1–4. Kokia grėsmė iškyla Petrui ir kaip tu jaustumeisi jo vietoje?

 UŽ NUGAROS dunktelėja sunkūs geležiniai vartai. Petrą, prirakintą prie dviejų romėnų sargybinių, nuveda į kalėjimo kamerą. Apaštalas nežino, kas jo laukia. Bėga valandos, gal net dienos. Vaizdas aplinkui nesikeičia: plikos kalėjimo sienos, grotos, grandinės, sargybiniai.

² Galiausiai Petrą pasiekia liūdna žinia. Karalius Erodas Agripa I nežada jo pasigailėti. a Norėdamas įsiteikti žmonėms, jis ruošiasi po Paschos jiems apaštalą išvesti ir nubausti mirtimi. Grėsmė labai reali, juk visai neseniai šis valdovas nukirsdino kalaviju apaštalą Jokūbą.

³ Bausmė Petrui bus įvykdyta rytoj. Ką jis mąsto sėdėdamas niūrioje kameroje? Gal prisimena, kaip prieš keletą metų Jėzus apie jį išpranašavo, kad ateis diena, kai jį suriš ir ves, kur nenori, tai yra į mirtį? (Jn 21:18, 19) Petras turbūt mano, kad tas metas ir atėjo.

⁴ Kaip tu jaustumeisi būdamas Petro vietoje? Daugelis nusimintų, pultų į neviltį. Bet ar tikram Jėzaus Kristaus sekėjui kokia nors padėtis gali būti išties beviltiška? Pažiūrėkime, kaip Petras ir kiti to meto krikščionys aršiai persekiojami laikėsi. Iš jų galime daug ko pasimokyti.

5, 6. a) Kodėl karalius Erodas Agripa I ėmė persekioti krikščionių bendruomenę ir ką jis padarė? b) Kodėl Jokūbo mirtis bendruomenei buvo labai skaudus smūgis?

⁵ Kaip aptarėme ankstesniame skyriuje, krikščionių bendruomenė, išgirdusi apie kitataučio Kornelijaus ir jo šeimos atsivertimą, džiūgavo. Tačiau judaizmą išpažįstantiems žydams ši naujiena  džiaugsmo nekėlė. Žinia, kad daugybė jų tautiečių laisvai garbina Dievą drauge su svetimtaučiais, juos turėjo sukrėsti.

⁶ Tokia padėtimi suskubo pasinaudoti Erodas. Šis gudrus valdovas įžvelgė gerą progą įsiteikti žydams, todėl ėmė persekioti krikščionis. „Jis nužudė kalaviju Jono brolį Jokūbą“, nes tikriausiai iš ko nors sužinojo, kad jis buvo labai artimas Jėzui (Apd 12:2). Jokūbas buvo vienas iš trijų mokinių, savo akimis regėjusių Jėzaus atsimainymą ir tokius stebuklus, kurių nematė kiti apaštalai (Mt 17:1, 2; Mk 5:37–42). Jokūbą ir Joną dėl jų veržlaus būdo Jėzus vadino „griaustinio sūnumis“ (Mk 3:17). Koks skaudus smūgis buvo bendruomenei netekti mylimo apaštalo, drąsaus, ištikimo bendratikio!

7, 8. Ką darė bendratikiai, kai Erodas Petrą suėmė?

⁷ Kaip Agripa ir tikėjosi, žydams patiko, kad Jokūbui buvo įvykdyta egzekucija. Todėl dabar karalius ketino nužudyti ir Petrą. Jo įsakymu Petras jau buvo suimtas. Bet Agripa tikriausiai nepamiršo, kad kalėjimo durys apaštalams ne kliūtis išeiti, – tai parodė ankstesnis įvykis, apie kurį skaitėme šios knygos 5-ame skyriuje. Taigi dėl visa ko jis liepė prirakinti Petrą grandinėmis prie dviejų kareivių, o dar šešiolikai ištisą parą pamainomis kalinį saugoti. Jeigu šis paspruktų, visiems jiems tektų atsakyti savo galva. Ar tokiomis sunkiomis aplinkybėmis bendratikiai galėjo apaštalui kaip nors padėti?

