1, 2. Kas nutinka Pauliui ir Barnabui Listroje?

 LISTROJE sambrūzdis. Nuo gimimo luošas vyras strykčioja iš džiaugsmo, mat du nepažįstami atvykėliai jį pagydė. Žmonės aikčioja iš nuostabos. Minia nusprendžia, kad aniedu yra dievai. Dzeuso žynys atneša jiems vainikus. Štai jau šnarpščia ir baubia aukoti varomi jaučiai. Paulius ir Barnabas persiplėšia drabužius ir puola žmones įtikinėti, kad nieko neaukotų ir jųdviejų negarbintų. Vargais negalais pavyksta liaudį perkalbėti.

² Kaip tik tuo metu iš Pisidijos Antiochijos ir Ikonijaus čia atvyksta įpykę žydai. Savo kalbomis jie taip apnuodija Listros gyventojams protą, kad minia, kuri ką tik Paulių dievino, dabar jį apipuola ir ima mėtyti jį akmenimis. Išlieję įniršį, žmonės nutempia sąmonės netekusį Paulių už miesto vartų ir palieka manydami, kad jis nebegyvas.

3. Ką aptarsime šiame skyriuje?

³ Kodėl įvyko toks baisus incidentas? Ko iš įvykių Listroje gali pasimokyti šių laikų gerosios naujienos skelbėjai? Kaip krikščionių bendruomenės vyresnieji seka Pauliumi ir Barnabu, ištikimai ir ištvermingai tarnavusiais Dievui, drąsiai kalbėjusiais Jehovos vardu? (Apd 14:3)

4, 5. Kodėl Paulius ir Barnabas nukeliavo į Ikonijų ir ką ten nuveikė?

⁴ Prieš keletą dienų žydų sukurstyti miestelėnai Paulių ir Barnabą išvijo iš Pisidijos Antiochijos, Galatijos provincijos miesto. Bet misionieriai ryžto neprarado. „Nusipurtę dulkes nuo kojų“ ramiai pasišalino, – tegul sau žinosi, jei Dievo nebijo (Apd 13:50–52; 18:5, 6; 20:26; Mt 10:14). Nė kiek nenusiminę Paulius ir Barnabas tęsė kelionę. Nuėję apie 150 kilometrų į pietryčius jie pasiekė derlingą plokščiakalnį, plytintį tarp Tauro ir Sultano kalnų.

 ⁵ Iš pradžių Paulius ir Barnabas sustojo Ikonijuje. Tai vienas pagrindinių Galatijos miestų, graikų kultūros salelė. a Jame gyveno nemažai žydų ir prozelitų. Kaip buvo pratę, tiedu misionieriai nuėjo į sinagogą ir ėmė skelbti Dievo žodį (Apd 13:5, 14). Jie kalbėjo taip, „kad įtikėjo daugybė žydų ir graikų“ (Apd 14:1).

6. Kodėl Pauliui ir Barnabui taip sekėsi mokyti žmones ir kaip galime sekti jų pavyzdžiu?

⁶ Kodėl šiems skelbėjams taip sekėsi? Paulius puikiai išmanė šventuosius raštus. Remdamasis istorijos įvykiais, pranašystėmis ir Mozės Įstatymu, jis sumaniai įrodinėdavo, kad pažadėtasis Mesijas yra Jėzus (Apd 13:15–31; 26:22, 23). O Barnabas žmones traukė savo gerumu (Apd 4:36, 37; 9:27; 11:23, 24). Abu jie kalbėjo ne iš savęs, o „Jehovos vardu“. Dirbdamas evangelizacijos darbą šių misionierių pavyzdžiu gali sekti ir tu. Stropiai tyrinėk Šventąjį Raštą. Parink tokių minčių, kurios labiausiai paliestų klausytojams širdį. Stenkis jiems dvasią pakelti ir gerais darbais. Svarbiausia, visada remkis Jehovos Žodžiu, ne savo išmintimi.

7. a) Kas neretai atsitinka, kai žmonės sužino gerąją naujieną? b) Jeigu kam iš tavo namiškių nepatinka, kad esi klusnus Dievo Žodžiui, ko derėtų nepamiršti?

