1–3. Kokį regėjimą matė Petras ir kodėl mums svarbu suprasti jo reikšmę?

 EINA 36-ieji mūsų eros metai. Jopėje saulėta rudens diena. Šiame uostamiestyje svečiuojasi apaštalas Petras. Štai dabar jis meldžiasi ant vieno pajūryje stovinčio namo plokščiastogio. Tuose namuose apaštalas jau kelios dienos. Namų šeimininkas Simonas yra odininkas, o pas tokio amato žmogų apsigyventų ne kiekvienas žydas. a Kad Petras apsistojęs būtent čia, liudija jį esant nešališką. Bet netrukus apaštalas sužinos, koks nešališkas yra pats Jehova.

² Besimelsdamas apaštalas išvysta nepaprastą regėjimą. Toks regėjimas suglumintų bet kurį judėją: iš dangaus nusileidžia tarsi kokia didelė drobulė, pilna gyvūnų, kurie pagal Įstatymą nešvarūs. Palieptas juos pjauti ir valgyti, Petras nesutinka: „Aš niekuomet nesu valgęs nieko suteršto ir nešvaraus.“ Tačiau jam net tris sykius pakartojama: „To, ką Dievas apvalė, tu nebevadink suterštu“ (Apd 10:14–16). Petras iš pradžių sutrinka.

³ Ką toks regėjimas reiškė? Pasigilinę sužinosime kai ką labai svarbaus – kaip Jehova žiūri į žmones. Tiktai išmokę kitus vertinti Jehovos požiūriu, mes, krikščionys, gebėsime gerai paliudyti kitiems apie Dievo Karalystę. Taigi pakalbėkime, kokiomis aplinkybėmis Petrui regėjimas buvo siųstas.

4, 5. Kas yra Kornelijus ir kas nutinka jam meldžiantis?

⁴ Petras nė nenumano, kad dieną prieš tai Cezarėjoje, už pusšimčio kilometrų į šiaurę nuo Jopės, Romos kariuomenės šimtininkas, vardu Kornelijus, irgi gavo regėjimą nuo Dievo. Tas šimtininkas  „buvo dievotas žmogus“. b Be to, pavyzdingai rūpinosi šeima, nes rašoma, kad „jis ir visi jo namiškiai bijojo Dievo“. Kornelijus nebuvo atsivertęs į judaizmą ir apipjaustytas, bet atjautė stokojančius žydus ir dosniai juos šelpė. Taip pat žinome, kad šis geros širdies vyras „nuolat melsdavosi“ (Apd 10:2).

⁵ Apie trečią valandą dienos, Kornelijui meldžiantis, netikėtai apsireiškia angelas ir taria: „Dievas atkreipė dėmesį į tavo maldas ir gailestingumo dovanas ir jas prisimena“ (Apd 10:4). Angelo nurodymu Kornelijus siunčia vyrus pakviesti apaštalo Petro. Netrukus Kornelijui, neapipjaustytam kitataučiui, atsivers durys, kurios iki šiol jam buvo uždarytos, – jį pasieks geroji žinia apie išgelbėjimą.

6, 7. a) Papasakok kokį nors nutikimą, parodantį, kad Dievas išklauso žmones, meldžiančius jį pagalbos. b) Kokias išvadas galime daryti apmąstę tokius nutikimus?

⁶ O ar šiandien Dievas išklauso nuoširdžius žmones, meldžiančius jį pagalbos? Štai pavyzdys. Albanijoje viena moteris, iš liudytojos gavusi žurnalą Sargybos bokštas ir perskaičiusi jame straipsnį apie vaikų auklėjimą, džiaugėsi: „Nepatikėsite! Prašiau Dievą padėti man auklėti dukteris, ir jis atsiuntė jus. Kaip smagu! Dabar turiu tai, ko reikėjo.“ c Moteris su dukromis pradėjo studijuoti Bibliją, vėliau prisidėjo ir jos vyras.

⁷ Gal toks atvejis tėra vienas kitas? Tikrai ne. Panašių nutikimų visame pasaulyje daugybė – per daug, kad tai būtų atsitiktinumas. Kokias galime padaryti išvadas? Pirma, Jehova išklauso tuos, kurie visa širdimi jo ieško (1 Kar  8:41–43; Ps 65:2). Antra, tarnyboje mums padeda angelai (Apr 14:6, 7).

8, 9. Ką dvasia Petrui apreiškė ir kaip jis į tai reagavo?

