1–3. a) Kodėl pirmajame amžiuje iškilo grėsmė krikščionių bendruomenės vienybei? b) Kuo mums naudinga patyrinėti šį Apaštalų darbų knygos pasakojimą?

 PAULIUS ir Barnabas gerai nusiteikę ką tik grįžo į Sirijos Antiochiją iš pirmosios misionieriškos kelionės. Jie džiūgauja, kad Jehova „atvėrė kitataučiams tikėjimo duris“ (Apd 14:26, 27). Geroji naujiena plačiai skelbiama ir pačioje Antiochijoje – daugybė kitataučių įsilieja į krikščionių gretas (Apd 11:20–26).

² Jaudinanti žinia apie tokį gausėjimą netrukus pasiekia Judėją. Bet džiaugiasi ne visi ir vėl užverda diskusijos dėl įtikėjusių kitataučių apipjaustymo. Kokie turėtų būti santykiai tarp žydų tautybės krikščionių ir įtikėjusių kitataučių ir ar pastarieji privalo laikytis Mozės Įstatymo? Ginčas taip įsismarkauja, kad krikščionių bendruomenė, rodos, tuoj susiskaldys. Kaip viską išspręsti?

³ Šis Apaštalų darbų knygos pasakojimas atskleis daug svarbių dalykų. Matysime, kaip spręsti problemas, galinčias suardyti bendruomenės vienybę.

4. Kokį klaidingą požiūrį skleidė kai kurie tikintieji ir koks kyla klausimas?

⁴ Lukas rašo: „Kai kurie, atvykę iš Judėjos [į Antiochiją], ėmė brolius mokyti: ‘Jei nebūsite apipjaustyti, kaip reikalauja Mozės įvestas paprotys, nebūsite išgelbėti’“ (Apd 15:1). Nepasakyta, ar taip kalbėję krikščionys anksčiau buvo fariziejai. Bet kuriuo atveju, ši religinė grupė, griežtai prisilaikanti Įstatymo raidės, atvykėliams iš Judėjos, regis, buvo padariusi didelę įtaką. Maža to, pastarieji, matyt, visai nepagrįstai tvirtino atstovaujantys Jeruzalės apaštalams ir vyresniesiems (Apd 15:23, 24). Kodėl žydų tautybės krikščionys apipjaustymą tebelaikė tokiu svarbiu, jeigu jau prieš 13 metų apaštalas Petras, gavęs iš Dievo nurodymą, atvėrė kelią  į krikščionių bendruomenę neapipjaustytiems kitataučiams? a (Apd 10:24–29, 44–48)

5, 6. a) Kodėl kai kuriems žydų tautybės krikščionims apipjaustymas atrodė būtinas? b) Ar galima sandorą dėl apipjaustymo tapatinti su Abraomo sandora? (Žiūrėk išnašą.)

⁵ Priežasčių greičiausiai būta įvairių. Pavyzdžiui, paliepimą apsipjaustyti savo tarnams davė pats Jehova, ir tai buvo ypatingo ryšio su juo ženklas. Pirmieji apipjaustyti buvo Abraomas ir jo namų vyrai, tik vėliau laikytis šio papročio nurodyta ir Mozės Įstatyme (Kun 12:2, 3). b Įstatymas liepė apipjaustyti net kitataučius, jeigu jie norėjo drauge su izraelitais garbinti Jehovą, tarkim, švęsti Paschą ir valgyti jos auką (Iš 12:43, 44, 48, 49). O neapipjaustytasis, judėjo požiūriu, buvo nešvarus, vertas paniekos (Iz 52:1).

⁶ Žydų tautybės krikščionys turėjo pakeisti nuostatą. Tam reikėjo tikėjimo ir nuolankumo. Įstatymo sandorą pakeitė naujoji sandora ir nuo šiol gimti žydu nebereiškė savaime tapti Dievo tautos nariu. Įtikėjusiems žydams, kurie gyveno vien tarp savo tautiečių, pavyzdžiui, Judėjoje, reikėjo daug drąsos, kad išpažintų Kristų ir laikytų neapipjaustytus kitataučius broliais (Jer 31:31–33; Lk 22:20).

7. Ko nesuprato kai kurie iš Judėjos atvykę žydų tautybės krikščionys?

⁷ Dievo normos, aišku, nepasikeitė, – nors buvo sudaryta naujoji sandora, Mozės Įstatymo esminiai principai tebegaliojo (Mt 22:36–40). Kalbant, pavyzdžiui, apie apipjaustymą, apaštalas Paulius vėliau rašė: „Tikras žydas yra tas, kuris žydas viduje ir kurio apipjaustyta širdis – apipjaustyta dvasios veikimu, o ne kaip liepiama teisyne“ (Rom 2:29; Įst 10:16). Žydų tautybės krikščionys, atvykę iš Judėjos, šios tiesos nesuvokė ir tvirtino, kad įstatymo dėl apipjaustymo Dievas neatšaukė. Ar jie įsiklausys į logiškus argumentus?

