1–3. a) Į kokią sunkią padėtį pakliuvo Steponas ir kaip jis laikėsi? b) Ką mes aptarsime?

 SINEDRIONAS ruošiasi apklausti Steponą. Didingoje salėje, tikriausiai greta Jeruzalės šventyklos, plačiu pusračiu susėdę įtakingi teismo nariai, iš viso 71. Dauguma jų šio Jėzaus sekėjo nekenčia. Teismą sušaukė vyriausiasis kunigas Kajafas – tas pats žmogus, kuris pirmininkavo Sinedrionui prieš keletą mėnesių, kai mirčiai buvo pasmerktas Jėzus Kristus.

² Gal Steponas šiurpsta iš baimės? Visai ne. Jis neįtikimai ramus. Net teisėjai stebisi. Akis įbedę žiūri, kad „jo veidas tarsi angelo“ (Apd 6:15). Angelai yra Dievo pasiuntiniai ir neturi ko bijoti, jie tiesiog spinduliuoja ramybe. Steponas irgi kupinas vidinio tvirtumo – tai mato netgi jo nekenčiantys teisėjai. Kaip žmogus gali išlikti ramus tokiomis aplinkybėmis?

³ Pamąstyti apie tai išties verta, nes čia galime daug ko pasimokyti. Tad pažiūrėkime, kaip Steponas gynė savo tikėjimą ir kaip pateko į tokią sunkią padėtį. Jo pavyzdys įkvėps ir mus atlaikyti tikėjimo išmėginimus.

4, 5. a) Už ką bendratikiai Steponą labai vertino? b) Kas rodo, kad Steponas buvo „malonės ir galios kupinas vyras“?

⁴ Jau žinome, kad jauna krikščionių bendruomenė Steponą labai vertino. Jis buvo vienas iš septynių brolių, kurie apaštalų paprašyti nuolankiai sutiko patarnauti bendratikiams. Steponas nesididžiavo, nors ir buvo apdovanotas ypatingomis dvasios dovanomis. Štai Apaštalų darbų 6:8 rašoma, kad jis, kaip ir kai kurie apaštalai, „darė tarp žmonių didžių stebuklų ir ženklų“. Dar pasakyta, kad jis veikė „kupinas malonės ir galios“. Ką tie žodžiai reiškia?

 ⁵ Reikia manyti, Steponas buvo labai malonaus, švelnaus būdo, žmones prie jo traukė. Klausydamiesi jo įtikinamos kalbos daugelis klausytojų neabejojo jo nuoširdumu ir suprato tai, ką jis jiems skelbė. Kadangi nuolankiai leidosi vadovaujamas Jehovos dvasios, jis tapo kupinas galios. Steponas turimomis dovanomis nė savo gebėjimais nesipuikavo. Visą garbę teikė Jehovai ir nuoširdžiai stengėsi padėti žmonėms. Tad nenuostabu, kad jis, priešininkų akimis, kėlė grėsmę jų tikybai.

6–8. a) Kokiais dviem dalykais Steponą apkaltino jo priešininkai ir ką jie sakė? b) Kodėl ir šiandien galime mokytis iš Stepono?

⁶ Kai kurie mėgino ginčytis su Steponu, bet nepajėgė atsilaikyti prieš „išmintį ir dvasią, kurios įkvėptas jis kalbėjo“. a Matydami, kad nieko nelaimės, priešininkai „slapta pakurstė“ keletą vyrų iškelti šiam Kristaus sekėjui, doram žmogui, sunkius kaltinimus. „Taip jie sukėlė liaudį, vyresniuosius ir Raštų aiškintojus“, čiupo Steponą ir nuvedė į Sinedrioną (Apd 6:9–12). Jis buvo kaltinamas dviem dalykais: piktžodžiavimu prieš Dievą ir Mozę. Ką gi jie sakė?

⁷ Kaltintojai tvirtino, esą Steponas kalba „prieš šią šventą vietą“, Jeruzalės šventyklą, ir taip piktžodžiauja prieš Dievą (Apd 6:13). O kaip, anot jų, jis piktžodžiavo prieš Mozę? Jie kaltino Steponą Įstatymo niekinimu ir mėginimu pakeisti Mozės perduotus papročius. Tai labai rimti kaltinimai, mat šventykla, Mozės Įstatymo potvarkiai ir daugelis žodinių tradicijų, kuriomis Įstatymas buvo papildytas, žydams buvo nepaprastai svarbūs. Vadinasi, kaltintojų nuomone, Steponas yra pavojingas asmuo, vertas mirties.

