieną kitakalbiams?

¹¹ Suprantama, ne visi gali mokytis naujos kalbos. Tačiau visi galime būti pasiruošę padėti kitakalbiam žmogui sužinoti apie Karalystę.  Pavyzdžiui, naudodamiesi programa JW Language^® galime išmokti, kaip paprastai pradėti pokalbį užsienio kalba, kurią dažnai girdime savo vietovėje. Taip pat galime išmokti keletą frazių, kurios padėtų sužadinti pašnekovo susidomėjimą. Parodykime jam svetainę jw.org ir kokių vaizdo siužetų ar leidinių jis gali joje rasti savo kalba. Jei evangelizacijos darbe naudosimės šiomis ir kitomis priemonėmis, patirsime, kaip ir pirmojo amžiaus skelbėjai, daug džiaugsmo. Juk argi ne smagu matyti, kaip žmonės stebisi girdėdami gerąją naujieną savo kalba?

12. a) Kokį stebuklą buvo kadaise išpranašavęs Joelis? b) Kodėl reikėjo tikėtis, kad pirmajame amžiuje Joelio pranašystė išsipildys?

¹² Petras atsistojo ir garsiai kreipėsi į įvairiatautę minią (Apd 2:14). Žmonės sukluso. Apaštalas paaiškino, kad stebuklingą gebėjimą kalbėti kitomis kalbomis suteikė Dievas ir kad taip pildosi Joelio pranašystė: „Visokiausiems žmonėms išliesiu savo dvasios“ (Jl 2:28). Prieš sugrįždamas į dangų Jėzus mokiniams buvo pažadėjęs: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą padėjėją“, tai yra, anot jo paties, „dvasią“ (Jn 14:16, 17).

13, 14. Kaip Petras stengėsi pasiekti klausytojų širdį ir kaip galime sekti jo pavyzdžiu?

¹³ Baigdamas kalbėti Petras susirinkusiems pareiškė: „Tegu visi Izraelio namai žino, kad jį – tą Jėzų, kurį jūs prikalėte prie stulpo, – Dievas padarė ir Viešpačiu, ir Kristumi“ (Apd 2:36). Nors dauguma Petro klausytojų patys neprisidėjo prie tų, kurie atidavė Jėzų nužudyti, atsakomybė už šią piktadarystę teko visai tautai. Bet atkreipk dėmesį: Petras savo tautiečiams žydams kalbėjo pagarbiai ir apeliavo  į jų jausmus. Jis norėjo ne pasmerkti juos, o paskatinti atgailauti. Ir apaštalo kalba klausytojų nė kiek neužgavo. Petro žodžiai „vėrė žmonėms širdį“ ir visi klausinėjo: „Ką mums daryti?“ Kalbėdamas geranoriškai, viltingai, apaštalas daugelį paskatino atgailauti (Apd 2:37).

¹⁴ Mokykimės iš Petro, kaip pasiekti širdį. Kai skelbiame tiesą, neskubėkime paneigti pašnekovo įsitikinimų, prieštaraujančių Biblijos mokymams. Geriau užveskime kalbą apie tokius dalykus, dėl kurių nuomonės sutampa. Jeigu pavyksta rasti bendrą, visiems priimtiną temą, yra daug lengviau taktiškai apsvarstyti ir kas rašoma Dievo Žodyje. Jei seksime apaštalo Petro pavyzdžiu, doros širdies žmonės mūsų skelbiamą žinią, ko gero, priims mieliau.

15. a) Ką daryti Petras visus paragino ir kaip žmonės reagavo? b) Kodėl tūkstančiai žmonių, tądien girdėjusių gerąją naujieną, galėjo iš karto krikštytis?

¹⁵ Tą reikšmingų įvykių kupiną Penkiasdešimtinių dieną Petras jo klausantiems žydams ir prozelitams pasakė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija“ (Apd 2:38). Galiausiai pasikrikštijo apie 3000 žmonių – matyt, tvenkiniuose čia pat Jeruzalėje ar netoli miesto. e Ar tai buvo tik emocijų proveržis? Gal tai precedentas, leidžiantis Biblijos studijuotojams ir krikščionių vaikams krikštytis skubotai, tam net nepasiruošus? Tikrai ne. Turėkime omenyje, kad žydai ir prozelitai, pasikrikštiję per 33-iųjų Penkiasdešimtines, buvo Jehovai  pasiaukojusios tautos nariai, įpratę stropiai tyrinėti šventuosius raštus. Be to, jie parodė ir didelį uolumą: nepraleido šios metinės šventės, kai kurie atkeliavo net iš labai tolimų kraštų. Tad dabar, išgirdę apie Jėzų Kristų – kokią svarbią misiją Dievas jam skyrė įgyvendindamas savo tikslus, – jie galėjo krikštytis ir tarnauti Jehovai jau kaip Kristaus sekėjai.

16. Iš ko matome, kad krikščionys pirmajame amžiuje turėjo pasiaukojamą dvasią?

¹⁶ Jehova, aišku, laimino naujuosius Kristaus mokinius. Štai ką Lukas pasakoja: „Įtikėjusieji rinkdavosi drauge ir visa turėjo bendra. Jie parduodavo savo žemę ir kitokį turtą ir ką už tai gaudavo, išdalydavo visiems, kiek kam reikia“ (Apd 2:44, 45). f Kiekvienam tikram krikščioniui tai puikus meilės ir pasiaukojamos dvasios pavyzdys.

17. Ką žmogus turi daryti, kad būtų pasirengęs krikštytis?

¹⁷ Ką žmogus, remiantis Šventuoju Raštu, turi daryti, jei nori pasiaukoti Dievui ir krikštytis? Visų pirma jam reikia gerai susipažinti su Dievo Žodžio mokymais (Jn 17:3). Taip pat ugdytis tikėjimą ir nuoširdžiai atgailauti dėl ankstesnio savo elgesio (Apd 3:19). Jis turi pasukti į Dievo nurodytą kelią, tai yra stengtis pasikeisti, ir imtis jo valią atitinkančių gerų darbų (Rom 12:2; Ef 4:23, 24). Tada žmogus jau būna pasirengęs maldoje duoti Dievui pasiaukojimo įžadą ir pasikrikštyti (Mt 16:24; 1 Pt 3:21).

18. Kokia garbinga užduotis patikėta kiekvienam krikštytam Kristaus sekėjui?

¹⁸ Tikriausiai jau esi pasiaukojęs, krikštytas Jėzaus Kristaus sekėjas. Brangink tau suteiktą garbę. Kaip pirmojo amžiaus krikščionys, gavę šventosios dvasios dovaną, taip ir tu gali būti vertingas įrankis Jehovos rankose – liudyti tiesą ir vykdyti Dievo valią.