1, 2. Ką Saulius pasišovęs daryti Damaske?

 KELIAUNINKŲ būrys traukia į Damaską. Jie nusiteikę agresyviai, turi piktų kėslų. Šie vyrai neapkenčia Jėzaus mokinių. Suradę juos, temps iš namų, suriš, viešai žemins, paskui gabens į Jeruzalę ir perduos negailestingam Sinedriono teismui.

² Būrį veda aršus persekiotojas Saulius. a Dar visai neseniai jis pritariamai stebėjo, kaip įtūžusių fanatikų minia akmenimis užmėtė ištikimą Jėzaus mokinį Steponą (Apd 7:57–8:1). Kurį laiką siautęs Jeruzalėje, Saulius skuba ir kitur kurstyti neapykantos ugnies. Visus, kurie priklauso „Keliui“, jis laiko pavojinga atskala ir nori su jais susidoroti (Apd 9:1, 2; skaityk straipsnelį „ Sauliaus įgaliojimai Damaske“).

3, 4. a) Kas Sauliui nutinka? b) Kokius klausimus apsvarstysime?

³ Staiga Saulių nutvieskia ryški šviesa. Tai regėdami jo bendrai sustoja lyg įbesti. Pats Saulius šviesos apakintas sukniumba. Iš dangaus pasigirsta balsas: „Sauliau! Sauliau! Kodėl mane persekioji?“ Suglumęs šis paklausia: „Kas tu, viešpatie?“ Atsakymas tikriausiai jį sukrečia: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9:3–5; 22:9).

⁴ Apie ką byloja šie Jėzaus žodžiai Sauliui? Ko pasimokome skaitydami apie Sauliaus atsivertimą? Ir kodėl bendruomenė, suaktyvinusi veiklą ramiu laikotarpiu, prasidėjusiu po Sauliaus atsivertimo, yra mums geras pavyzdys?

5, 6. Ką byloja Jėzaus žodžiai, pasakyti Sauliui?

⁵ Sulaikęs Saulių kelyje į Damaską, Jėzus jo paklausė: „Kodėl mane persekioji?“ (Apd 9:4). Atkreipkime dėmesį: pasakyta „mane“, o ne „mano mokinius“. Vadinasi, persekiojamų mokinių vargai Jėzui yra tarsi jo paties vargai (Mt 25:34–40, 45).

 ⁶ Tad jeigu tenka kentėti dėl tikėjimo, neabejok, kad Jehova ir Jėzus žino, kaip tau nelengva (Mt 10:22, 28–31). Išmėginimui gal ir nebus tuoj pat užkirstas kelias. Prisimink: Jėzus matė, kaip buvo susidorota su Steponu, kaip Saulius Jeruzalėje braudavosi į krikščionių namus ir juos suiminėjo (Apd 8:3). Persekiojimas nenutrūko, bet tai nereiškia, kad Jėzus nieko nedarė. Jehova per Jėzų Kristų ir Steponui, ir kitiems krikščionims davė jėgų likti ištikimiems.

7. Kas būtina, kad ištvertum persekiojimą?

⁷ Tu irgi gali ištverti persekiojamas. Tiktai 1) būk tvirtai pasiryžęs likti ištikimas Jehovai, kad ir kas atsitiktų; 2) melsk jį pagalbos (Fil 4:6, 7); 3) nekeršyk pats ir palik teismą Dievui (Rom 12:17–21); 4) pasitikėk Jehova – jis suteiks tau stiprybės ištverti išmėginimą (Fil 4:12, 13).

8, 9. Kaip tikriausiai Ananijas jautėsi girdėdamas Jėzaus paliepimą?

⁸ Atsakęs Sauliui, kas esąs, Jėzus jam taria: „Kelkis, eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (Apd 9:6). Saulius nieko nebemato ir į Damaską tenka jį vesti. Tenai jis tris dienas pasninkauja ir meldžiasi. Tuo tarpu Jėzus vienam savo mokiniui, Ananijui, apie kurį visi Damaske gyvenantys žydai gerai liudija, liepia eiti pas Saulių (Apd 22:12).

⁹ Įsivaizduok, kaip toks paliepimas Ananiją galėjo sugluminti. Aišku, didelė garbė, kad į jį kreipiasi pats Jėzus Kristus, bendruomenės galva. Bet eiti pas Saulių – čia tai užduotis! Ananijas išsigąsta: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs, kiek bloga šitas vyras padarė tavo šventiesiems Jeruzalėje. Jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus ir čia suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo“ (Apd 9:13, 14).