⁸ Kol ant plokščiastogio „Petras suglumęs svarstė“, ką galėtų reikšti matytas regėjimas, prie namo atėjo Kornelijaus pasiuntiniai (Apd 10:17). Ar apaštalas, tris kartus atsisakęs valgyti, kas pagal Įstatymą nešvaru, dabar eis su tais vyrais pas kitatautį? Dievas per šventąją dvasią Petrui kažkaip apreiškė, kokia yra jo valia. Jam buvo pasakyta: „Štai tavęs ieško trys vyrai. Stokis, lipk žemyn ir nedvejodamas eik su jais, nes tai aš juos siunčiau“ (Apd 10:19, 20). Regėjimas, kuriame Petras matė iš dangaus nusileidžiančią drobulę, be abejo, nuteikė jį eiti, kur veda šventoji dvasia.

⁹ Sužinojęs, kad Kornelijus gavo paties Dievo nurodymą jį surasti ir atvesti, Petras pakviečia atvykusius kitataučius vidun (Apd 10:23a). Apaštalas po truputį pradeda suvokti, kokia yra Dievo valia.

10. Kaip Jehova veda savo tautą ir apie ką vertėtų pamąstyti?

¹⁰ Jehova ir šiais laikais savo valią atskleidžia pamažu (Pat 4:18). Savo šventąja dvasia jis veda „ištikimą ir nuovokų vergą“ (Mt 24:45). Kartais naujai paaiškinamas koks nors dalykas iš Dievo Žodžio arba daromi tam tikri organizaciniai pakeitimai. Verta susimąstyti: kaip aš į tai reaguoju ir ar leidžiuosi Dievo dvasios vedamas?

11, 12. Ką Petras daro atvykęs į Cezarėją ir ką jis dabar gerai supranta?

¹¹ Kitą dieną po matyto regėjimo Petras ir dar devyni žmonės – trys Kornelijaus pasiuntiniai ir „šeši broliai“ žydai iš Jopės – iškeliauja į Cezarėją (Apd 11:12). Laukdamas Petro Kornelijus susikviečia „savo giminaičius ir artimiausius draugus“, kurie tikriausiai visi nežydai (Apd 10:24). Pagaliau Petras atvyksta ir įžengia į neapipjaustyto kitataučio namus – anksčiau nebūtų drįsęs apie tai net pagalvoti! Jis paaiškina: „Jūs gerai žinote, kad žydui neleidžiama bičiuliautis su svetimtaučiu ar prie jo artintis. Tačiau Dievas man apreiškė, kad jokio žmogaus neturiu vadinti suterštu ar nešvariu“ (Apd 10:28). Dabar akivaizdu, kad apaštalas gerai supranta, ką reiškia jo matytas regėjimas: suterštu negalima laikyti ne tik maisto, bet ir „jokio žmogaus“, net svetimtaučio.

 ¹² Susirinkusieji nusiteikę klausytis Petro. „Štai dabar visi esame Dievo akivaizdoje, pasirengę išklausyti, ką Jehova tau liepė pasakyti“, – kalba Kornelijus (Apd 10:33). Kaip jaustumeisi, jeigu tiesa susidomėjęs asmuo tau pasakytų tokius žodžius? Petras taria: „Dabar aš išties suprantu, kad Dievas nėra šališkas – jam priimtinas bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir daro, kas teisu“ (Apd 10:34, 35). Apaštalas jau suvokė, kad Dievas žmogų vertina ne pagal kilmę, tautybę ar kokį kitą išorinį veiksnį. Tada Petras Kornelijui ir jo namiškiams gerai paliudija apie Jėzaus tarnystę, mirtį ir prikėlimą.

13, 14. a) Kuo reikšmingas Kornelijaus ir kitų svetimtaučių atsivertimas 36 metais? b) Kodėl neturime apie žmogų spręsti iš jo išorės?

¹³ Ir štai nutinka kai kas netikėta. „Petrui apie tai tebekalbant“, ant jo klausančių kitataučių nusileidžia šventoji dvasia (Apd 10:44, 45). Tai vienintelis Šventajame Rašte aprašytas atvejis, kai dvasią gauna dar nepasikrikštiję žmonės. Suprasdamas, kad čia Dievo pritarimo ženklas, Petras liepia juos pakrikštyti (Apd 10:48). Šių svetimtaučių atsivertimu 36 metais baigėsi Dievo išskirtinio prielankumo žydams laikotarpis (Dan 9:24–27). Liudydamas apie Jėzų Kornelijaus namuose Petras panaudojo paskutinį iš trijų „Karalystės raktų“ – atvėrė duris neapipjaustytiems kitataučiams tapti dvasia pateptais Kristaus sekėjais (Mt 16:19).