⁷ Tačiau ne visiems Ikonijuje patiko, ką Paulius ir Barnabas kalba. „Tie žydai, kurie netikėjo, – rašo Lukas, – sukurstė kitataučius ir nuteikė prieš brolius.“ Paulius ir Barnabas matė, kad trauktis nevalia, reikia gerąją naujieną ginti. „Todėl juodu pasiliko ten gana ilgai ir drąsiai kalbėjo Jehovos vardu [...]. Miesto gyventojai pasidalijo: vieni buvo už žydus, kiti – už apaštalus“ (Apd 14:2–4). Panašiai ir šiandien: vienus geroji naujiena suvienija, kitus supriešina (Mt 10:34–36). Jeigu tavo šeimoje kyla nesutarimų dėl to, kad esi klusnus Dievo Žodžiui, nepamiršk, kad namiškius galbūt paveikė niekuo nepagrįsti gandai ar šmeižtas. Tavo malonus elgesys piktas kalbas gali paneigti. Laikui bėgant, namiškių širdis galbūt suminkštės (1 Pt 2:12; 3:1, 2).

8. Kodėl Paulius ir Barnabas paliko Ikonijų ir ko iš jų pasimokome?

⁸ Netrukus priešininkai Ikonijuje susimokė užmėtyti Paulių ir Barnabą akmenimis. Tai sužinoję misionieriai nutarė su gerąja žinia verčiau eiti į kitus miestus (Apd 14:5–7). Šiandien skelbėjai irgi elgiasi apdairiai. Užgauliojami ir toliau drąsiai liudija tiesą (Fil 1:7; 1 Pt 3:13–15). Bet jei gresia rimtas pavojus, savo pačių ar bendratikių gyvybe nerizikuoja (Pat 22:3).

9, 10. Kur buvo Listra ir ką žinome apie jos gyventojus?

⁹ Paulius ir Barnabas patraukė į Listrą – Romos koloniją maždaug už 30 kilometrų į pietvakarius nuo Ikonijaus. Listra palaikė glaudžius ryšius su Pisidijos Antiochija, nors Listroje žydų bendruomenė buvo daug mažesnė. Miestiečiai tikriausiai šnekėjo ir graikiškai, tačiau jų gimtoji kalba buvo likaoniečių. Paulius ir Barnabas Dievo žodį ėmė skelbti viešoje vietoje, nes čionykščiai žydai sinagogos, matyt, neturėjo. Listroje Paulius padarė tokį pat stebuklą, kaip kadaise Petras Jeruzalėje, – išgydė nuo gimimo luošą vyrą (Apd 14:8–10). Jeruzalėje tąkart įtikėjo daugybė žmonių (Apd 3:1–10). Listros gyventojai sureagavo visiškai kitaip.

¹⁰ Kaip rašyta skyriaus pradžioje, matydami ant kojų pašokusį ir vaikščiojantį luošį, listriečiai nusprendė, kad pas juos atėjo dievai. Jie Barnabą palaikė vyriausiuoju dievu Dzeusu, o Paulių – Hermiu, Dzeuso sūnumi ir dievų pasiuntiniu. (Skaityk straipsnelį „ Listra ir tenykštis Dzeuso ir Hermio kultas“.) Paulius ir Barnabas puolė žmonėms aiškinti, kad jiedu kalba ir stebuklus daro ne pagonių dievų, o tikrojo Dievo, Jehovos, vardu (Apd 14:11–14).

11–13. a) Ką Paulius ir Barnabas pasakė Listros gyventojams? b) Ko Pauliaus ir Barnabo kalba mus pamoko?

¹¹ Nors padėtis buvo kebli, Paulius ir Barnabas nesutriko ir stengėsi pasiekti klausytojų širdį. Lukas aprašo, kaip veiksmingai misionieriai paskelbė listriečiams gerąją naujieną. Į minią  jiedu kreipėsi: „Vyrai, kodėl šitaip darote?! Mes juk tokie pat silpni žmonės kaip ir jūs. Mes skelbiame jums gerąją naujieną, kad nuo šitų tuštybių gręžtumėtės į gyvąjį Dievą, kuris padarė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose. Praėjusiais laikais jis leido visoms tautoms eiti savais keliais. Vis dėlto jis paliudijo apie save darydamas gera – davė jums lietaus iš dangaus ir gausų derlių atėjus metui, apsčiai teikė maisto ir širdies džiaugsmo“ (Apd 14:15–17).

