1, 2. a) Kuo Barnabui ir Sauliui pavesta misija skyrėsi nuo ankstesnių skelbėjams skirtų misijų? b) Kuo Barnabo ir Sauliaus misionieriškas darbas reikšmingas turint omenyje tai, kas rašoma Apaštalų darbų 1:8?

 ANTIOCHIJOS bendruomenei ši diena ypatinga. Šventoji dvasia iš visų pranašų ir mokytojų išrinko Barnabą su Sauliumi – jiems teks vykti skelbti gerosios naujienos į tolimus kraštus (Apd 13:1, 2). a Tiesa, tam tikros misijos broliams buvo skiriamos ir anksčiau. Bet iki šiol jie keliaudavo į tokias vietas, kur krikščionybė jau buvo pradėjusi leisti šaknis (Apd 8:14; 11:22). Šįsyk Barnabas ir Saulius drauge su padėjėju Jonu, dar vadinamu Morkumi, siunčiami ten, kur gerosios naujienos beveik niekas negirdėjo.

² Maždaug prieš 14 metų Jėzus savo sekėjams buvo pasakęs: „Būsite mano liudytojai Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Misionieriškas darbas, į kurį buvo paskirti Barnabas ir Saulius, labai paspartino šių žodžių pildymąsi. b

3. Kodėl pirmajame amžiuje keliauti tolimus atstumus buvo sunku?

³ Šiais laikais automobiliu ar lėktuvu vos per valandą ar dvi galima įveikti didelius atstumus. Bet pirmajame amžiuje viskas buvo kitaip. Anuomet žmonės dažniausiai keliaudavo pėsčiomis, neretai prastais keliais. Kelionės buvo labai varginančios – per dieną mažai kas nueidavo 30 kilometrų. c Nors žinojo, kiek jėgų ir pasiaukojimo reikės, Barnabas ir Saulius naujos užduoties ėmėsi noriai (Mt 16:24).

4. a) Kaip buvo išrinkti Barnabas ir Saulius ir kaip į tai reagavo bendratikiai? b) Koks turėtų būti mūsų požiūris į tuos, kuriems patikimos atsakingos pareigos bendruomenėje?

 ⁴ Kodėl Dievas per šventąją dvasią tam ypatingam darbui pašaukė Barnabą ir Saulių? (Apd 13:2) Biblijoje nepasakyta. Tik žinome, kad jie buvo išrinkti vadovaujant Dievo dvasiai. Taip pat neminima, kad kuris iš Antiochijos pranašų ir mokytojų tokiam sprendimui būtų paprieštaravęs. Priešingai, visi vieningai jam pritarė ir nėmaž nepavydėjo Barnabui su Sauliumi tokios garbės. Pamėgink įsivaizduoti, ką širdyje jiedu jautė, kai tikėjimo broliai pasninkavo, dėl jų meldėsi, paskui „uždėjo ant jų rankas ir išleido“ (Apd 13:3). Mes irgi turime visokeriopai remti tuos, kurie paskiriami, pavyzdžiui, bendruomenių prižiūrėtojais. Pavydo jiems nejaučiame; tokius žmones mylime, vertiname „už jų darbą“ (1 Tes 5:13).

5. Papasakok, kaip Barnabas ir Saulius darbavosi Kipre.

⁵ Barnabas ir Saulius pėsčiomis nukeliavo į Seleukiją, uostamiestį netoli Antiochijos, ir laivu nuplaukę maždaug 200 kilometrų išsilaipino Kipro saloje. d Kadangi Barnabas buvo kiprietis,  aišku, norėjo, kad geroji naujiena pasiektų ir jo gimtąjį kraštą. Atplaukę į Salaminą, įsikūrusį rytinėje salos pakrantėje, Barnabas ir Saulius negaišdami „pradėjo skelbti Dievo žodį žydų sinagogose“ (Apd 13:5). e Jie perėjo visą Kiprą nuo vieno krašto iki kito, matyt, pakeliui liudydami apie Karalystę didesniuose miestuose. Nors nežinome, kokiais keliais Barnabas su Sauliumi ėjo, ko gero, nukeliavo apie 160 kilometrų.

