1–4. Ko Paulius vyksta į Jeruzalę ir kas ten jo laukia?

 MILETAS. Kaip nelengva Pauliui ir Lukui atsisveikinti su širdžiai brangiais Efezo vyresniaisiais! Misionieriai stovi laivo denyje, aprūpinti viskuo, ko reikia kelionei. Su savimi vežasi ir lėšas, suaukotas stokojantiems Judėjos krikščionims. Keliauninkams, be abejo, rūpi šią dovaną kuo greičiau nugabenti.

² Papučia švelnus vėjelis ir burlaivis pajuda iš šurmuliuojančios prieplaukos. Abu misionieriai ir septyni jų bendražygiai žvelgia į krante pasilikusius brolius, lydinčius juos liūdnais žvilgsniais (Apd 20:4, 14, 15). Atsisveikindami jiems mojuoja, kol tie išnyksta tolumoje.

³ Maždaug trejus metus Paulius darbavosi su Efezo vyresniaisiais. O dabar, šventosios dvasios vedamas, vyksta į Jeruzalę. Tikriausiai apaštalas šiek tiek nutuokia, kas ten jo laukia. Juk anksčiau Efezo bendruomenės vyresniesiems pasakė: „Dvasios verčiamas keliauju į Jeruzalę, nors nežinau, kas man tenai nutiks. Žinau tik tiek: šventoji dvasia kiekviename mieste man liudija, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai“ (Apd 20:22, 23). Tačiau net ir žinodamas, kad bus sunkių išmėginimų, Paulius šiai kelionei ryžtasi. Jis yra „dvasios verčiamas“ – jaučiasi įpareigotas eiti ten, kur veda Dievo dvasia, ir noriai tą daro. Aišku, apaštalas brangina gyvybę, bet vykdyti Dievo valią jam užvis svarbiausia.

⁴ Ar tavo nuostata tokia pat? Maldoje duodami Jehovai pasiaukojimo įžadą pasižadėjome jo valią laikyti svarbesne už viską. Pauliaus ištikimybės pavyzdys mus įkvepia savo įžado laikytis.

5. Kokiu maršrutu Paulius su draugais plaukė į Tyrą?

⁵ Laivas, į kurį Paulius ir jo bendražygiai įsėdo, plaukė „tiesia eiga“. Vadinasi, pūtė palankus vėjas, tad nereikėjo laviruoti ir  laivas dar tą pačią dieną atsidūrė Kose (Apd 21:1). Atrodo, ten jis prisišvartavo nakčiai ir tik kitą dieną išplaukė į Rodą, o iš čia – į Patarą pietinėje Mažosios Azijos pakrantėje. Pataroje Paulius su draugais persėdo į didelį krovininį laivą ir juo atvyko tiesiai į Finikijos miestą Tyrą. Lukas rašo, kad pakeliui laivas aplenkė Kiprą – paliko jį kairėje (Apd 21:3). Kodėl jis paminėjo šią detalę?

6. a) Kokie prisiminimai galėjo Paulių sustiprinti? b) Kodėl verta apmąstyti, kaip esame laiminami?

⁶ Paulius, ko gero, pasakojo bendrakeleiviams, ką toje saloje patyrė. Maždaug prieš devynerius metus savo pirmojoje misionieriškoje kelionėje jis drauge su Barnabu ir Jonu, vadinamu Morkumi, ten susitiko būrėją Elimą ir šis mėgino misionieriams trukdyti (Apd 13:4–12). Žvelgdamas į Kipro salą apaštalas tikriausiai permąstė anuos įvykius ir sustiprėjo, dar ryžtingiau nusiteikė viskam, kas jo laukia. O kaip Dievas laimino tave ir kaip tau  padėjo atlaikyti išmėginimus? Tai apmąstęs, be abejo, pasakytum panašiai kaip Dovydas: „Vargų daugybė teisųjį ištinka, bet iš visų jį išvaduoja Jehova“ (Ps 34:19).