⁸ Deja, kartais netgi tikintys asmenys skleidžia neteisingas kalbas apie Dievo tarnus taip mėgindami sukelti jiems sunkumų. Šiais laikais religiniai priešininkai irgi neretai sukursto valdžią persekioti Jehovos liudytojus. Kaip reaguoti, kai mums metami melagingi, pramanyti kaltinimai? Daug ko galime pasimokyti iš Stepono.

9, 10. Kaip kai kurie kritikai vertina Stepono kalbą ir ką į ją gilinantis dera turėti omenyje?

⁹ Šitaip baisiai kaltinamas, Steponas lieka ramus, jo veidas atrodo lyg angelo. Dabar į jį kreipiasi pats Kajafas: „Ar visa tai tiesa?“ (Apd 7:1). Steponui suteikiamas žodis ir jis prabyla.

 ¹⁰ Kai kurie kritikai Stepono kalbą peikia, esą jis šnekėjo daug, bet į pateiktus kaltinimus neatsakė. O iš tikrųjų jo kalba buvo labai konstruktyvi – geras pavyzdys mums, kaip ginti savo tikėjimą (1 Pt 3:15). Gilindamiesi į Stepono žodžius turėkime omenyje, kad jis buvo kaltinamas piktžodžiavimu prieš Dievą ir Mozę, nes neva niekino šventyklą ir Įstatymą. Steponas gindamasis apžvelgė tris Izraelio istorijos etapus ir akcentavo kai kuriuos svarbius momentus. Aptarkime viską paeiliui.

11, 12. a) Kodėl pavyzdys apie Abraomą buvo įtaigus? b) Kodėl savo kalboje Steponas užsiminė apie Juozapą?

¹¹ Patriarchų laikai (Apd 7:1–16). Kalbą Steponas pradėjo nuo Abraomo – patriarcho, kurį dėl jo tvirto tikėjimo žydai labai gerbė. Šitaip taikliai paskatindamas teisėjus suklusti, Steponas papasakojo, kaip „šlovingasis Dievas“ Jehova pirmą kartą apsireiškė Abraomui Mesopotamijoje (Apd 7:2). Pažadėtojoje žemėje tas vyras buvo tik svetimšalis. Anais laikais nei šventyklos, nei Mozės Įstatymo dar nebuvo. Tad ar galėtų kas tvirtinti, kad be šventyklos ir Įstatymo tarnystė Dievui neįmanoma?

¹² Žinodamas, kad žydai labai brangina ir Abraomo provaikaičio Juozapo atminimą, Steponas priminė, kaip su Juozapu pasielgė jo broliai, Izraelio giminių tėvai. Jie niekino tą teisų žmogų ir pardavė į vergiją. O štai ten Dievas pasirinko jį savo įrankiu gelbėti Izraelio šeimą per badmetį. Steponas, be abejo, įžvelgė, kad tarp Juozapo ir Jėzaus Kristaus yra akivaizdžių panašumų, tačiau apie juos neužsiminė, antraip įširdę teisėjai galėjo tuoj pat nutraukti jo kalbą.

13. Kodėl Steponas ypač daug kalbėjo apie Mozę ir kokią plėtojo temą?

¹³ Mozės laikai (Apd 7:17–43). Ypač daug Steponas kalbėjo apie Mozę. Ir ne be reikalo. Viena, nemažai Sinedriono narių buvo sadukiejai, o tie iš visų šventųjų raštų tepripažino Mozės knygas. Antra, kaip skaitėme, Steponas buvo kaltinamas piktžodžiavimu prieš  Mozę. Tačiau savo žodžiais jis parodė, kad šį pranašą ir jo surašytą Įstatymą labai gerbia, ir taip paneigė tą nepagrįstą kaltinimą (Apd 7:38). Steponas priminė, kad Mozė, jau keturiasdešimtmetis, irgi buvo tautos atmestas, nors ją norėjo išvaduoti. Ir vėliau, po daugiau kaip 40 metų, izraelitai nuolat reikšdavo nepasitenkinimą jo vadovavimu. b Taigi matome, kad Steponas nuosekliai plėtojo vieną temą – tauta vis atmeta Dievo paskirtus vadovus.