6, 7. a) Kas buvo Sergijus Paulius ir kodėl Barjėzus mėgino sukliudyti jam klausytis žinios apie Karalystę? b) Ką Saulius darė, kad priešininką nutildytų?

⁶ Anuomet Kipre kerojo klaidatikystė. Tai akivaizdžiai pasimatė Barnabui ir Sauliui atkeliavus į Pafą. Šiame vakarinės pakrantės mieste jie sutiko vieną žydą, vardu Barjėzus. „Jis buvo netikras pranašas ir užsiiminėjo būrimu. Jis tarnavo prokonsului Sergijui Pauliui, protingam vyrui.“ f Pirmajame amžiuje daugelis išprususių romėnų, kaip antai Sergijus Paulius, svarbiais klausimais patarimo dažnai kreipdavosi į būrėjus arba astrologus. Žinia apie Karalystę Sergijų Paulių sudomino ir jis labai norėjo pasiklausyti Dievo žodžio. Bet Barjėzui, kurį dar vadino Elimu (išvertus – „būrėjas“), tai nepatiko (Apd 13:6–8).

⁷ Barjėzus ėmė skelbėjams visaip kliudyti. Bijodamas prarasti savo įtakingą padėtį Sergijaus Pauliaus rūmuose, jis mėgino „atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo“ (Apd 13:8). Bet Saulius tam būrėjui neketino nusileisti. Ką jis darė? Apaštalų darbuose skaitome: „Tada Saulius, dar vadinamas Pauliumi, kupinas šventosios dvasios  įdėmiai į jį pažvelgė ir tarė: ‘Tu, visokių apgavysčių ir visokių niekšybių pilnas Velnio sūnau! Prieše visko, kas teisu! Ar nesiliausi kraipęs tiesių Jehovos kelių? Štai Jehovos bausmė tau: tu tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės!’ Bemat aną užgulė tirštas rūkas ir tamsa, ir jis ėmė vaikščioti aplink ieškodamas, kas vestų jį už rankos.“ g Kuo viskas baigėsi? „Pamatęs, kas įvyko, ir apstulbintas Jehovos mokslo prokonsulas įtikėjo“ (Apd 13:9–12).

8. Kaip galime sekti Pauliaus, drąsaus skelbėjo, pavyzdžiu?

⁸ Paulius nė kiek neišsigando Barjėzaus. Mums irgi nereikėtų pasiduoti baimei, jei kas mėgina pakirsti tikėjimą žmonių, kurie ima domėtis žinia apie Karalystę. Aišku, mūsų žodžiai visada turi būti „malonūs, druska pagardinti“ (Kol 4:6). Vis dėlto žmogaus, alkstančio tiesos, nepaliksime vien tam, kad išvengtume konflikto su priešininku. Be to, prireikus nebijosime atvirai pasakyti, kad klaidingų religijų vadovai kraipo „tiesius Jehovos kelius“, kaip darė Barjėzus (Apd 13:10). Sekdami Pauliaus pavyzdžiu, drąsiai skelbkime tiesą ir padėkime tiems, kurie nuoširdžiai jos ieško. Jehova tokių stebuklų kaip Pauliaus laikais gal ir nedarys, bet neabejokime: per savo šventąją dvasią jis patrauks doros širdies žmogų prie tiesos (Jn 6:44).

9. Kokį pavyzdį Paulius ir Barnabas parodė tiems, kurie turi bendruomenėje atsakingų pareigų?

⁹ Pafe vyrai sėdo į laivą ir leidosi maždaug 250 kilometrų į Mažosios Azijos miestą Pergę. Atkreipk dėmesį: Apaštalų darbų 13:13 rašoma, kad į Pergę keliavo „Paulius ir jo bendražygiai“. Toks pasakymas  leidžia suprasti, kad grupės vadovu dabar tapo Paulius. O kaip pasijautė Barnabas? Gal ėmė pavydėti? Ne, jis ir toliau sykiu su Pauliumi vykdė, kas Dievo pavesta. Šie vyrai – puikus pavyzdys visiems broliams, bendruomenėje turintiems atsakingų pareigų. Krikščionys nekonkuruoja tarpusavyje, nes gerai atsimena, ką sakė Jėzus: „Visi esate broliai. [...] Kas aukštinasi, bus pažemintas, o kas nusižemina, bus išaukštintas“ (Mt 23:8, 12).