10. Ką apie Jėzų liudija jo pokalbis su Ananiju?

 ¹⁰ Jėzus nepriekaištauja Ananijui, kad šis būgštauja. Sutrikusį mokinį jis padrąsina ir maloniai paaiškina, kodėl skiria tokią neįprastą užduotį: „Eik, nes tą žmogų aš išsirinkau. Jis garsins mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio sūnums. Aš apreikšiu jam, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo“ (Apd 9:15, 16). Ananijas tuojau daro, kas liepta. Susiranda buvusį persekiotoją ir taria: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris pasirodė tau kelyje, kai vykai čionai, atsiuntė mane, kad atgautum regą ir taptum kupinas šventosios dvasios“ (Apd 9:17).

11, 12. Ko pasimokome iš pasakojimo apie Sauliaus atsivertimą?

 ¹¹ Iš pasakojimo apie Sauliaus atsivertimą daug ką sužinome. Viena, Jėzus, kaip ir buvo žadėjęs, rūpestingai vadovauja evangelizacijos darbui (Mt 28:20). Aišku, dabar Kristus savo sekėjams duoda nurodymus ne tiesiogiai, o per ištikimą vergą, kuriam yra pavedęs prižiūrėti evangelizacijos veiklą ir vadovauti jo šeimynai (Mt 24:45–47). Vadovaujančioji taryba siunčia pionierius ir kitus skelbėjus ieškoti žmonių, kurie norėtų pažinti Kristų. Kaip kalbėjome ankstesniame skyriuje, būna, kad net patys žmonės meldžia Dievą dvasinės pagalbos ir iškart jos sulaukia – būtent iš Jehovos liudytojų (Apd 9:11).

¹² Ananijas Jėzaus nurodymui pakluso ir už tai buvo palaimintas. Ar tu irgi klusniai vykdai priesaką kuo geriau paliudyti tiesą, net jeigu iš pradžių baugoka? Kai kuriuos ima nerimas, kai reikia eiti po namus ir šnekėtis su nepažįstamais. Kiti nedrįsta liudyti įstaigose, gatvėje, telefonu ar laiškais. Ananijas baimę įveikė ir jam teko didelė garbė – jo rankų uždėjimu Dievas būsimam apaštalui Pauliui suteikė šventąją dvasią. b Ananijas pasitikėjo Jėzumi, o į Saulių žiūrėjo kaip į tikėjimo brolį, todėl sėkmingai įvykdė jam skirtą užduotį. Panašiai ir mes galime atsikratyti visų būgštavimų. Reikia tiktai nepamiršti, kas vadovauja evangelizacijos veiklai – pats Jėzus. Taip pat svarbu atjausti žmones, net į atžariausią asmenį žiūrėti kaip į būsimą tikėjimo brolį ar sesę (Mt 9:36).

13, 14. Ko Sauliaus pavyzdys pamoko tuos, kurie studijuoja Bibliją, bet dar nepasikrikštijo?

¹³ Saulius dabar suprato, ką reikia daryti, ir nedelsė. Atgavęs regą pasikrikštijo, užmezgė glaudų ryšį su tenykščiais mokiniais ir „tuojau pradėjo sinagogose skelbti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus“ (Apd 9:20).

¹⁴ Ko šis pavyzdys pamoko tuos, kurie studijuoja Bibliją, bet dar nepasikrikštijo? Būti ryžtingus ir įgytomis žiniomis vadovautis  gyvenime. Saulių, aišku, labai paveikė stebuklingas Kristaus apsireiškimas. Tačiau Jėzaus stebuklus matė ir kiti. Pavyzdžiui, fariziejai regėjo, kaip Jėzus pagydė „žmogų paralyžiuota ranka“, taip pat nemažai žydų girdėjo, kad jis prikėlė iš mirusiųjų Lozorių. Vis dėlto daugelio širdis taip ir liko kieta, kai kurie netgi užsidegė neapykanta (Mk 3:1–6; Jn 12:9, 10). O štai Saulius, išvydęs stebuklą, neliko abejingas Jėzaus žodžiams. Kodėl jo požiūris buvo kitoks? Todėl, kad Dievo bijojo labiau negu žmonių. Taip pat buvo dėkingas Kristui už parodytą gailestingumą (Fil 3:8). Jei ir tu taip nusiteikęs širdyje, skelbti gerąją naujieną ir žengti link krikšto tikrai niekas nesukliudys.

