1, 2. a) Koks pavojus kilo Pauliui ir jo bendražygiams Efeze? b) Ką aptarsime šiame skyriuje?

 EFEZE sąmyšis. Gatvėse aidi šūksniai ir riksmai, girdėti skubančių žmonių žingsniai. Minia, sučiupusi du apaštalo Pauliaus bendražygius, tempia juos su savimi. Plati kolonų pilna gatvė, kurioje įsikūrusios miesto krautuvėlės, kaipmat ištuštėja – įsiaudrinę miestiečiai plūsta link didžiulio 25 000 vietų amfiteatro. Dauguma tų žmonių nė nenutuokia, kas vyksta. Jie tik girdėjo kalbas, kad kyla grėsmė jų šventyklai ir jų išgarbintai deivei Artemidei. Visi garsiai šūkauja: „Didi efeziečių Artemidė!“ (Apd 19:34).

² Pasinaudodamas įtūžusia smurtinga minia, Šėtonas ir vėl mėgina užgniaužti gerosios naujienos plitimą. Jis griebiasi ne tik smurto. Šiame skyriuje aptarsime, kokiomis klastomis jis mėgino suardyti pirmojo amžiaus krikščionių vienybę ir sužlugdyti jų veiklą. Pamatysime, kad visi jo mėginimai nuėjo perniek ir „Jehovos žodis sparčiai plito ir įsigalėjo“ (Apd 19:20). Kaip aniems krikščionims pavyko pasiekti tokią pergalę? Taip pat, kaip Dievo tarnams šiandien. Suprantama, pergalė yra Jehovos, ne mūsų. Tačiau privalome daryti, kas nuo mūsų priklauso. Dievo dvasios padedami ugdykimės savybes, įgalinančias sėkmingai tęsti savo krikščionišką tarnystę. Pirmiausia pakalbėkime apie Apolą.

3, 4. Kaip Akvilas su Priscile padėjo Apolui?

³ Kol Paulius per savo trečiąją misionierišką kelionę keliavo į Efezą, į tą miestą atvyko vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš garsiojo Egipto miesto Aleksandrijos. Apolas turėjo ypatingą iškalbos  dovaną ir „gerai išmanė Raštus“. Šis vyras „liepsnojo dvasia“ ir drąsiai kalbėjo sinagogoje susirinkusiems žydams (Apd 18:24, 25).

⁴ Jo kalbą išgirdo Akvilas su Priscile. Apolas „teisingai kalbėjo ir mokė apie Jėzų“. Tuo Akvilas ir Priscilė, žinoma, labai džiaugėsi. Bet netruko pastebėti, kad šiam uoliam skelbėjui stinga žinių – jis „žinojo tiktai apie krikštą, kurį buvo skelbęs Jonas“. Juodu, paprasti amatininkai, nepabijojo kreiptis į iškalbingą ir, ko gero, aukštus mokslus išėjusį vyrą. Akvilas ir Priscilė „pasikvietė jį pas save ir aiškiau išdėstė Dievo kelią“ (Apd 18:25, 26). Priėmęs Akvilo ir Priscilės kvietimą ir juos išklausęs Apolas pasirodė esąs nuolankus – toks, koks turėtų būti kiekvienas krikščionis.

5, 6. Dėl ko Apolas tapo dar geresniu Jehovos tarnu ir ko iš jo pasimokome?

⁵ Akvilo ir Priscilės pamokytas, Apolas tapo dar geresniu evangelizuotoju. Nuvykęs į Achają jis „labai padėjo dėl Dievo malonės įtikėjusiems žmonėms“. Apolas gebėjo įtaigiai kalbėti su vietiniais judaizmo išpažinėjais, nepripažįstančiais Jėzaus Mesiju. Lukas pasakoja, kad jis „su užsidegimu kalbėdamas nuginčydavo žydus – iš Raštų jiems įrodydavo, kad Jėzus yra Kristus“ (Apd 18:27, 28). Toks žmogus buvo tikra dovana bendruomenei. Jis daug prisidėjo, kad Jehovos žodis plistų ir įsigalėtų. Ko iš Apolo pasimokome?

⁶ Krikščionims būtina ugdytis nuolankumą. Kiekvienas turime kokią nors dovaną – galbūt įgimtų gabumų, gal patirties, nemenką žinių bagažą. Tačiau nuolankumas yra kur kas svarbesnis. Jei širdyje įsikerotų nuodinga išdidumo piktžolė, tai net gerosios mūsų savybės galėtų virsti trūkumais (1 Kor 4:7; Jok 4:6). Jei būsime išties nuolankūs, kitus laikysime aukštesniais už save (Fil 2:3). Taip pat neįsižeisime, jei kas pamokytų ar sudrausmintų. Ir užsispyrusiai nesilaikysime savo, matydami, kad Dievo dvasia veda kita kryptimi. Saugokimės puikybės, kad Jehovai ir jo Sūnui galėtume būti kuo naudingesni (Lk 1:51, 52).