10. Kokia galėjo būti kelionė iš Pergės į Pisidijos Antiochiją?

¹⁰ Morkus Pergėje Paulių su Barnabu paliko ir sugrįžo į Jeruzalę. Kodėl taip padarė, nepasakyta. O Paulius su Barnabu toliau keliavo į Pisidijos Antiochiją, vieną Galatijos provincijos miestų. Nusigauti ten turėjo būti nelengva, nes miestas stovėjo gana aukštai – maždaug 1100 metrų virš jūros lygio. Kalnų perėjose tykojo įvairūs pavojai, galėjo užpulti plėšikai. Tuo metu, regis, kaip tyčia dar pašlijo Pauliaus sveikata. h

11, 12. Kaip Paulius stengėsi sudominti klausytojus Pisidijos Antiochijos sinagogoje?

¹¹ Pisidijos Antiochijoje Paulius ir Barnabas šabo dieną nuėjo į sinagogą. Lukas rašo: „Baigus skaityti iš Įstatymo ir Pranašų, sinagogos vadovai perdavė jiems žinutę: ‘Vyrai, broliai, jei turite žmonėms kokį padrąsinimo žodį, sakykite’“ (Apd 13:15). Paulius atsistojo ir prabilo.

¹² Į klausytojus jis kreipėsi: „Vyrai! Izraelitai ir kiti dievobaimingi žmonės“ (Apd 13:16). Vadinasi, ten buvo ir žydų, ir prozelitų. Jie dar nežinojo apie tai, koks yra Jėzaus vaidmuo įgyvendinant Dievo sumanymus. Nuo ko Paulius pradėjo, kad klausytojus sudomintų?  Jis trumpai nupasakojo žydų istoriją. Priminė, kad Jehova „išaukštino juos, kai jie gyveno kaip svetimšaliai Egipto žemėje“, kad „išvedė iš ten pakelta ranka“ ir kad „apie keturiasdešimt metų jis pakentė jų elgesį dykumoje“. Paskui Paulius kalbėjo, kad izraelitai įžengė į Pažadėtąjį kraštą ir kad Jehova „padalijo jiems žemę kaip paveldą“ (Apd 13:17–19). Kai kurių nuomone, Paulius darė aliuziją ir į tam tikras šventųjų raštų ištraukas, kurias jo klausytojai sinagogoje tąkart, šabo dieną, girdėjo skaitant. Jei tai tiesa, čia dar vienas pavyzdys, kad apaštalas mokėjo visiems tapti viskuo (1 Kor 9:22).

13. Kaip galime pasiekti klausytojų širdį?

¹³ Skelbdami tiesą ir mes stenkimės klausytojus sudominti. Žinodami, pavyzdžiui, žmogaus religinius įsitikinimus, galėsime parinkti jam įdomią temą. Taip pat cituokime tokias Biblijos eilutes, kurios pašnekovui gali būti girdėtos. Dar geriau, jeigu žmogus perskaitytų jas savo paties Biblijoje. Mėginkime rasti kelią į kiekvieno širdį.

14. a) Kaip Paulius išdėstė gerąją naujieną apie Jėzų ir dėl ko įspėjo? b) Kaip klausytojai į Pauliaus žodžius reagavo?

¹⁴ Toliau Paulius kalbėjo, kad iš Izraelio karalių giminės kilo „gelbėtojas, Jėzus“, ir kad Jonas Krikštytojas turėjo paruošti žmones tą gelbėtoją priimti. Paskui Paulius papasakojo, kaip Jėzus buvo nužudytas ir prikeltas iš mirties (Apd 13:20–37). Jis sakė: „Tad žinokite, broliai: jums skelbiame apie tai, kad nuodėmės atleidžiamos per jį ir kad kiekvienas, kuris jį tiki, per jį išteisinamas.“ Tada apaštalas klausytojus įspėjo: „Saugokitės, kad jums nenutiktų, kas pasakyta Pranašuose: ‘Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir pražūkite, nes jūsų dienomis darysiu tai, kuo jūs nepatikėtumėte, net jei kas nors jums tai smulkiai nupasakotų.’“ Žmonėms Pauliaus žodžiai padarė didžiulį įspūdį ir visi „labai prašė, kad jie ir kitą šabą pakalbėtų apie tuos dalykus“. O sinagogos susirinkimui pasibaigus „daug žydų ir Dievą garbinančių prozelitų nuėjo su Pauliumi ir Barnabu“ (Apd 13:38–43).