15, 16. Ką Saulius skelbė sinagogose ir kaip reagavo Damasko žydai?

¹⁵ Turbūt nesunku nuspėti, kas dėjosi, kai Saulius ėmė Damasko sinagogose skelbti apie Jėzų, – žmonės nustebo, sutriko, kai kurie, be abejo, pasipiktino. „Argi ne šitas Jeruzalėje aršiai persekiojo visus, kurie šaukiasi to vardo?“ – klausinėjo jie (Apd 9:21). Saulius jiems aiškino, kodėl jo požiūris pasikeitė, „nuosekliai įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus“ (Apd 9:22). Deja, logiški argumentai atveria duris ne į kiekvieno asmens protą ir širdį, ypač jeigu jį varžo tradicijų ir išdidumo pančiai. Bet Saulius rankų nenuleido.

¹⁶ Damasko žydai net po trejų metų žiūrėjo į Saulių kaip į mirtiną priešą ir galiausiai nutarė su juo susidoroti (Apd 9:23; 2 Kor 11:32, 33; Gal 1:13–18). Sužinojęs apie rengiamą sąmokslą Saulius nusprendė nerizikuoti ir Damaską palikti – jis buvo naktį nuleistas krepšyje pro miesto sienos angą. Pabėgti, kaip rašo Lukas, padėjo „jo [t. y. Sauliaus] mokiniai“ (Apd 9:25). Iš šių žodžių galima numanyti, kad bent kai kurie damaskiečiai įsiklausė į Sauliaus skelbiamą žinią ir tapo Kristaus sekėjais.

17. a) Kaip žmonės gali reaguoti išgirdę Biblijos tiesą? b) Ką patys turime daryti ir kodėl?

¹⁷ Panašiai gal buvo ir tau, kai pradėjai pasakoti namiškiams, draugams ir kitiems, ką sužinojai iš Biblijos. Tikriausiai tikėjaisi, kad jie tuoj pat su viskuo sutiks suprasdami, kokia logiška yra Šventojo Rašto tiesa. Ar pritarė dauguma? Vargu. Gal net artimiausi žmonės ėmė elgtis su tavimi kaip su didžiausiu priešu (Mt 10:32–38). Bet tu nenusimink: toliau mokykis argumentuotai aiškinti Šventojo Rašto tiesas ir stenkis visada elgtis krikščioniškai. Tai gali suminkštinti net aršiausio prieštarautojo širdį (Apd 17:2; 1 Pt 2:12; 3:1, 2, 7).

18, 19. a) Ką lėmė kilni Barnabo iniciatyva užtarti Saulių? b) Kaip galime sekti Barnabo ir Sauliaus pavyzdžiu?

 ¹⁸ Kai Saulius atvyksta į Jeruzalę, mokiniams, be abejo, sunku patikėti, kad jis tapo Kristaus sekėju. Bet už jį laiduoja Barnabas, todėl apaštalai Saulių priima ir šis kurį laiką su jais pasilieka (Apd 9:26–28). Saulius yra atsargus žmogus, bet nesibaimina skelbti gerosios naujienos, nėmaž jos nesigėdija (Rom 1:16). Ir drąsiai ją liudija ne bet kur, o Jeruzalėje – mieste, kuriame Jėzaus Kristaus mokinius pats nuožmiai persekiojo. Jeruzalės žydai priblokšti: aktyvus jų lyderis perėjo į priešingą stovyklą! Jie taip įniršta, kad netgi ketina Saulių nužudyti. „Tačiau broliai tai sužinojo. Jie nuvedė jį į Cezarėją ir išsiuntė į Tarsą“ (Apd 9:30). Saulius pakluso broliams, sykiu bendruomenės galvai Jėzui ir tai išėjo į gera visiems – tiek jam pačiam, tiek bendratikiams.

¹⁹ Pagirtina ir Barnabo iniciatyva tarti žodį už Saulių. Toks jo poelgis, be abejo, juodu suartino ir ilgainiui šie uolūs Jehovos tarnai tapo gerais draugais. O kaip tu? Ar mielai remi naujus bendruomenės narius? Pavyzdžiui, ar eini su jais į tarnybą ir padedi dvasiškai bręsti? Už tokį brolišką rūpinimąsi tikrai būsi laiminamas. O jeigu pats dar neseniai pradėjai skelbti gerąją naujieną, ar kaip Saulius priimi kitų siūlomą pagalbą? Darbuokis su labiau patyrusiais skelbėjais: taip lavinsi savo įgūdžius, tarnystė teiks dar daugiau džiaugsmo ir įgysi brangių draugų visam gyvenimui.