14. Ką dar pabrėžė Steponas pasakodamas apie Mozę?

¹⁴ Paskui Steponas pacitavo Mozės žodžius, kad Izraelyje kils kitas pranašas, toks kaip jis. Kas bus tas pranašas ir kaip tautiečiai jį priims? Atsakymą į šiuos klausimus Steponas paliko pabaigai. Be to, paminėjo dar vieną reikšmingą dalyką: kalbėdamas Mozei iš degančio krūmo Dievas leido suprasti galįs bet kurią žemės vietą padaryti šventą. Tad nejau kas nors galėtų tvirtinti, kad Jehovai garbinti tinkama vienintelė vieta žemėje – kur stovi Jeruzalės šventykla? Pažiūrėkime, ką Steponas kalbėjo toliau.

15, 16. a) Kodėl Steponas kalbėjo apie Padangtę? b) Ką Steponas pasakė apie Saliamono šventyklą?

¹⁵ Padangtė ir šventykla (Apd 7:44–50). Steponas teismui priminė, kad seniau, kai šventyklos dar nebuvo, Mozei Dievas nurodė padaryti Padangtę – kilnojamąją palapinę jam garbinti. Kas galėtų teigti, kad Padangtė buvo mažiau verta už šventyklą, jeigu tenai Dievą garbino pats Mozė?

¹⁶ Vėlesniais laikais per iškilmingą Jeruzalės šventyklos atidarymą Saliamonas maldoje pasakė svarbią tiesą. Steponas ją apibendrino taip: „Aukščiausiasis negyvena rankų darbo namuose“ (Apd 7:48; 2 Met 6:18). Žinia, Jehova pastatydino šventyklą savo valiai įgyvendinti. Tačiau aišku, kad niekas žemėje negali sutalpinti jo didybės. Taigi ar Dievo tarnai turėtų manyti, kad tyras garbinimas neatsiejamas nuo žmogaus rankų statinio? Steponas daro esminę išvadą cituodamas Izaijo žodžius: „Dangus mano sostas, o žemė – pakojis. Tad kokius namus man pastatysite? – klausia Jehova. – Kur būtų mano buveinė? Argi ne mano ranka visa tai padarė?“ (Apd 7:49, 50; Iz 66:1, 2).

17. Kaip Steponas atskleidė klaidingą kaltintojų mąstymą ir atrėmė jam mestus kaltinimus?

¹⁷ Ką manai, ar Stepono pasakojimas neatskleidė klaidingo kaltintojų mąstymo? Ar neparodė, kad Jehova siekia savo tikslų  kryptingai ir lanksčiai ir kad jo sumanymuose esmė yra ne tradicijos? Tie, kam svarbiausia buvo didinga Jeruzalės šventykla, taip pat papročiai ir tradicijos, ilgainiui apraizgiusios Mozės Įstatymą, tiesiog pamiršo tikrąją Įstatymo ir šventyklos paskirtį. Per visą kalbą šis Kristaus sekėjas tarsi klausė: kaip išties dera rodyti pagarbą Įstatymui ir šventyklai – argi ne klusnumu Dievui? Taigi Steponas kuo puikiausiai apgynė savo poziciją – jis paklus Jehovai ir paisys jo valios, kad ir kas nutiktų.

18. Ko iš Stepono gali pasimokyti kiekvienas skelbėjas?

¹⁸ Ko iš Stepono kalbos galime pasimokyti? Jis gerai išmanė šventuosius raštus. Kad mokėtume teisingai perteikti tiesos žodį, irgi turime kruopščiai juos tyrinėti (2 Tim 2:15). Taip pat sektinas pavyzdys yra šio vyro maloni ir taktiška kalba. Teisėjai buvo priešiški kaip reta. Vis dėlto Steponas kiek galėdamas stengėsi paskatinti juos susimąstyti remdamasis tuo, ką jie pripažino. Be to, į tautos vyresniuosius jis kreipėsi pagarbiu kreipiniu „tėvai“ (Apd 7:2). Ir mes skelbdami tiesas iš Dievo Žodžio kalbėkime „romiai ir labai pagarbiai“ (1 Pt 3:15).