7. Kaip Paulius ir Apolas parodė, kad yra nuolankūs?

⁷ Nuolankumas taip pat yra priešnuodis konkurencijos dvasiai. Šėtonas, be abejo, siekė suskaldyti pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenę. Jis būtų buvęs labai patenkintas, jei Apolas ir Paulius, veržlaus būdo vyrai, būtų ėmę tarpusavyje konkuruoti, varžytis dėl įtakos bendruomenėje. O juk rasti sau prielankių bendratikių galėjo ir vienas, ir kitas. Štai Korinte kai kurie krikščionys gyrėsi: „Aš tai esu Pauliaus“, o kiti: „Aš – Apolo“. Tačiau  nei Paulius, nei Apolas nenorėjo, kad bendratikiai stotų į vieno kurio nors pusę. Paulius patikėjo Apolui atsakingų tarnybos užduočių, vadinasi, vertino šio gabaus evangelizuotojo indėlį. O Apolas mielai klausė Pauliaus nurodymų (1 Kor 1:10–12; 3:6, 9; Tit 3:12, 13). Išties gražus glaudaus bendradarbiavimo pavyzdys.

8. Kokiu keliu Paulius grįžo į Efezą ir kodėl?

⁸ Kaip ir buvo ketinęs, Paulius į Efezą sugrįžo (Apd 18:20, 21). a Tačiau atkreipkime dėmesį, kokiu keliu. Paskutinį kartą jį matėme Sirijos Antiochijoje. Iš ten apaštalas galėjo nuvykti į netoliese esančią Seleukiją ir plaukti į Efezą laivu. Bet nusprendė keliauti „per krašto gilumą“. Paskaičiuota, kad eidamas per kraštus, minimus Apaštalų darbų 18:23 ir 19:1, Paulius įveikė apie 1600 kilometrų. Kodėl jis pasirinko tokį nelengvą maršrutą? Norėjo aplankyti ir pastiprinti „visus mokinius“ (Apd 18:23). Trečioji misionieriška kelionė, kaip ir ankstesnės dvi, nebuvo lengva, tačiau apaštalas jėgų negailėjo. Šiandien panašiai aukojasi rajono prižiūrėtojai ir jų žmonos. Argi nesame jiems dėkingi už tokią meilę?

9. Kodėl vienai grupelei mokinių reikėjo dar sykį krikštytis ir ko galime iš jų pasimokyti?

⁹ Atvykęs į Efezą, Paulius sutiko grupelę Jono Krikštytojo mokinių. Šie mažai ką težinojo apie šventąją dvasią. Be to, Jono krikštas, kuriuo jie buvo pakrikštyti, galios jau nebeturėjo. Paulius tai grupelei tikinčiųjų paaiškino, kodėl būtina krikštytis Jėzaus vardu, tai yra krikštytis pripažįstant Jėzui suteiktą valdžią ir garbingą padėtį. Kaip ir Apolas, jie nuolankiai leidosi pamokomi ir pasikrikštijo. Tada gavo šventosios dvasios ir stebuklingų jos dovanų. Jei einame išvien su Jehovos organizacija ir paklūstame teokratinei tvarkai, mes irgi esame dosniai laiminami (Apd 19:1–7).

10. Kodėl Paulius iš sinagogos perėjo mokyti į mokyklos auditoriją ir kaip mes galime sekti jo pavyzdžiu tarnyboje?

¹⁰ O kaip Pauliui sekėsi paskui? Tris mėnesius jis drąsiai liudijo tiesą sinagogoje. Nors apaštalas „skelbė, kalbėjo ir įtikinamai aiškino apie Dievo Karalystę“, kai kurie užkietino tiesai širdis ir „visų akivaizdoje burnojo prieš Kelią“. Paulius neketino gaišti laiko ir susirado kitą vietą mokyti – vienos mokyklos auditoriją (Apd  19:8, 9). Tiems, kurie norėjo daryti dvasinę pažangą, dabar reikėjo apsispręsti: toliau eis į sinagogą ar klausysis Pauliaus mokykloje. Mes kartais irgi nutraukiame pokalbį pamatę, kad pašnekovui iš tikrųjų neįdomu arba rūpi tik pasiginčyti. Juk yra daug nuolankių, romių žmonių, kurie gerosios žinios mielai klausytųsi.

11, 12. a) Iš ko matosi, kad Paulius buvo uolus ir lankstus skelbėjas? b) Kaip Pauliaus pavyzdžiu seka Jehovos liudytojai?