 ⁸ Tikrai galėjo ir žinojo kaip. Apaštalų darbų 12:5 rašoma: „Kol Petras buvo kalėjime, bendruomenė dėl jo karštai meldėsi Dievui.“ Dėl savo brangaus brolio krikščionys meldėsi iš visos širdies. Netekę Jokūbo nepasidavė nusivylimui ir nemanė, kad meldžiasi tuščiai. Jehova labai vertina mūsų maldas ir visada išklauso, jei tik prašome pagal jo valią (Hbr 13:18, 19; Jok 5:16). Niekada to nepamirškime.

9. Ko galime pasimokyti iš Petro bendratikių, kurie už jį meldėsi?

⁹ Gal žinai bendratikių, kurie patiria didelių sunkumų: yra persekiojami, buvo užklupti stichinės nelaimės ar gyvena ten, kur mūsų veikla uždrausta? Ar nereikėtų dėl jų karštai melstis? O gal pažįsti krikščionių, kuriuos slegia kitokios, ne taip pastebimos bėdos – šeimyniniai rūpesčiai, nusivylimas arba tikėjimo išbandymai? Prieš kreipdamasis į Jehovą, „maldos klausytoją“, pagalvok, už ką iš tikėjimo draugų galėtum pasimelsti (Ps 65:2). Juk ir tau sunkiu metu labai reikės brolių ir sesių maldų.

10, 11. Papasakok, kaip Jehovos angelas išvedė Petrą iš kalėjimo.

¹⁰ Ar Petras, žinodamas, kas jo laukia, jautė baimę? Sunku pasakyti. Tik parašyta, kad paskutinę naktį kalėjime tarp dviejų budrių sargybinių jis kietai miegojo. Šis tvirto tikėjimo žmogus buvo tikras: kad ir kas rytoj įvyktų, Jehova jo nepamirš (Rom 14:7, 8). Tačiau to, kas nutiko paskui, apaštalas turbūt nesitikėjo. Kamerą nutvieskia ryški šviesa ir pasirodo angelas. Panašu,  kad sargybiniai nieko nemato. Dievo pasiuntinys prižadina Petrą. Rankas veržiančios tvirčiausios grandinės staiga ima ir nukrinta!

¹¹ Angelas Petrą skubina: „Greičiau kelkis! [...] Susijuosk ir apsiauk sandalus. [...] Užsimesk apsiaustą.“ Petras daro, kas liepiama. Galiausiai angelas taria: „Sek paskui mane“, ir Petras nuseka. Abu palieka kamerą, tyliai praeina pro visą sargybą ir pasuka link sunkių geležinių vartų. „O kaip šitą užtvarą įveikti?“ – galbūt Petrui šmėsteli mintis. Tačiau jiedviem priėjus prie vartų, šie patys atsiveria. Petrui dar nesusivokus, kas vyksta, angelas jį išveda į gatvę ir palieka. Tik tada apaštalas atsitokėja. Tai ne regėjimas – jis laisvėje! (Apd 12:7–11)

12. Kuo naudinga apmąstyti tai, kaip Jehova išlaisvino Petrą?

¹² Kaip gera žinoti, kad Jehova turi beribę galią ir yra pasiruošęs savo tarnams padėti! Petrą įkalino galingiausios anų laikų valdžios paskirtas karalius, tačiau apaštalas iš kalėjimo išėjo lyg niekur nieko. Tiesa, Jehova taip stebuklingai išvaduoja ne kiekvienu atveju. Antai Jokūbas nebuvo išgelbėtas. Petras irgi galiausiai sulaukė to, ką Jėzus jam buvo išpranašavęs. Todėl ir mes nemanome, kad visada būsime stebuklingai apsaugoti. Sykiu nepamirštame, kad Jehova nepasikeitė (Mal 3:6). Jo įgaliotas Jėzus Kristus išvaduos milijonus žmonių iš paties baisiausio kalėjimo – mirties (Jn 5:28, 29). Šis pažadas padeda tvirtai atlaikyti įvairius išmėginimus.