7. Ką keliauninkai darė atvykę į Tyrą?

⁷ Paulius labai vertino bendrystę su tikėjimo broliais ir sesėmis. Tad visai nenuostabu, kad atvykęs į Tyrą juos susiieškojo (Apd 21:4). Misionieriai pas tuos bendratikius turbūt ir apsistojo. Šiais laikais tikėjimo broliai ir sesės mums taip pat yra didžiulė palaima. Kad ir kur nuvyktume, visur rasime draugiškų, svetingų bendratikių. Tie, kurie myli Dievą ir jam tarnauja, turi bičiulių visame pasaulyje.

8. Kaip derėtų suprasti žodžius, užrašytus Apaštalų darbų 21:4?

⁸ Paulius su grupe pasiliko Tyre septynias dienas. Per tą laiką vietiniai bendratikiai „mėgino atkalbėti Paulių, kad nekeltų kojos į Jeruzalę, nes buvo gavę dvasios liudijimą“ (Apd 21:4). Kaip tai suprasti? Negi Jehova persigalvojo ir dabar jau liepia Pauliui į Jeruzalę nebevykti? Visai ne. Tiesiog dvasia, kaip ir anksčiau, liudijo, kad Pauliaus tame mieste laukia dideli nemalonumai. Matyt, dvasiai vadovaujant, čionykščiai broliai tai suprato. Aišku, susirūpinę dėl apaštalo gerovės, norėjo jį atkalbėti, kad ten neitų (Apd 21:12). Tačiau Paulius buvo nusistatęs vykdyti Jehovos valią – keliauti į Jeruzalę.

9, 10. a) Ką, bendratikių atkalbinėjamas, Paulius galėjo prisiminti? b) Kaip šiandien daugelis žiūri į tikėjimą ir ko mokė Jėzus?

⁹ Bendratikiams maldaujant neiti į Jeruzalę, Paulius, galimas dalykas, prisiminė, kad panašiai anksčiau buvo atkalbinėjamas ir Jėzus. Kai Jėzus mokiniams aiškino turėsiąs eiti į Jeruzalę, daug iškentėti ir būti nužudytas, Petras pagautas emocijų jam tarė: „Pagailėk savęs, Viešpatie. Tau nieku gyvu taip nenutiks!“ Jėzus atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Tu man suklupimo akmuo, nes tavo mintys – ne nuo Dievo, o nuo žmonių“ (Mt 16:21–23). Jėzus buvo pasiryžęs aukotis, eiti Dievo jam skirtu keliu. Apaštalo Pauliaus nuostata buvo tokia pat. Tyre gyvenusių brolių ir sesių, kaip ir Petro, norai buvo geri, tik jie nesuprato, kokia tąsyk buvo Dievo valia.

¹⁰ Daugelis žmonių šiandien, taip sakant, ieško lengvesnio kelio, yra linkę save pataupyti. Jie renkasi „patogų“ tikėjimą – tokį,  kuris nedaug iš jų reikalauja. Tačiau Jėzus ragino ugdytis kitokią nuostatą. „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kančių stulpą ir tegu seka manimi“, – sakė jis mokiniams (Mt 16:24). Nors ir nelengva, eiti Jėzaus parodytu keliu yra išmintinga ir teisinga.

11. Iš ko matyti, kad Tyro bendruomenė Paulių pamilo ir jį palaikė?

¹¹ Ir štai Paulius, Lukas ir kiti iškeliauja. Šiltas broliškas atsisveikinimas su bendratikiais byloja, kaip stipriai tenykščiai Paulių pamilo, kaip jį palaikė. Vyrai, moterys ir vaikai nulydėjo apaštalą su bendražygiais iki pakrantės. Visi drauge atsiklaupę pasimeldė ir tada atsisveikino. Paulius, Lukas ir jų draugai sėdo į laivą ir išplaukė į Ptolemaidę. Ten susitiko su broliais ir vieną dieną pas juos paviešėjo (Apd 21:5–7).

12, 13. a) Kiek nuveikė Pilypas? b) Kodėl Pilypas yra geras pavyzdys kiekvienam tėvui?