15. Kaip šabo dieną kai kurie Pauliaus klausytojai reagavo į jo kalbą?

¹⁵ Kitą šabą pasiklausyti Pauliaus susirinko „kone visas miestas“. Kai kuriems žydams tai nepatiko, todėl jie „ėmė piktžodžiauti, prieštaraudami tam, ką Paulius kalbėjo“. Tada Paulius ir Barnabas drąsiai pareiškė: „Dievo žodį reikėjo pranešti pirmiausia  jums. Kadangi jūs jį atmetate ir nelaikote savęs vertais amžinojo gyvenimo, štai mes kreipiamės į kitataučius. Juk Jehova mums taip ir įsakė: ‘Paskyriau tave būti tautų šviesa ir išgelbėjimu iki žemės pakraščių’“ (Apd 13:44–47; Iz 49:6).

16. Kaip žydai sureagavo į griežtus Pauliaus ir Barnabo žodžius ir ką misionieriai padarė?

¹⁶ Kitataučiai tai girdėdami džiaugėsi ir „įtikėjo visi, kurių širdis buvo pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą“ (Apd 13:48). Jehovos žodis netrukus pasklido po visą kraštą. Žydai, priešingai nei kitataučiai, jo nepriėmė. Todėl misionieriai ir pareiškė: jie yra Dievo pasmerkti, nes Mesiją atmetė, nors Jehovos žodį išgirdo pirmieji. Žydai sukurstė žymias miesto moteris, taip pat įtakingus vyrus ir šie „sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių“. Ką tiedu skelbėjai darė? „Nusipurtę dulkes nuo kojų, kad būtų liudijimas prieš juos, atkeliavo į Ikonijų.“ Ar taip Pisidijos Antiochijoje krikščionybė ir užgeso? Ne! Mieste liko mokinių, ir jie „buvo kupini džiaugsmo ir šventosios dvasios“ (Apd 13:50–52).

17–19. Kaip galime sekti Pauliaus ir Barnabo pavyzdžiu ir kas padės likti džiugiems?

¹⁷ Pauliaus ir Barnabo, susidūrusių su priešiškumu, drąsa įkvepia ir mus. Kad ir kokie žymūs pasaulio veikėjai mėgintų atkalbinėti mus nuo evangelizacijos darbo, tiesos liudyti nepaliausime. Antiochijos gyventojams gerąją naujieną atmetus, Paulius su Barnabu „nusipurtė dulkes nuo kojų“ – ne iš pykčio, o parodydami, kad nėra atsakingi už tai, kas šių žmonių laukia. Kaip reaguoti į gerąją naujieną, buvo pačių klausytojų pasirinkimas. Čia misionieriai nieko negalėjo padaryti. Tačiau viena, ką galėjo, – tęsti savo darbą. Štai kodėl jiedu patraukė į Ikonijų.

¹⁸ O kaip Antiochijoje laikėsi Jėzaus mokiniai? Juos supo priešiški žmonės. Vis dėlto jų džiaugsmas priklausė ne nuo to, ar aplinkiniai į jų skelbiamą žinią reaguoja palankiai. „Laimingi tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“, – sakė Jėzus (Lk 11:28). Šiuo principu Antiochijos krikščionys visada ir vadovavosi.

¹⁹ Kaip ir Paulius su Barnabu, nepamirškime, kad mūsų atsakomybė yra skelbti gerąją naujieną. Kaip į ją reaguoti, sprendžia klausytojas. O jeigu atrodo, kad žmonės mūsų skelbiamai žiniai abejingi, mokykimės iš pirmojo amžiaus krikščionių patirties. Jei branginsime tiesą ir leisimės šventosios dvasios vedami, net ir priešiškoje aplinkoje mūsų džiaugsmas neišblės (Gal 5:18, 22).