19. Kodėl Steponas drąsiai paskelbė Sinedrionui Jehovos nuosprendį?

¹⁹ Sykiu mes nenuslepiame tų Biblijos tiesų, kurios ne kiekvienam patinka, nebijome pasakyti žmonėms apie Dievo teisminius nuosprendžius. Štai Steponas, aišku, nujautė, kad jokie argumentai kietaširdžių Sinedriono teisėjų nebepaveiks. Todėl galiausiai jis, šventosios dvasios paakintas, be baimės teisėjams pareiškia, kad jie niekuo nesiskiria nuo savo protėvių, niekinusių Juozapą, Mozę ir visus pranašus (Apd 7:51–53). Juk jie padarė didžiausią nusikaltimą Dievo Įstatymui – nužudė patį Mesiją, kurio atėjimą buvo nusakęs Mozė ir visi pranašai.

20, 21. Kaip Sinedrionas sureagavo į Stepono žodžius ir kaip Jehova savo tarną sustiprino?

²⁰ Stepono pasakyta nepaneigiama tiesa teisėjus įsiutino. Pamiršę bet kokį orumą, jie „ėmė griežti dantimis“. Steponas, reikia manyti, suprato, kad jo, kaip ir Viešpaties Jėzaus, nebus pasigailėta.

²¹ Dabar Jehova matė, kad šiam ištikimam Jėzaus sekėjui reikės daug jėgų visa ištverti, ir maloningai siuntė jam regėjimą. Steponas išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Toks didingas vaizdas jį, aišku, labai sustiprino. Kai teisėjams pasakė, ką mato, šie užsidengė ausis. Kaipgi jie galėjo klausytis? Juk dar  neseniai Jėzus teismui pareiškė, kad yra Mesijas ir netrukus sėdės savo Tėvo dešinėje (Mk 14:62). Stepono regėjimas patvirtino, kad Jėzus sakė tiesą. Sinedrionas atidavė mirčiai Mesiją! Visi iškart puola Steponą ir nusitempia jį už miesto užmėtyti akmenimis. c

22, 23. Kaip Steponas pasitiko mirtį ir kodėl šiandien krikščionys kupini pasitikėjimo Dievu?

²² Steponas iki paskutinio atodūsio liko ramus, pasitikėjo Jehova ir nejautė neapykantos žudikams – visai kaip jo Viešpats. „Jėzau, priimk mano dvasią!“ – sakė jam. Kodėl kreipėsi į Jėzų? Turbūt regėjime vis dar matė žmogaus Sūnų šalia Jehovos. Ir, be abejo, kliovėsi patikimais Jėzaus žodžiais: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11:25). Paskutinę akimirką jis balsiai meldė Dievą: „Jehova, nekaltink jų dėl šitos nuodėmės!“ Tai ištaręs Steponas užmigo mirties miegu (Apd 7:59, 60).

²³ Kiek žinoma, Steponas pirmas iš Kristaus sekėjų mirė kankinio mirtimi. (Skaityk straipsnelį „ Ką reiškia žodis martys?“.) Skaudi kankinystės istorija tęsiasi iki pat šių dienų. Religiniai ir politiniai radikalai ir kiti aršūs fanatikai nužudė ne vieną atsidavusį Jehovos tarną. Tačiau mes, kaip ir Steponas, esame kupini pasitikėjimo Dievu. Juk Jėzus jau karaliauja. Jis gavo iš Tėvo didžiulę galią ir jam nėra kliūčių prikelti savo ištikimus sekėjus (Jn 5:28, 29).

24. Kaip Saulius prisidėjo prie Stepono egzekucijos ir kaip daugelį paveikė Stepono mirtis?

²⁴ Visa tai stebėjo ir vienas jaunas vyras, vardu Saulius. Jis nėmaž nesmerkė žudikų – kol šie vykdė Steponui egzekuciją, netgi saugojo jų drabužius. Netrukus pats griebėsi nuožmių represijų prieš Kristaus sekėjus. Bet krikščionių Stepono mirtis nepalaužė. Jo tvirtybė įkvėpė jiems ryžto siekti tokios pat pergalės – likti ištikimiems Dievui. Vėlesniais metais Saulius – dažniausiai vadinamas Pauliumi – karčiai apgailestavo prisidėjęs prie Stepono egzekucijos (Apd 22:20). Tapęs krikščioniu, jis prisipažino: „Buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša“ (1 Tim 1:13). Svari Stepono kalba neišdilo Pauliui iš atminties. Savo paties prakalbose ir raštuose jis ne kartą gvildeno jo iškeltus dalykus (Apd 7:48; 17:24; Hbr 9:24). Tas „malonės ir galios kupinas vyras“ buvo tikėjimo ir drąsos pavyzdys, iš kurio Saulius daug pasimokė. O kaip mes?