¹² Toliau Lukas rašo, kad Paulius su bičiuliais nuvyko į Cezarėją. a Ten nuėjo „į evangelizuotojo Pilypo, vieno iš septyneto, namus“ (Apd 21:8). Šis susitikimas, reikia manyti, visiems suteikė daug džiaugsmo. Maždaug prieš dvidešimt metų, tik įsikūrus krikščionių bendruomenei, apaštalai Jeruzalėje buvo paskyrę Pilypą rūpintis maisto skirstymu. Be to, Pilypas visada buvo uolus gerosios naujienos skelbėjas. Pavyzdžiui, kai persekiojami krikščionys pasklido po įvairius kraštus, jis nuvyko į Samariją ir evangelizavimo ėmėsi tenai. Vėliau paskelbė tiesą eunuchui iš Etiopijos ir jį pakrikštijo (Apd 6:2–6; 8:4–13, 26–38). Taip, Pilypas ištikimai tarnavo Dievui daugelį metų.

¹³ Pilypo uolumas neblėso. Įsikūręs Cezarėjoje, jis toliau skelbė gerąją naujieną. Ne veltui Lukas jį vadina evangelizuotoju. Pilypo pėdomis pasekė ir keturios dukterys. Anot Luko, jos pranašavo  (Apd 21:9). b Matyt, Pilypas negailėjo pastangų dvasiškai ugdyti visą šeimyną. Tai geras pavyzdys kiekvienam tėvui. Veskitės vaikus į tarnybą, skiepykite jų širdyse meilę evangelizacijos darbui.

14. Ką gera davė Pauliaus apsilankymai pas bendratikius ir kokių progų parodyti svetingumą turime mes?

¹⁴ Kad ir kur nuvykdavo, Paulius susirasdavo bendratikius norėdamas su jais pabūti, pabendrauti. Aišku, broliai ir sesės buvo svetingi šiam keliaujančiam misionieriui ir jo bičiuliams. Taip visi galėjo „pasidrąsinti vienas kito [...] tikėjimu“ (Rom 1:11, 12). Ir mes nepraleiskime progų parodyti svetingumą, nesvarbu, gyvename pasiturinčiai ar kukliai. Mielai atverkime savo namų duris rajono prižiūrėtojui su žmona (Rom 12:13).

15, 16. Kokią žinią pranešė Agabas ir kaip ji paveikė jo klausytojus?

¹⁵ Pauliui viešint pas Pilypą, atvyko dar vienas brangus svečias – pranašas Agabas. Šis vyras buvo išpranašavęs didelį badą ir jis užėjo valdant Klaudijui (Apd 11:27, 28). Tad susirinkusieji turbūt spėliojo, ko gi Agabas atvyko, ką dabar ketina pranešti. Visiems įdėmiai stebint, pranašas paėmė Pauliaus juostą – per liemenį juosimą austą diržą, kuriame tikriausiai laikydavo pinigus ir kitus dalykus, – ir susirišęs juo rankas ir kojas pranešė pribloškiančią žinią: „Štai ką sako šventoji dvasia: ‘Taip žydai Jeruzalėje suriš vyrą, kuriam priklauso ši juosta. Jie atiduos jį į kitataučių rankas’“ (Apd 21:11).

¹⁶ Šie pranašiški žodžiai patvirtino, kad Paulius nukeliaus į Jeruzalę ir kad priešiškai nusistatę tenykščiai žydai galiausiai jį atiduos į kitataučių rankas. Pranašystė sambūrio dalyvius  tiesiog sukrėtė. Lukas rašo: „Kai tai išgirdome, tiek mes, tiek vietiniai ėmėme Paulių maldauti, kad neitų į Jeruzalę. Bet Paulius tarė: ‘Ką jūs darote šitaip verkdami?! Jūs atimate man ryžtą! Dėl Viešpaties Jėzaus vardo aš juk esu pasirengęs Jeruzalėje ne tik būti surištas, bet ir numirti’“ (Apd 21:12, 13).

17, 18. Kokio nusistatymo Paulius tvirtai laikėsi ir kaip į tai reagavo bendratikiai?