¹¹ Manoma, kad mokyklos auditorijoje Paulius kasdien mokė nuo kokios vienuoliktos ryto iki ketvirtos popiet (Apd 19:9). Tomis valandomis tikriausiai būdavo labai karšta ir viskas aprimdavo – daugelis nutraukdavo darbus, eidavo pavalgyti, pailsėti. Jeigu Paulius iš tikrųjų laikėsi tokio tvarkaraščio ištisus dvejus metus, mokydamas žmones iš viso praleido gerokai per 3000 valandų, daugiau kaip po 125 valandas per mėnesį. b Nenuostabu, kad Jehovos žodis plito ir įsigalėjo. Paulius buvo veiklus, prisitaikydavo prie aplinkybių. Jis mokė tokiu laiku, kokiu efeziečiams buvo patogiausia. Ir jo pastangos davė puikių rezultatų – kaip rašo Lukas, „visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties žodį“ (Apd 19:10). Kaip gerai apaštalas paliudijo apie Dievo Karalystę!

¹² Šiandien Jehovos tarnai irgi yra veiklūs ir noriai taikosi prie aplinkybių. Gerąją žinią mes einame skelbti ten, kur galime sutikti daugiau žmonių. Taigi vienus kalbiname gatvėse, turgavietėse, automobilių stovėjimo aikštelėse. Kitus su gerąją žinia stengiamės  pasiekti telefonu ir laiškais. Namuose žmones lankome tada, kai yra didžiausia tikimybė juos rasti.

13, 14. a) Kokią galią Pauliui suteikė Jehova? b) Kokią klaidą padarė Skėvo sūnūs ir kaip daugelis klysta šiandien?

¹³ Lukas toliau rašo apie ypatingą Pauliaus tarnystės laikotarpį – Jehova suteikia apaštalui galią daryti „neįtikėtinai įstabius darbus“. Net jo dėvėtas skepetas ir prijuostes žmonės nešdavo ligoniams, ir šie pagydavo, o iš apsėstųjų išeidavo piktosios dvasios (Apd 19:11, 12). c Tokie stebuklai patraukė daugelio žmonių dėmesį. Tačiau ne visi juos matydami padarė teisingas išvadas.

¹⁴ Kai kurie „keliaujantys žydų egzorcistai“ Pauliaus daromus stebuklus bandė pamėgdžioti – demonus mėgino išvaryti tardami Jėzaus ir Pauliaus vardus. Lukas mini atsitikimą, kai tą daryti pabandė Skėvo, žydų kunigo, septyni sūnūs. Demonas jiems tada atšovė: „Žinau Jėzų ir pažįstu Paulių. O jūs kas tokie?“ Tos dvasios apsėstas žmogus tarsi žvėris šoko ant anų apsišaukėlių ir tie tik vargais negalais nuogi ir sužaloti paspruko (Apd 19:13–16). Ir vėl Jehovos žodis nugalėjo – buvo aišku kaip dieną, kad, palyginti su Pauliumi, Dievo apdovanotu galia, tie klaidatikiai buvo visiški bejėgiai. Milijonai žmonių šiandien irgi klysta manydami, kad pakanka tik šauktis Jėzaus vardo ar vadintis krikščioniu. Jėzus aiškiai pasakė, kad tik tų, kurie vykdo jo Tėvo valią, ateities viltys išsipildys (Mt 7:21–23).

15. Kaip galime sekti efeziečių pavyzdžiu?

¹⁵ Efeze buvo giliai įsišaknijusi magija ir okultizmas. Žmonės tikėjo kerais, turėjo įvairių amuletų, būrimo knygų. Pasklidus žiniai apie Skėvo sūnų pažeminimą, daugelį pagavo Dievo baimė.  Ne vienas įtikėjo ir nustojo užsiiminėti okultine praktika. Nemažai efeziečių sunešė savo magijos knygas ir viešai sudegino, nors šios buvo labai brangios. d Lukas rašo: „Taip Jehovos žodis sparčiai plito ir įsigalėjo“ (Apd 19:17–20). Kokia įstabi tiesos pergalė prieš klaidatikystę ir demonizmą! Tie dievobaimingi žmonės parodė mums gerą pavyzdį. Šių dienų pasaulis irgi skendi okultizme. Jei namuose dar atrastume kokį daiktą, susijusį su okultizmu, nedelsdami jo atsikratykime. Neturėkime nieko bendra su tokiais bjauriais dalykais, net jei ir tektų patirti nuostolį.

16, 17. a) Papasakok, kaip Demetrijas sukėlė Efeze sumaištį. b) Kaip pasireiškė efeziečių fanatizmas?