8. Kodėl apipjaustymo klausimu broliai kreipėsi į vadovaujančiąją tarybą Jeruzalėje?

⁸ Lukas toliau rašo: „Tarp [vyrų, atvykusių iš Judėjos] ir Pauliaus su Barnabu kilo nemenkas nesutarimas ir ginčas, todėl buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš jų dėl šio klausimo  nuvyks į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius“ (Apd 15:2). c Žodžiai „nesutarimas ir ginčas“ byloja, kad abi pusės karštai ir atkakliai gynė savo požiūrį. Antiochijos bendruomenės vyresniesiems išspręsti klausimo patiems nepavyko. Siekdami išsaugoti taiką ir vienybę broliai nutarė vykti „į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius“, kuriuos galima pavadinti tuomete vadovaujančiąja taryba. Ko iš Antiochijos bendruomenės vyresniųjų pasimokome?

9, 10. Kuo Antiochijos tikintieji ir Paulius su Barnabu yra mums geri pavyzdžiai?

⁹ Viena pamoka – visada turime pasikliauti Dievo organizacija. Pagalvok: broliai Antiochijoje žinojo, kad visi vadovaujančiosios tarybos nariai yra žydai. Vis dėlto jais pasitikėjo ir neabejojo, kad klausimą jie išspręs remdamiesi šventaisiais raštais. Krikščionys buvo tikri, kad Jehova per šventąją dvasią ir bendruomenės galvą Jėzų Kristų padės priimti teisingą sprendimą (Mt 28:18, 20; Ef 1:22, 23). Jeigu šiais laikais iškiltų sudėtingų klausimų, sekime Antiochijos tikinčiųjų pavyzdžiu – kliaukimės Dievo organizacija ir jos Vadovaujančiąja taryba (Mt 24:45).

¹⁰ Taip pat matome, kaip svarbu būti nuolankiems ir kantriems. Nors eiti pas kitataučius Paulius ir Barnabas buvo pašaukti šventosios dvasios, savo autoritetu nesinaudojo ir apipjaustymo klausimo čia pat Antiochijoje spręsti nesiėmė (Apd 13:2, 3). Štai ką Paulius vėliau parašė: „Nuvykau [į Jeruzalę], nes buvau gavęs apreiškimą“, – vadinasi, ir tada jį vedė Dievo dvasia (Gal 2:2). Šiandien, kai iškyla klausimų, galinčių sugriauti bendruomenės vienybę, vyresnieji irgi stengiasi būti nuolankūs ir kantrūs. Jie nesilaiko įsikibę savo  nuomonės ir stengiasi viską vertinti Jehovos požiūriu: tyrinėja Bibliją, taip pat vadovaujasi ištikimo vergo nurodymais (Fil 2:2, 3).

11, 12. Kodėl labai svarbu laukti Jehovos?

¹¹ Kol Jehova išaiškina vieną ar kitą klausimą, kartais tenka palaukti. Broliai anais laikais irgi laukė, net apie 13 metų – nuo 36-ųjų, kai šventąja dvasia buvo pateptas Kornelijus, iki 49-ųjų, kai klausimas, ar kitataučiams reikia apsipjaustyti, Jehovai vadovaujant buvo galutinai išspręstas. Kodėl taip ilgai? Galimas dalykas, Dievas panorėjo įtikėjusiems žydams duoti užtektinai laiko apsiprasti su nauja mintimi. Juk sandora dėl apipjaustymo, sudaryta su visų jų labai gerbiamu protėviu Abraomu, galiojo 1900 metų! (Jn 16:12)

¹² Būkime dėkingi, kad dangiškasis Tėvas taip kantriai, maloningai mus moko ir ugdo. Jo auklėjimo vaisiai visada geri. Dievo mokymas mums tik į naudą (Iz 48:17, 18; 64:8). Todėl nebūkime išdidūs ir nepirškime kitiems savo nuomonės, taip pat nemurmėkime, kai daromi kokie organizaciniai pakeitimai arba naujaip paaiškinamos kurios nors Biblijos eilutės (Mok 7:8). O jei giliai širdyje aptinkame bent menkiausią nepasitenkinimo kruopelę, maldingai apmąstykime nesenstančius principus, užrašytus Apaštalų darbų 15 skyriuje. d