¹⁴ Kai skelbiame Karalystės žinią, mes irgi nepamirštame, kad „Dievas nėra šališkas“ (Rom 2:11). Jis trokšta, kad „visokie žmonės būtų išgelbėti“ (1 Tim 2:4). Tad niekada nespręskime apie žmogų iš jo išorės. Mums pavesta gerai paliudyti apie Dievo Karalystę, o tai reiškia skelbti apie ją visiems žmonėms, nesvarbu, kokia jų rasė, tautybė, tikėjimas ar išvaizda.

15, 16. Dėl ko kai kurie žydų tautybės krikščionys priekaištauja Petrui ir kaip jis pasiaiškina?

¹⁵ Petras, be abejo, ketina ir kitiems papasakoti, kas nutiko, taigi skuba į Jeruzalę. Bet žinia, kad neapipjaustytieji „priėmė Dievo žodį“, jį aplenkia. Vos Petras atvyksta, „apipjaustymo šalininkai“ ima priekaištauti. Jie nepatenkinti, kam apaštalas nuėjo į namus pas neapipjaustytus kitataučius ir su jais valgė (Apd 11:1–3). Tie žydai nekėlė klausimo, ar kitataučiai gali tapti Kristaus sekėjais. Jie tik reikalavo, kad svetimtaučiai, norintys deramai garbinti Jehovą, paklustų Įstatymui, įskaitant nurodymą dėl apipjaustymo.  Akivaizdu, kai kurie vis dar įsikibę laikėsi Mozės Įstatymo.

¹⁶ Ką Petras jiems atsako? Kaip skaitome Apaštalų darbų 11:4–16, Petras pateikia keturis įrodymus, kad viskam vadovavo Dievas: 1) Dievas siuntė jam regėjimą (4–10 eilutės); 2) šventoji dvasia liepė jam keliauti (11, 12 eilutės); 3) angelas apsireiškė Kornelijui (13, 14 eilutės); 4) ant kitataučių buvo išlieta šventoji dvasia (15, 16 eilutės). Galiausiai Petras paklausia: „Jeigu Dievas jiems suteikė tokią pat dovaną kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas aš toks, kad Dievui trukdyčiau?“ (Apd 11:17).

17, 18. a) Apie ką susimąstyti žydų kilmės krikščionis privertė Petro pasakojimas apie kitataučius? b) Kodėl gali būti nelengva bendruomenėje puoselėti vienybę ir apie ką verta pasvarstyti?

¹⁷ Ką žydų kilmės krikščionys, išklausę Petro pasakojimo, dabar darys? Ar bus nešališki ir pasikrikštijusius kitataučius mielai priims? Apaštalų darbuose toliau pasakojama: „Tai išgirdę, [apaštalai ir kiti žydų kilmės krikščionys] nusiramino ir šlovino Dievą sakydami: ‘Vadinasi, Dievas ir kitataučiams davė galimybę atgailauti, kad jie gautų gyvenimą’“ (Apd 11:18). Tokia teigiama nuostata padėjo išsaugoti bendruomenės vienybę.

¹⁸ Krikščionims išlaikyti tarpusavio santarvę šiandien kartais irgi nelengva – juk esame surinkti „iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų“ (Apr 7:9). Bendruomenėse yra įvairių rasių, kultūrų, visuomenės sluoksnių žmonių. Todėl kiekvienam vertėtų pamąstyti: ar mano širdyje nėra likę šališkumo pėdsakų? ar saugausi, kad mano požiūrio į bendratikius nepaveiktų pasaulį skaldantys dalykai – nacionalizmas, didžiavimasis savo kultūra, rasizmas? Prisimink, kas nutiko Petrui (Kefui), praėjus keletui metų po pirmųjų svetimtaučių atsivertimo į krikščionybę. Pasidavęs atvykusių žydų įtakai jis „ėmė kitataučių šalintis, laikytis nuo jų atskirai“, todėl  Paulius jį supeikė (Gal 2:11–14). Niekada neįkliūkime į šališkumo pinkles.