¹⁷ Tik įsivaizduok, kas vyksta. Broliai, tarp jų ir pats Lukas, prašo Paulių nekelti kojos į Jeruzalę. Kai kurie net su ašaromis maldauja. Matant tokį jų susirūpinimą, apaštalui pačiam nelengva. „Ką jūs darote šitaip verkdami?! Jūs atimate man ryžtą!“, – sako jiems. Kaip verčiama kai kuriuose vertimuose, brolių prašymai tiesiog draskė jam širdį. Vis dėlto, kaip anąsyk Tyre, taip ir dabar Paulius lieka tvirtas. Bendratikių maldavimai ir ašaros jo ryžto nesusilpnina. Apaštalas paaiškina, kodėl jam reikia vykti į Jeruzalę. Sekdamas Jėzumi, jis elgiasi labai drąsiai ir nesvyruoja (Hbr 12:2). Tapti kankiniu Paulius, aišku, nenori. Tačiau jeigu dėl Kristaus Jėzaus tektų mirti, jam tai būtų didelė garbė.

¹⁸ Ar bendratikiai vis tiek primygtinai Paulių atkalbinėjo? Ne. Lukas rašo: „Kadangi jis nesileido perkalbamas, mes atlyžome ir pasakėme: ‘Teįvyksta Jehovos valia’“ (Apd 21:14). Broliai ir sesės suprato, kad daryti spaudimo nedera, apaštalo apsisprendimą jie gerbė. Nors ir nebuvo lengva, jie pripažino, kad tokia yra Jehovos valia. Paulius leidosi į kelionę, kuri jam galėjo baigtis mirtimi. Apaštalui būtų buvę lengviau, jeigu jį mylintys bendratikiai nė nebūtų mėginę jo atkalbinėti.

19. Koks turėtų būti mūsų požiūris į pasiaukojamą bendratikių tarnystę?

¹⁹ Čia gera pamoka ir mums: niekada neatkalbinėkime kitų nuo pasiaukojamos tarnystės Dievui. Ir nebūtinai tai turėtų būti gyvybės ir mirties klausimas. Pavyzdžiui, kai kuriems krikščionims nelengva susitaikyti su tuo, kad jų vaikai palieka namus ir išvyksta tarnauti Jehovai į tolimą kraštą. Tačiau tėvai stengiasi neslopinti jiems dvasios. Filisė, gyvenanti Anglijoje, prisimena, kaip jautėsi, kai vienturtė jos dukra išvyko tarnauti misioniere į Afriką. „Širdyje buvo tikra sumaištis, – pasakoja moteris. – Negalėjau nė pagalvoti, kad ji bus taip toli. Ir liūdėjau, ir kartu savo dukra didžiavausi. Daug meldžiausi Dievui. Tai buvo jos sprendimas ir aš niekada jai nepriekaištavau. Juk pati visada ją mokiau Jehovą laikyti svarbiausiu. Užsienyje ji tarnauja jau 30 metų, ir aš kasdien dėkoju Jehovai už tokią jos ištikimybę.“ Labai pagirtina, jei palaikome savo pasiaukojusius bendratikius.

20, 21. Kas rodo, kad Paulius vertino bendratikių draugiją, ir kuo buvo svarbus jų palaikymas?

²⁰ Paulius susiruošė ir, lydimas vietinių krikščionių, leidosi į kelionę. Matome, kad bendratikiai apaštalą nuoširdžiai palaikė. Keliaudami į Jeruzalę Paulius ir jo bendražygiai visur susirasdavo brolius. Štai Tyre, susiieškoję bendratikius, pasiliko su jais septynias dienas. Brolius ir seses taip pat pasveikino atvykę į Ptolemaidę ir dieną su jais pabuvo. Cezarėjoje keletui dienų apsistojo Pilypo namuose. Ir štai dabar kai kurie bendratikiai iš Cezarėjos nulydėjo Paulių su draugais iki pat Jeruzalės, kur juos svetingai priėmė vienas pirmųjų mokinių, vardu Mnasonas. „Kai atkeliavome į Jeruzalę, broliai mus su džiaugsmu sutiko“, – rašo Lukas (Apd 21:17).

²¹ Bendratikių parama Pauliui įkvėpdavo dvasinių jėgų. Mums irgi šiandien stiprybės teikia broliai ir sesės. Be abejo, toks palaikymas apaštalui labai daug reiškė ir padėjo atsilaikyti puolamam nuožmių priešininkų, siekiančių jo mirties.