13. Kaip galime sekti Jehovos pavyzdžiu tarnyboje?

¹³ Kantrybės taip pat reikia, jeigu mūsų studijuotojui, pavyzdžiui, sunku atsisakyti įsitikinimų ir papročių, kurie nesiderina su Biblijos mokymais ir tebėra jam brangūs. Tada galbūt mums teks palaukti, kol Dievo šventoji dvasia pažadins jo širdyje ryžtą imtis reikiamų veiksmų (1 Kor 3:6, 7). Melskimės už jį. Jehova pačiu tinkamiausiu metu vienaip ar kitaip padės mums įžvelgti, ką daryti (1 Jn 5:14).

14, 15. a) Kaip Antiochijos bendruomenė parodė gerbianti Paulių, Barnabą, taip pat jų bendrakeleivius? b) Kaip Paulius su bendražygiais padrąsino kitus bendratikius?

¹⁴ Lukas toliau rašo: „Bendruomenės palydėti, jie keliavo per Finikiją ir Samariją visiems tenykščiams broliams smulkiai pasakodami apie kitataučių atsivertimą ir tuo labai pradžiugindami brolius“ (Apd 15:3). Paulių, Barnabą ir kitus bendruomenė dar kurį laiką lydėjo keliu. Broliai ir sesės išties nuoširdžiai juos mylėjo, gerbė, linkėjo Dievo palaimos. Argi ne pavyzdys mums? Ar tu taip pat rodai pagarbą savo tikėjimo broliams ir sesėms, o „ypač [vyresniesiems],  kurie darbuojasi skelbdami žodį ir mokydami“? (1 Tim 5:17)

¹⁵ Eidami per Finikiją ir Samariją broliai aplankė tenykščius bendratikius ir smulkiai papasakojo, kas nuveikta liudijant kitataučiams apie Kristų. Tarp klausytojų tikriausiai buvo ir žydų tautybės krikščionių, į šiuos kraštus perbėgusių po Stepono nužudymo. Panašiai ir šiandien mūsų brolius, ypač jeigu jiems tenka patirti kokių išmėginimų, labai padrąsina pasakojimai, kaip žmonės, Jehovai laiminant, tampa Jėzaus mokiniais. Apie tai girdime bendruomenės sueigose, didžiuosiuose sambūriuose, skaitome mūsų leidiniuose – tiek spausdintuose, tiek publikuojamuose svetainėje jw.org, – kuriuose, pavyzdžiui, aprašoma brolių ir sesių gyvenimo patirtis, jų tarnystė. Ar stengiesi iš viso to mokytis, nieko nepraleisti?

16. Kas rodo, kad apipjaustymo klausimą reikėjo spręsti neatidėliotinai?

¹⁶ Nukeliavę pietų kryptimi apie 550 kilometrų, būrelis brolių iš Antiochijos pagaliau pasiekė tikslą. Lukas rašo: „Galiausiai jie atvyko į Jeruzalę. Bendruomenė, apaštalai ir vyresnieji maloniai juos priėmė ir jie apsakė visa, ką Dievas per juos buvo padaręs. Tačiau kai kurie tikintieji – buvę fariziejų atšakos nariai – atsistojo ir pareiškė: ‘Reikia liepti jiems apsipjaustyti ir laikytis Mozės Įstatymo’“ (Apd 15:4, 5). Kitataučių krikščionių apipjaustymo klausimas buvo išties opus, jį reikėjo neatidėliotinai spręsti.

17. Kas sudarė Jeruzalėje veikusią vadovaujančiąją tarybą ir kodėl pasitarime dėl apipjaustymo dalyvavo ne vien apaštalai, bet ir vyresnieji?

¹⁷ „Kas klausia patarimo, randa išmintį“, – sakoma Patarlių 13:10. Vadovaudamiesi šiuo teisingu principu, „apaštalai ir vyresnieji susirinko to klausimo aptarti“ (Apd 15:6). „Apaštalai ir vyresnieji“, kaip kad Vadovaujančioji taryba šiandien, atstovavo visai ano meto krikščionių bendruomenei. O kodėl pasitarime dalyvavo ir vyresnieji? Nepamirškime, kad apaštalas Jokūbas buvo nužudytas,  Petrui kurį laiką teko praleisti kalėjime. Kažkas panašaus galėjo grėsti ir kitiems apaštalams. Taigi prireikus kiti patyrę, šventąja dvasia patepti vyresnieji būtų ėmęsi vadovauti krikščionių bendruomenės veiklai.