¹² Ko ši įtaigi kalba mus pamoko? Paulius ir Barnabas nelaikė savęs pranašesniais už kitus, nesidėjo aukštesni. Jie nuolankiai pripažino turį silpnybių kaip ir listriečiai. Žinia, ir Paulius, ir Barnabas gavo šventosios dvasios dovaną ir buvo išvaduoti iš klaidatikystės, abu puoselėjo viltį valdyti kartu su Kristumi. Tačiau jie žinojo, kad tokias pat dovanas gali gauti ir Listros gyventojai, jei tik paklus Kristui.

¹³ O kaip mes žiūrime į žmones, kuriems skelbiame gerąją naujieną? Ar laikome juos sau lygiais? Ar mokydami kitus Dievo Žodžio tiesų mes irgi, kaip anie misionieriai, saugomės būti liaupsinami? Gerą pavyzdį parodė ir Čarlzas Teizas Raselas – puikus mokytojas, vadovavęs evangelizacijos veiklai devyniolikto ir dvidešimto amžių sandūroje. Jis rašė: „Nenorime, kad mus arba mūsų raštus liaupsintų ar garbintų; [...] kad į mus kreiptųsi „dvasiškas tėve“ arba „rabi“.“ Kaip Paulius ir Barnabas, brolis Raselas buvo kuklus ir nuolankus. Ir mes skelbiame  tiesą ne kad pelnytume pagyras, o kad padėtume žmonėms gręžtis į „gyvąjį Dievą“.

14–16. Ko dar pasimokome iš Pauliaus ir Barnabo kalbos listriečiams?

¹⁴ Ko dar mus pamoko Pauliaus ir Barnabo kalba? Jie gebėjo prisitaikyti prie savo klausytojų. Listros gyventojai, priešingai nei Ikonijaus žydai ir prozelitai, vargu ar išmanė šventuosius raštus ir tikriausiai nieko nebuvo girdėję apie Dievo ryšį su Izraelio tauta. Bet Paulius ir Barnabas matė, kad didelė dalis Listros gyventojų verčiasi žemdirbyste. Šioje vietovėje vyravo švelnus klimatas, aplinkui plytėjo geros žemės. Taigi, kad paskelbtų listriečiams gerąją naujieną ir paskatintų juos susimąstyti, misionieriai kalbėjo apie tai, kas jiems buvo žinoma. Jiedu atkreipė dėmesį, kad tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, gausus derlius, rodo, koks Kūrėjas yra geras ir dosnus (Rom 1:19, 20).

¹⁵ O mes ar mokame prisitaikyti prie žmonių? Pavyzdžiui, jeigu žemdirbys nori sėti tą pačią sėklą į skirtingas dirvas, jis turi atitinkamai jas paruošti. Viena dirva gal tokia puri, kad sėti galima iškart, o kitą galbūt reikia įdirbti labiau. Panašiai yra su mūsų sėjama sėkla – Biblijoje užrašyta žinia apie Karalystę. Jei sekame Pauliaus ir Barnabo pavyzdžiu, stengsimės įžvelgti, kokios vieno ar kito žmogaus aplinkybės ir įsitikinimai, kad žinotume, kaip žinią apie Karalystę jam pateikti (Lk 8:11, 15).

¹⁶ Iš anų evangelizuotojų dar galime pasimokyti štai ko: kai žmogus gerosios naujienos nesiklauso, nereikia nusiminti. Juk kad ir kaip stengiamės, pabertą sėklą kartais iš žmogaus širdies kas nors ima ir išplėšia arba sėkla nukrinta į uolynę (Mt 13:18–21). Galiausiai, kaip apaštalas Paulius rašė romiečiams, „kiekvienas [įskaitant ir tuos, kuriems skelbiame Dievo Žodį] duosime Dievui apyskaitą už save“ (Rom 14:12).