13–15. a) Kaip Marijos namuose susirinkę krikščionys reagavo pasirodžius Petrui? b) Į ką dabar Apaštalų darbų knygoje sutelkiamas dėmesys ir ką savo brolių ir sesių labui darė Petras?

¹³ Stovėdamas tamsioje gatvėje Petras svarsto, kur eiti. Tada prisimena, kad netoliese gyvena krikščionė, vardu Marija. Ji yra našlė ir, matyt, pasiturinti. Erdviame jos name telpa visa bendruomenė. Marija turi sūnų Joną, dar vadinamą Morkumi. Apaštalų darbų knygoje pirmą kartą jis paminėtas ten, kur aprašomas būtent šis atsitikimas su Petru. Vėliau jaunuolis apaštalui tapo labai artimas – kaip sūnus tėvui (1 Pt 5:13). Nors jau vėlus metas, Marijos namuose susirinkę nemažai brolių ir sesių. Visi karštai meldžiasi – be abejo, prašo Dievo išvaduoti Petrą. O kad į maldą Jehova jau atsakė, nė nenumano.

¹⁴ Petras pasibeldžia į kiemo vartus. Prieina tarnaitė, vardu Rodė (gana dažnas graikiškas vardas, reiškiantis „rožė“). Išgirdusi  Petro balsą ji negali patikėti ir, užuot Petrą įleidusi, iš to džiaugsmo nulekia atgal pasakyti, kas atėjęs. Niekas netiki, mano, kad mergina kvaištelėjo. Bet ji toliau tvirtina girdėjusi Petro balsą. Tada kai kurie ima sakyti, kad čia jo angelas (Apd 12:12–15). O apaštalas toliau beldžiasi, kol galiausiai vartus kažkas atidaro.

¹⁵ Pamatę Petrą jie apstulbsta (Apd 12:16). Kyla džiaugsmingas šurmulys ir Petrui tenka bendratikius raminti. Jis nori papasakoti, kas įvyko. Paskui paprašo viską pranešti Jokūbui ir broliams, o pats iškeliauja, kad neužtiktų Erodo kareiviai. Šis įvykis krikščionių grupelei išties labai pakėlė dvasią. Nukeliavęs į saugesnę vietą Petras ir toliau ištikimai tarnauja Dievui. Dar sykį Apaštalų darbų knygoje jis paminimas 15 skyriuje, kur pasakojama, kaip buvo sprendžiamas apipjaustymo klausimas. Dabar knygoje dėmesys sutelkiamas į apaštalo Pauliaus darbus ir keliones. Vis dėlto galime neabejoti, kad Petras visur, kur tik būdavo, stiprino brolių ir sesių tikėjimą.

16. Kodėl galime neabejoti, kad sulauksime išties džiugių laikų?

¹⁶ Kartais Jehova dėl savo tarnų padaro tai, ko jie nė nesitiki, ir taip labai juos nudžiugina. Įsivaizduokime, kaip aną naktį džiūgavo Petro bendratikiai, išvydę jį laisvą! Galimas dalykas, mes irgi ne kartą apsidžiaugėme pamatę, kad Jehova mus vienokioje ar kitokioje situacijoje palaimino (Pat 10:22). Ateityje išvysime, kaip Jehovos pažadai pildosi visoje žemėje. Tikrovė pranoks visus mūsų lūkesčius. Jei būsime Jehovai ištikimi, sulauksime išties džiugių laikų.

17, 18. Kodėl žmonės Erodui pataikavo?