18, 19. Kokius svarius argumentus pateikė Petras ir kokią išvadą turėjo padaryti klausytojai?

¹⁸ Lukas toliau pasakoja: „Po ilgų svarstymų Petras pakilo ir kreipėsi į juos: ‘Vyrai, broliai! Jūs gerai žinote, kad Dievas jau nuo pirmų dienų išsirinko mane iš jūsų, idant kitataučiai iš mano lūpų išgirstų gerąją naujieną ir įtikėtų. Dievas, kuris pažįsta širdis, pats paliudijo, kad juos priima, – suteikė jiems šventąją dvasią kaip ir mums. Tarp mūsų ir jų jis nepadarė jokio skirtumo ir išgrynino jų širdis dėl jų tikėjimo’“ (Apd 15:7–9). Graikiškas žodis, 7-oje eilutėje verčiamas „svarstymai“, anot vieno žodyno, taip pat gali reikšti „ieškojimą“, „nagrinėjimą“, „apklausą“. Taigi, nors brolių nuomonės išsiskyrė, norėdami reikalą išsamiai aptarti jie atvirai išsakė, ką tuo klausimu mano.

¹⁹ Petras argumentavo svariai. Jis priminė, kad savo akimis matė, kaip 36 metais pirmieji neapipjaustyti kitataučiai – Kornelijus su šeimyna – buvo patepti šventąja dvasia. Jeigu Jehova nebedaro skirtumo tarp žydo ir kitataučio, kodėl tokį skirtumą turėtų daryti žmogus? Be to, tikinčiojo širdį išgrynina ne Mozės Įstatymo laikymasis, o tikėjimas Kristumi (Gal 2:16).

20. Kokia prasme apipjaustymo šalininkai mėgino Dievą?

²⁰ Remdamasis tuo, ką Dievas buvo apreiškęs ir ką paliudijo šventoji dvasia, Petras galiausiai taria: „Tad kodėl dabar mėginate Dievo kantrybę norėdami uždėti mokiniams ant sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys nepajėgėme panešti? Mes tikime, kad jie, kaip ir mes, bus išgelbėti Viešpaties Jėzaus malone“ (Apd 15:10, 11). Apipjaustymo šalininkai, galima sakyti, mėgino Dievą, tai yra bandė jo kantrybę. Jie siekė, kad kitataučiai bendratikiai laikytųsi Įstatymo, nors patys neįstengė jo laikytis ir dėl to buvo pasmerkti (Gal 3:10). Žydai, klausęsi Petro kalbos, turėjo būti dėkingi už didžią malonę, kurią Jehova parodė per Jėzų.

21. Ką papasakojo Barnabas ir Paulius?

²¹ Petro žodžiai, atrodo, privertė susimąstyti – „visi susirinkusieji nutilo“. Tada Barnabas ir Paulius papasakojo, „kiek daug ženklų ir stebuklų Dievas per juos padarė tarp kitataučių“ (Apd 15:12). Ir štai atėjo laikas apaštalams ir vyresniesiems įvertinti visus faktus ir priimti sprendimą, kuris derintųsi su Dievo valia.

22–24. a) Kaip šiandien Vadovaujančioji taryba seka pirmojo amžiaus tarybos pavyzdžiu? b) Kaip vyresnieji parodo, kad gerbia teokratinę tvarką?

 ²² Šiais laikais Vadovaujančioji taryba savo posėdžiuose priimdama sprendimus remiasi Dievo Žodžiu ir karštai meldžia šventosios dvasios pagalbos (Ps 119:105; Mt 7:7–11). Kiekvienas Vadovaujančiosios tarybos narys iš anksto gauna posėdžio darbotvarkę, kad keliamus klausimus galėtų su malda apmąstyti (Pat 15:28). Posėdyje visi savo nuomonę reiškia atvirai ir pagarbiai. Reikalą svarstant, dažnai atverčiama ir skaitoma Biblija.

²³ Tokiu pavyzdžiu dera sekti ir bendruomenių vyresniesiems. Jeigu kokio sunkaus klausimo susitikimuose nepavyksta išspręsti, jie gali kreiptis į filialą ar į jo paskirtus atstovus, pavyzdžiui, rajono prižiūrėtojus, o filialas prireikus pateiks klausimą Vadovaujančiajai tarybai.

²⁴ Jehova tikrai laimina tuos, kurie gerbia teokratinę tvarką, yra nuolankūs, ištikimi, kantrūs. Tokie krikščionys džiaugiasi dosniu Dievo atlygiu – santarve, dvasiniu klestėjimu ir vienybe. Apie tai pakalbėsime kitame skyriuje.