17. Kur Paulius ir Barnabas keliavo iš Derbės ir kodėl?

¹⁷ Po to, kai Listros gyventojai kone mirtinai sumušė Paulių ir ištempę už miesto paliko, prie jo susirinko bendratikiai. Jie padėjo Pauliui atsikelti ir tada visi drauge grįžo į miestą. Kitą dieną jis kartu su Barnabu leidosi į Derbę, maždaug už 100 kilometrų. Kokia alinanti Pauliui turėjo būti ši kelionė po visko, ką iškentė! Vis dėlto abu ištvermingai ėjo priekin. Derbėje misionierių dėka  Kristaus mokiniais tapo „nemažas būrys žmonių“. Paskui, užuot tiesiu keliu grįžę į Sirijos Antiochiją, Paulius su Barnabu leidosi atgal į Listrą, Ikonijų ir Pisidijos Antiochiją. Kodėl būtent per tuos miestus? Jie ten keliavo stiprinti mokinių ir raginti juos laikytis tikėjimo (Apd 14:20–22). Dėl bendratikių tiedu krikščionys mielai ištvėrė visus sunkumus. Koks pasiaukojimas! Taip šiais laikais daro keliaujantieji prižiūrėtojai ir misionieriai.

18. Kaip bendruomenėse skiriami vyresnieji?

¹⁸ Evangelizuotojai grįžo ne vien tam, kad mokinius pastiprintų savo žodžiu ir pavyzdžiu. „Kiekvienoje bendruomenėje jie paskyrė vyresniuosius.“ Nors į šią misionierišką kelionę Paulius ir Barnabas leidosi „šventosios dvasios išsiųsti“, jiedu „atidavė [naujus vyresniuosius] į Jehovos rankas“ tiktai po to, kai pasimeldė ir papasninkavo (Apd 13:1–4; 14:23). Panašiai ir šiandien. Prieš rekomenduodama brolius šitai tarnystei, bendruomenės vyresniųjų taryba meldžiasi, taip pat apžvelgia, kokie reikalavimai Šventajame Rašte keliami vyresniesiems (1 Tim 3:1–10, 12, 13; Tit 1:5–9; Jok 3:17, 18; 1 Pt 5:2, 3). Esminis kriterijus – ne tai, kiek laiko asmuo yra krikščionis. Svarbiausia, ar jo kalba, elgesys ir reputacija rodo, kad leidžiasi vedamas šventosios dvasios. Brolis gali būti paskirtas kaimenės ganytoju tik tuo atveju, jei atitinka Biblijoje užrašytus reikalavimus (Gal 5:22, 23). Bendruomenės vyresniuosius skirti yra įgaliotas rajono prižiūrėtojas. (Palygink su 1 Timotiejui 5:22.)

19. Kam atskaitingi vyresnieji ir kaip jie seka Pauliaus ir Barnabo pavyzdžiu?

¹⁹ Vyresnieji žino, kad už savo elgesį su bendruomene yra atskaitingi Dievui (Hbr 13:17). Jie, kaip Paulius ir Barnabas, uoliai triūsia evangelizacijos darbe ir taip rodo visiems sektiną pavyzdį. Šie broliai stiprina bendratikius ir žodžiu. Jie mielai aukojasi dėl bendruomenės gerovės, nežiūri, kaip patiems patogiau (Fil 2:3, 4).

20. Kuo mums naudingi pasakojimai apie ištikimą mūsų brolių ir sesių tarnybą?

²⁰ Paulius ir Barnabas, iš misionieriškos kelionės sugrįžę į Sirijos Antiochiją, „papasakojo, kiek daug Dievas per juos nuveikė ir kaip atvėrė kitataučiams tikėjimo duris“ (Apd 14:27). Skaitydami pasakojimus apie savo bendratikių ištikimą tarnystę ir matydami, kaip Jehova juos laimina, mes irgi įgauname ryžto toliau drąsiai kalbėti Jehovos vardu.