19. Kam gerąją naujieną mokiniai pradėjo skelbti Antiochijoje ir kokie buvo rezultatai?

¹⁹ Ar Jėzaus sekėjai dabar ims liudyti kitataučiams? Pažiūrėkime, kas nutiko Sirijos Antiochijoje. d Šiame mieste gyveno nemažai žydų ir su kitataučiais jie neblogai sutarė. Taigi sąlygos skelbti gerąją naujieną nežydams čia buvo visai palankios. Nenuostabu, kad būtent Antiochijoje kai kurie mokiniai pradėjo „kalbėti ir graikakalbiams“ (Apd 11:20). Gerąją naujieną jie skelbė ne vien graikiškai kalbantiems žydams, bet ir kitataučiams. Jehova tą darbą laimino, ir „didelis skaičius įtikėjo“ (Apd 11:21).

20, 21. Iš ko matome, kad Barnabas buvo nuolankus, ir kaip galime sekti jo pavyzdžiu?

²⁰ Darbininkams derlingame Antiochijos lauke Jeruzalės bendruomenė į pagalbą atsiuntė Barnabą. Tenykščių susidomėjimas, matyt, buvo toks didelis, kad vienas jis visko neaprėpė. O kas gi būtų geresnis talkininkas, jei ne Saulius – būsimas kitataučių apaštalas? (Apd 9:15; Rom 1:5) Bet gal Barnabas palaikys Saulių savo varžovu? Tikrai ne. Šis nuolankus žmogus pats nuvyko į Tarsą, susirado Saulių ir atsivedė į Antiochiją. Ištisus metus drauge jie stiprino Antiochijos bendruomenės tikinčiuosius (Apd 11:22–26a).

²¹ Mums, skelbėjams, taip pat svarbu suvokti savo ribotumus, būti kukliems. Kiekvieno gabumai ir įgūdžiai skirtingi. Pavyzdžiui, gal kuriam puikiai sekasi kalbinti žmones neoficialiai arba skelbti gerąją naujieną po namus, bet sunkiau lankyti žmones pakartotinai ar pradėti Biblijos studijas. Jeigu nori tarnyboje ko nors geriau išmokti, kodėl nepaprašius pagalbos? Tada tavo tarnystė bus našesnė ir teiks daugiau džiaugsmo (1 Kor 9:26).

22, 23. Kaip Antiochijos bendruomenė parodė brolišką meilę ir kaip krikščionys ją rodo šiais laikais?

²² Kaip tik Antiochijoje „mokinius Dievo valia imta vadinti krikščionimis“ (Apd 11:26b). Toks pavadinimas, kuriam pritarė pats Dievas, pritinka žmonėms, gyvenantiems kaip jų Mokytojas Kristus.  Kaip rodo tolesni įvykiai, tarp krikščionimis tapusių žydų ir kitataučių užsimezgė šilti broliški ryšiai. Štai apie 46 metus kilo didžiulis badas. e Senovėje badas ypač skaudžiai prislėgdavo vargšus, paprastai neturinčius iš ko atsidėti pinigų ar maisto juodai dienai. Judėjoje gyvenantys bendratikiai, iš kurių daugelis turbūt buvo neturtingi, irgi ėmė stokoti būtiniausių dalykų. Apie tai išgirdę broliai iš Antiochijos, tarp jų ir kitataučiai krikščionys, pasiuntė Judėjos bendratikiams paramą (Apd 11:29). Jie parodė tikrą krikščionišką meilę.

²³ Tokia vienybe Dievo tauta džiaugiasi ir dabar. Sužinoję, kad broliams kitoje ar mūsų pačių šalyje reikia pagalbos, noriai padedame. Kai bendratikiai nukenčia nuo stichinių nelaimių, pavyzdžiui, uraganų, žemės drebėjimų, cunamių, filialuose nedelsiant įkuriami humanitarinės pagalbos komitetai. Toks rūpinimasis aiškiai liudija, kad esame tikri broliai (Jn 13:34, 35; 1 Jn 3:17).

24. Kaip parodysime, kad suprantame Petro matyto regėjimo reikšmę?

²⁴ Pamoka, kurią Jopėje prieš beveik du tūkstančius metų išvydęs regėjimą gavo Petras, aktuali ir mums, šių dienų krikščionims. Garbiname Jehovą, o jis nėra šališkas. Dievas trokšta, kad apie Karalystę paliudytume visų rasių, tautybių ir visuomenės sluoksnių žmonėms. Tad skelbkime gerąją naujieną kiekvienam žemės gyventojui, nedarydami jokių išimčių (Rom 10:11–13).