ĮVAIRIOS visuotinės šventės — tiek religinės, tiek kitokios — nėra sietinos su Biblija ir krikščionybe. Iš kur viena ar kita šventė kilusi, galite išsiaiškinti kad ir nuėjęs į biblioteką — informacijos rasite žinynuose bei enciklopedijose. Štai pažiūrėkime, ką byloja kai kurie šaltiniai.

 Velykos. Paprastai Velykos laikomos Kristaus prisikėlimo švente, tačiau jų papročiai nėra krikščioniški. Jie atėję iš pagonybės. Pavyzdžiui, Religijotyros žodyne (Vilnius, „Mintis“, 1991) minima, jog buitinėse Velykų apeigose gausu „pagoniškų pavasario švenčių reliktų (pvz., kiaušinių dažymas, daužymas)“.

Naujieji metai. Ne visose šalyse Naujieji metai švenčiami tuo pačiu laiku, skiriasi ir papročiai. