1, 2. Kokia tikriausiai buvo misionierių kelionė iš Filipų į Tesaloniką ir kas galbūt jiems kėlė nerimą?

 KUPROTAIS kalnais vingiuoja sumanių Romos inžinierių nutiestas kelias. Čia girdėti keliauninkų – kareivių, pirklių, amatininkų – balsai, nešulinių gyvulių prunkštimas. Akmeniniu grindiniu darda vežimų ratai. Tuo pačiu keliu iš Filipų traukia Paulius, Silas ir Timotiejus. Jiems teks nueiti apie 130 kilometrų iki Tesalonikos uostamiesčio. Kelionė išties nelengva, ypač Pauliui ir Silui. Žaizdos nuo rykščių, kurių gavo Filipuose, dar neužgijusios, ir tai, aišku, kelia tam tikrų nepatogumų (Apd 16:22, 23).

² Ką misionieriai daro, kad varginanti kelionė neprailgtų? Be abejo, jiems labai padeda ugdantys pokalbiai. Tikriausiai jie linksmai šnekučiuojasi apie tai, kaip Filipuose kalėjimo prižiūrėtojas ir visa jo šeimyna įtikėjo Jėzų. Tas įvykis sustiprino jų ryžtą skelbti Dievo žodį. Kai galiausiai prieina Tesaloniką, misionieriai turbūt vis tiek ima nerimauti. Ar priims juos vietiniai žydai? Gal ir čia, kaip Filipuose, užpuls ir sumuš?

3. Kuo mus įkvepia apaštalo Pauliaus pavyzdys?

³ Kad misionieriams žengti į Tesaloniką nebuvo drąsu, galima suprasti iš apaštalo Pauliaus žodžių, vėliau parašytų to miesto krikščionims: „Kaip žinote, prisikentėję ir patyrę patyčių Filipuose, mes savo Dievo padedami įsidrąsinome ir ėmėme skelbti jums Dievo gerąją naujieną, nors priešiškumas buvo nemenkas“ (1 Tes 2:2). Gal ir tu kartais dėl ko nors nuogąstauji? Gal baiminiesi skelbti gerąją naujieną? Paulius kliovėsi Jehova – neabejojo, kad Dievas jį sustiprins ir duos drąsos. Apaštalo pavyzdys ir tau padės išsiugdyti tokį pasitikėjimą (1 Kor 4:16).

4. Kodėl galima teigti, kad Paulius Tesalonikoje buvo ilgiau nei tris savaites?

⁴ Lukas pasakoja, kad atvykęs į Tesaloniką Paulius tris šabus skelbė sinagogoje. Ar tai reiškia, kad tame mieste jis išbuvo tik tris savaites? Nebūtinai. Pirmiausia, nežinome, ar apaštalas atvykęs iškart nuėjo į sinagogą. Antra, Pauliaus laiškai rodo, kad būdami Tesalonikoje jis ir jo bičiuliai dirbo, kad užsidirbtų pragyvenimui (1 Tes 2:9; 2 Tes 3:7, 8). Be to, į Tesaloniką broliai iš Filipų dusyk siuntė Pauliui paramą (Fil 4:16). Tad peršasi išvada, kad tame mieste jis išbuvo ilgiau nei tris savaites.

5. Kaip Paulius stengėsi paskatinti savo klausytojus susimąstyti?

⁵ Taigi, kaip ir buvo pratęs, Paulius eidavo į sinagogą ir drąsiai kalbėdavo susirinkusiems. Apaštalas „su jais aptarinėjo Raštus, aiškino ir Raštų žodžiais įrodinėjo, kad Kristus turėjo kentėti ir prisikelti iš mirusių. Jis sakė: ‘Kristus – tai tas pats Jėzus, apie kurį aš jums skelbiu’“ (Apd 17:2, 3). Atkreipk dėmesį: apaštalas ne į emocijas apeliavo, o stengėsi paskatinti klausytojus susimąstyti. Sinagogos lankytojai gerbė šventuosius raštus, žinojo, kas juose rašoma, tik ne viską perprato. Tad Paulius remdamasis šventraščiais diskutavo su žmonėmis ir įrodinėjo, kad Jėzus Nazarietis yra pažadėtasis Mesijas, arba Kristus.

6. Kuo Jėzus rėmėsi aiškindamas mokiniams apie savo prisikėlimą ir koks buvo to rezultatas?

⁶ Čia Paulius sekė Jėzaus pavyzdžiu. Aiškindamas savo sekėjams, kad Žmogaus Sūnus turės kentėti, mirti ir bus prikeltas iš mirusiųjų, Jėzus irgi rėmėsi šventaisiais raštais (Mt 16:21). Prisikėlęs jis pasirodė savo mokiniams. To, regis, jiems turėjo užtekti, kad įsitikintų Mokytoją kalbėjus tiesą. Bet Jėzus vis tiek dar priminė šventųjų raštų pranašystes: „Pradėjęs nuo Mozės ir visų Pranašų Jėzus išaiškino jiems, kas apie jį sakoma visuose Raštuose.“ Tai padarė mokiniams didelį poveikį. Štai kaip jie džiaugėsi: „Argi mūsų širdys nedegė, kai jis kalbėjo mums kelyje ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24:13, 27, 32).

7. Kodėl tai, ką skelbiame, svarbu pagrįsti Šventuoju Raštu?

⁷ Dievo Žodis labai galingas (Hbr 4:12). Todėl krikščionys mokydami kitus juo remiasi ir dabar. Sekdami Jėzaus ir apaštalų pavyzdžiu stengiamės įtraukti žmones į diskusiją, paaiškiname,  ko tam tikru klausimu Šventasis Raštas moko, ir jame esančius argumentus. Jei skaitysime žmogui tiesiai iš šios knygos, jis matys, kad skelbiame ne savo, o Dievo mokymus. Be to, mums ir patiems labai naudinga vis iš naujo įsitikinti, kad tiesos, kurias skleidžiame, tvirtai pagrįstos Dievo Žodžiu. Tada gerąją naujieną skelbsime drąsiai – kaip apaštalas Paulius.

8–10. a) Kaip tesalonikiečiai reagavo į gerąją naujieną? b) Kodėl kai kuriems žydams sukilo pavydas? c) Ko žydai griebėsi?

⁸ Paulius jau buvo patyręs, kokie teisingi Jėzaus žodžiai: „Vergas ne didesnis už savo šeimininką. Jeigu persekiojo mane, persekios ir jus; jei laikėsi mano žodžių, laikysis ir jūsų“ (Jn 15:20). Tai pasitvirtino ir Tesalonikoje. Vieni žmonės apaštalo mielai klausėsi. Apie tokius Lukas rašė: „Kai kurie iš jų [...] įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo“ (Apd 17:4). Be abejo, tie nauji Jėzaus mokiniai džiaugėsi, kad galėjo dar aiškiau suprasti šventuosius raštus.

⁹ Deja, kitiems Pauliaus žodžiai kėlė nirtulį. Matydami, kad Pauliui pavyko įtikinti „didelę daugybę graikų, garbinančių Dievą“, kai kurie žydai tiesiog netvėrė pavydu – jie jau buvo išmokę juos hebrajiškųjų šventraščių ir ketino atversti į judaizmą. Žydai tuos graikus laikė savo nuosavybe, ir štai – Paulius vagia juos tiesiai iš panosės, pačioje sinagogoje! Žydai širste širdo.

¹⁰ Lukas pasakoja, kas nutiko toliau: „Žydus apėmė pavydas. Surinkę nedorų vyrų, dykinėjančių turgavietėje, ir subūrę minią, jie ėmė kelti mieste sąmyšį. Visi įsiveržė į Jasono namus, norėdami Paulių ir Silą išvesti liaudžiai, tačiau jų nerado, todėl čiupo Jasoną ir kai kuriuos kitus brolius ir nutempė pas miesto vadovus. Žydai šaukė: ‘Žmonės, kurie kelia suirutę tarp žemės gyventojų, atėjo ir čia, ir Jasonas juos pas save priėmė! Jie visi eina prieš Cezario potvarkius ir tvirtina, kad yra kitas karalius – Jėzus’“ (Apd 17:5–7). Kas Pauliui ir jo bendražygiams grėsė?

11. Kuo Paulius ir kiti Karalystės skelbėjai buvo kaltinami ir kokį potvarkį kaltintojai galėjo turėti omenyje? (Atkreipk dėmesį į išnašą.)

¹¹ Nevaldoma minia, tarsi ištvinusi srauni upė, gali pridaryti daug bėdos. Taigi, norėdami atsikratyti Pauliaus ir Silo, žydai  tuojau suskubo burti visokius dykūnus ir kelti mieste triukšmą. Paskui mėgino įtikinti valdininkus, kad atvykėliai turi piktų ketinimų. Tvirtino, esą Paulius ir jo bendrai „kelia suirutę tarp žemės gyventojų“, nors minią Tesalonikoje sukurstė patys. Kitas kaltinimas buvo dar sunkesnis. Žydai teigė, kad misionieriai pažeidžia imperatoriaus potvarkius skelbdami apie svetimą karalių, Jėzų. a

12. Kodėl krikščionims Tesalonikoje galėjo baigtis liūdnai?

¹² Prisimink, kad panašiu prasikaltimu religiniai vadovai kaltino Jėzų. Jie sakė Pilotui: „Šitas veda iš kelio mūsų tautą [...] ir tvirtina esąs Kristus, karalius“ (Lk 23:2). Tikriausiai Pilotas pabijojo, kad imperatorius nepamanytų jį toleruojant išdavystę, todėl atidavė Jėzų nubausti mirtimi. Krikščionims Tesalonikoje tąsyk irgi galėjo baigtis liūdnai. Vienoje knygoje teigiama: „Nė kiek neperdėtume sakydami, kad jie atsidūrė didžiuliame pavojuje, nes „vien įtarimai, kad asmuo išdavė imperatorių, neretai būdavo lemtingi“.“ Ar piktavališka priešininkų ataka buvo sėkminga?

13, 14. a) Kodėl žydams nepavyko pasiekti savo tikslo? b) Kaip, sekdami Pauliaus pavyzdžiu, elgsimės keblioje situacijoje?

¹³ Sustabdyti evangelizacijos darbo Tesalonikoje žydams nepavyko. Visų pirma, jie nerado Pauliaus ir Silo. Be to, valdininkai suabejojo kaltinimų pagrįstumu. Paėmę „atitinkamą užstatą“, greičiausiai piniginį, jie paleido Jasoną ir kitus krikščionis (Apd 17:8, 9). Paulius buvo apdairus ir išsisaugojo situacijos, kuri būtų galėjusi sukliudyti toliau skleisti gerąją naujieną. Čia jis elgėsi kaip kadaise mokė Jėzus: „Būkite atsargūs kaip gyvatės, bet neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10:16, išn.). Paulius buvo drąsus, tačiau nesielgė beatodairiškai. Kuo vertingas toks apaštalo pavyzdys?

¹⁴ Mūsų laikais dvasininkija irgi neretai sėja neapykantą Jehovos liudytojams ir kursto valstybių vadovus suvaržyti jų teises. Jie kaltina liudytojus antivyriausybine veikla ar išdavyste. Šituos priešininkus, kaip ir anuos pirmajame amžiuje, valdo  pavydas. Patys nemalonumų, aišku, neieškome ir konfrontacijos su perpykusiais, nesukalbamais žmonėmis stengiamės išvengti. Norėdami netrukdomai skelbti gerąją naujieną, kartais nusprendžiame iš mums paskirtos teritorijos išeiti ir sugrįžti vėliau, kai viskas aprimsta.

15. Kaip Berėjos gyventojai reagavo į gerąją naujieną?

¹⁵ Susirūpinę Pauliaus ir Silo saugumu, broliai išsiuntė juodu maždaug už 65 kilometrų nuo Tesalonikos – į Berėją. Ten Paulius nuėjo į sinagogą ir prabilo į susirinkusius. Kaip smagu kalbėti žmonėms, kurie įdėmiai klausosi! Lukas rašo, kad Berėjos žydai „buvo kilnesni už tesalonikiečius – jie atidžiai klausėsi žodžio ir kasdien stropiai tyrinėjo Raštus, kad įsitikintų, ar tai, ką girdi, yra tiesa“ (Apd 17:10, 11). Ar šitie žodžiai metė šešėlį ant Kristų įtikėjusių Tesalonikos gyventojų? Taip manyti nėra jokio pagrindo. Vėliau Paulius juos net gyrė: „Todėl mes ir dėkojame be paliovos Dievui, kad, išgirdę iš mūsų Dievo žodį, priėmėte jį ne kaip žmonių žodį, o kaip tai, kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį. Ir jis jumyse veikia, tikintieji“ (1 Tes 2:13). Tad kokia prasme berėjiečiai „buvo kilnesni“?

16. Kodėl Lukas rašo, kad berėjiečiai „buvo kilnesni“?

¹⁶ Išgirdę daug naujų dalykų, berėjiečiai neskubėjo jų atmesti ar kritikuoti. Paulių jie atidžiai išklausė.  Tačiau nebuvo lengvatikiai – kruopščiai tyrinėjo šventuosius raštus norėdami įsitikinti, ar apaštalas kalba tiesą. Tenykščiai į Dievo Žodį gilinosi kasdien, ne vien per šabą. Jie atsidėjo tyrinėti šventuosius raštus naujojo mokymo šviesoje. Lukas rašo, kad „daugelis iš jų įtikėjo“, tai yra tapo krikščionimis (Apd 17:12). Kad pakeistų savo gyvenimą, jiems, be abejo, reikėjo didelio nuolankumo. Taigi ne veltui apie berėjiečius atsiliepiama palankiai.

17. Kodėl berėjiečiai nusipelno pagyrimo ir kaip mes galime sekti jų pavyzdžiu?

¹⁷ Tie berėjiečiai nė nenutuokė, kad apie jų dvasinę nuostatą bus papasakota Dievo Žodyje kitiems pasimokyti. Jie tiesiog elgėsi taip, kaip norėjo Dievas ir taip, kaip tikėjosi Paulius. Mes irgi norime paskatinti žmones stropiai gilintis į Bibliją, dėtis tvirtą tikėjimo pamatą. O ir patys, jau būdami krikščionys, neturėtume nustoti uolumo. Privalome nuolat uoliai semtis žinių apie Jehovą ir vadovautis jo pamokymais. Jeigu leisimės savo dangiškojo Tėvo ugdomi, būsime jam naudingi ir džiuginsime jo širdį (Iz 64:8).

18, 19. a) Kodėl Paulius išvyko iš Berėjos ir kuo mums sektinas jo pavyzdys? b) Kokia galimybė Pauliui atsiveria?

¹⁸ Paulius Berėjoje buvo neilgai. Lukas rašo: „Sužinoję, kad Paulius skelbia Dievo žodį Berėjoje, Tesalonikos žydai nuvyko ir tenai audrinti ir kurstyti liaudies. Taigi broliai skubiai išlydėjo Paulių prie jūros, o Silas ir Timotiejus pasiliko. Broliai atlydėjo Paulių iki Atėnų ir, jo įpareigoti perduoti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiau pas jį atvyktų, iškeliavo atgal“ (Apd 17:13–15). Tie gerosios naujienos priešininkai nenurimo net išvarę Paulių iš Tesalonikos! Atskubėjo į Berėją ir mėgino sukelti tokią pat sumaištį – tik šįsyk jiems nepasisekė. Paulius žinojo, kad jo tarnystės laukai platūs, tad su gerąja žinia keliavo toliau. Mes irgi neleiskime, kad kas nors sutrukdytų skelbti gerąją naujieną.

¹⁹ Būdamas Tesalonikoje ir Berėjoje, Paulius, be abejo, įsitikino, kaip svarbu skelbti gerąją naujieną drąsiai ir remtis argumentais iš Dievo Žodžio. Šito svarbą suprantame ir mes. Štai dabar Pauliui atsiveria galimybė kalbėti kitokiai auditorijai – kitataučiams Atėnuose. Kaip jam seksis, aptarsime tolesniame skyriuje.