¹⁶ Pažiūrėkime, kokią dar vieną Šėtono gudrybę atskleidžia Luko pasakojimas. Jis rašo: „Dėl Kelio kilo nemenkas sambrūzdis.“ Padėtis, tiesą sakant, buvo labai pavojinga (Apd 19:23). e Sąmyšį sukurstė vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas. Jis kreipėsi į kitus amatininkus ir pirmiausia priminė, kad visų gerovė priklauso nuo sėkmingos prekybos jų dirbiniais – Artemidės šventyklėlėmis. Tada pareiškė, kad Pauliaus skelbiama žinia verslui kenkia, nes krikščionys stabų negarbina. Paskiausiai, žinodamas, kad jo klausytojai didžiuojasi savo miestu ir tauta, Demetrijas leido suprasti: jeigu žmonės ir toliau Pauliaus klausys, jų deivės Artemidės didybė ir visame pasaulyje garsi jos šventykla „bus paversta niekais“ (Apd 19:24–27).

¹⁷ Demetrijas pasiekė savo. Sidabrakaliai ėmė šūkauti: „Didi efeziečių Artemidė!“ Visame mieste kilo sąmyšis ir tai privedė prie įvykių, aprašytų šio skyriaus pradžioje. f Paulius, pasiaukojamos dvasios žmogus, norėjo eiti į amfiteatrą ir kreiptis į minią, bet bendratikiai įtikino jį taip nerizikuoti. Priešais minią išėjo kažkoks Aleksandras. Pats būdamas žydas, jis galbūt mėgino paaiškinti,  kad krikščionys ir žydai nėra tas pat. Tačiau miniai paaiškinimai buvo nė motais. Supratę jį esant žydą, visi ėmė šūkauti: „Didi efeziečių Artemidė!“ ir taip šūkavo kokias dvi valandas. Religinis fanatizmas akivaizdus ir šiandien – kai kuriems žmonėms jis tiesiog aptemdo protą (Apd 19:28–34).

18, 19. a) Kaip Efezo miesto raštininkas nuramino minią? b) Kaip valdžios kartais apgina Jehovos tarnus ir kuo čia svarbus mūsų elgesys?

¹⁸ Galiausiai miesto raštininkas minią nutildė. Blaiviai įvertinęs padėtį valdininkas susirinkusiuosius patikino, kad krikščionys nei šventyklai, nei jų deivei pavojaus nekelia ir kad Paulius su bendražygiais Artemidės šventyklai niekuo nenusikalto. Taip pat pridūrė, kad tokiems klausimams spręsti yra nustatyta teisinė tvarka. Be to, perspėjo, kad minia, susiėjusi į neteisėtą sambūrį, gali užsitraukti Romos valdžios rūstybę. Viską išdėstęs raštininkas susirinkimą paleido. Protingi, aiškūs jo argumentai padėjo žmonėms nusiraminti. Ūmai kilęs jų įtūžis kaipmat atlėgo (Apd 19:35–41).

¹⁹ Tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai valdžios pareigūnas, šaltu protu įvertinęs situaciją, užstojo Jėzaus sekėjus. Apaštalui Jonui regėjime netgi buvo apreikšta, kad paskutinėmis dienomis visuomenės gerbiamos institucijos, kurias vaizduoja regėjime matyta žemė, „sugers“ Šėtono sukeltą Jėzaus sekėjų persekiojimo bangą (Apr 12:15, 16). Šie žodžiai išties pildosi. Daugeliu atvejų nešališki teisėjai apgina Jehovos liudytojų teisę drauge rinktis garbinti Dievo ir dalytis gerąja naujiena su kitais žmonėmis. Suprantama, prie tokių teisinių pergalių daug prisideda ir mūsų elgesys. Turbūt ir Pauliui geras elgesys pelnė kai kurių Efezo valdininkų pagarbą – jie net išreiškė nuoširdų susirūpinimą jo saugumu (Apd 19:31). Tad ir mes būkime sąžiningi, pagarbūs, kad kiti apie mus susidarytų gerą įspūdį. Galbūt tai duos gerų vaisių.

20. a) Ką gali pasakyti apie Jehovos žodžio pergales pirmajame amžiuje ir šiandien? b) Kuo pats gali prisidėti prie Jehovos pergalių?

²⁰ Argi mūsų neįkvepia pasakojimas apie tai, kaip „Jehovos žodis sparčiai plito ir įsigalėjo“ pirmajame amžiuje? Pergalės, kurias Jehovos padedami laimime šiandien, irgi labai padrąsina. Ar tau pačiam nesinori prie tokių pergalių prisidėti? Jei taip, mokykis iš aptartųjų pavyzdžių. Būk nuolankus, ženk koja kojon su Jehovos organizacija, uoliai skelbk gerąją naujieną, saugokis okultizmo, stenkis būti doras ir elgtis su kitais pagarbiai.