¹⁷ Petro pabėgimas nustebino ir Erodą, – tiesa, nemaloniai. Jis tuojau paliepė apaštalą surasti ir iškvotė sargybinius. Tada „įsakė išvesti juos nubausti“, greičiausiai mirtimi (Apd 12:19). Erodas Agripa gailestingumu tikrai nepasižymėjo. O kokio atpildo šis žiaurus žmogus pats susilaukė?

¹⁸ Agripa tikriausiai jautėsi pažemintas, dėl to, kad jam nepavyko įvykdyti Petrui bausmės. Tačiau netrukus karalius rado, kas jam paglostytų įžeistą savimeilę. Norėdama susitarti dėl taikos, į Agripą kreipėsi priešų delegacija, ir jis ją priėmė. Pasitaikė gera proga pasakyti prakalbą didelei auditorijai. Lukas rašo, kad prieš minią Erodas išėjo apsivilkęs „karališkuoju apdaru“. Erodo  drabužiai, pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus, buvo atausti sidabru, todėl saulės spinduliuose taip skaisčiai spindėjo, tarytum karalius būtų nutviekstas šlovės. Šiam pasipūtėliui sakant prakalbą, pataikūnai ėmė šaukti: „Tai dievo, o ne žmogaus balsas!“ (Apd 12:20–22).

19, 20. a) Kodėl Jehova nubaudė Erodą? b) Ką suprantame skaitydami pasakojimą apie netikėtą Erodo mirtį?

¹⁹ Viską matė Dievas – vienintelis, kuriam priklauso šlovė. Erodas nelaimės dar galėjo išvengti. Tereikėjo klausytojus sudrausti ar bent jau paprieštarauti. Bet jis to nepadarė. Gryną tiesą byloja patarlė: „Išdidumas apima prieš žūtį“ (Pat 16:18). „Bemat Jehovos angelas nubaudė Erodą liga“ ir didysis garbėtroška susilaukė baisaus galo – „mirė kirminų suėstas“ (Apd 12:23). Tą patvirtino ir Juozapas Flavijus. Anot jo, Agripa susirgo staiga ir net pats pripažino mirštąs dėl to, kad leidosi minios šlovinamas. Istorikas dar pamini, kad Agripa mirė prasikankinęs penkias dienas. b

²⁰ Kartais atrodo, kad bedieviai už savo nedorybes lieka nenubausti. Tuo nereikėtų stebėtis, nes „visas pasaulis yra piktojo valdžioje“ (1 Jn 5:19). Vis dėlto kartais ištikimam Dievo tarnui matyti neteisybę gali būti labai sunku. Todėl tokie atsitikimai kaip anas gali labai paguosti. Skaitydami juos suprantame, kad Jehova prieš blogį neužmerkia akių ir kad jam brangu, kas teisu ir teisinga (Ps 33:5). Neabejokime: anksčiau ar vėliau teisingumas triumfuos.

21. Kokia Apaštalų darbų 12 skyriaus pasakojimo esmė ir kaip tai mus sustiprina?

²¹ Šis pasakojimas užbaigiamas padrąsinančia žinia: „Jehovos žodis įsigalėjo ir plito“ (Apd 12:24). Kaip evangelizacijos darbą Jehova laimino anomis dienomis, taip laimina šiandien. Taigi skaitydami Apaštalų darbų 12 skyrių suprantame, kad tai ne tik pasakojimas apie vieno apaštalo mirtį ir kito išlaisvinimą. Svarbiausia čia yra Jehova ir jo darbai – kaip jis niekais paverčia Šėtono mėginimus išardyti krikščionių bendruomenę ir užgniaužti uolių skelbėjų veiklą. Anie Šėtono kėslai nuėjo perniek, vadinasi, žlugs ir visos kitos užmačios (Iz 54:17). O tie, kas yra Jehovos ir Jėzaus Kristaus pusėje, dirba darbą, kuris tikrai nežlugs. Argi tai neįkvepia drąsos? Kokia garbė ir mums prisidėti prie „Jehovos žodžio“ plitimo!