20, 21. Kaip Dievo tarnai išnaudojo „ramybės laikotarpį“ senovėje ir kaip išnaudoja dabar?

²⁰ Taigi į krikščionybę atsivertęs Saulius saugiai išvyko iš Jeruzalės. Tikinčiųjų bendruomenei „visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje atėjo ramybės laikotarpis“ (Apd 9:31). Kaip krikščionys išnaudojo tą palankų metą? (2 Tim 4:2) Apaštalai ir kiti atsakingi bendruomenės vyrai ugdė savo brolių ir sesių tikėjimą, vadovavo evangelizacijos veiklai. Bendruomenė, kaip rašoma, „tvirtėjo ir augo, nes pagarbiai bijojo Jehovos ir džiaugėsi šventosios dvasios paguoda“. Antai Petras nuvyko stiprinti bendratikių į Lydą, miestą Šarono lygumoje. Daugelis krašto gyventojų jo dėka „įtikėjo Viešpatį“ (Apd 9:32–35). Krikščionys nešvaistė laiko tuštiems siekiams – rūpinosi vieni kitais ir skelbė gerąją naujieną. Todėl bendruomenė augo.

²¹ Baigiantis XX amžiui Jehovos liudytojams daugelyje šalių taip pat atėjo ramybės laikotarpis. Režimai, ištisus dešimtmečius slėgę  Dievo tarnus, netikėtai subyrėjo, daug kur gerąją naujieną skelbti tapo lengviau, nemažai šalių šios veiklos nebedraudė. Palankia galimybe viešai skleisti tiesos žinią iškart pasinaudojo dešimtys tūkstančių Jehovos liudytojų. Rezultatai pranoko lūkesčius.

22. Į ką turėtum susitelkti, jei tikėjimo laisvė tavo šalyje nėra varžoma?

²² Jei tavo šalyje leidžiama laisvai išpažinti tikėjimą, ar tu gerai išnaudoji tas aplinkybes? Šėtonas norėtų, kad siektum materialinės gerovės, o ne tarnautum Jehovai (Mt 13:22). Nepasiduok piktojo įtakai. Jei gali veikti nevaržomai, būk uolus – liudyk tiesą ir stiprink bendratikius. Nepamiršk: aplinkybės gali akimirksniu pasikeisti.

23, 24. a) Ko pasimokome iš pasakojimo apie Tabitą? b) Kam turime būti pasiryžę?

²³ Štai kokį sektiną pavyzdį parodė Jėzaus mokinė Tabita, dar vadinama Dorkade. c Ji gyveno Jopėje, mieste netoli Lydos. Ši dievobaiminga moteris savo laiką ir išteklius naudojo netuščiai – „darė daug gerų darbų ir dosniai šelpė vargšus“. Atsitiko taip, kad Tabita susirgo ir mirė. Bendratikiai, ypač našlės, labai liūdėjo, mat Tabita nuoširdžiai jomis rūpindavosi. Jėzaus mokiniai paprašė atvykti Petrą. Ir čia jis padarė stebuklą, kokio dar nebuvo padaręs nė vienas apaštalas. Įėjęs į kambarį, kuriame gulėjo Tabita, Petras meldėsi, kreipėsi į mirusiąją ir ji prisikėlė. Įsivaizduok, kaip nudžiugo našlės ir visi kiti, kai Petro parkviesti vidun pamatė Tabitą gyvą! Šis stebuklas, be abejo, įkvėpė ir tvirtybės atlaikyti būsimus mėginimus. Aišku, apie įvykį netrukus „sužinojo visa Jopė, ir daugelis įtikėjo Viešpatį“ (Apd 9:36–42).

²⁴ Skaitydami jaudinantį pasakojimą apie Tabitą matome dvi svarbias pamokas. Pirma, gyvenimas yra trapus. Todėl stenkimės jau dabar įgyti gerą vardą Dievo akyse (Mok 7:1). Antra, Dievo pažadas prikelti mirusiuosius – patikimas. Jehova matė Tabitos geradarystes ir jai atlygino. Jis nepamirš ir mūsų uolaus triūso. Net jei ir nesulauktume  Armagedono, neabejokime, kad būsime prikelti (Hbr 6:10). Tad visada – tiek „sunkiu metu“, tiek „ramybės laikotarpiu“, ryžtingai vykdykime savo priedermę liudyti apie Kristų (2 Tim 4:2).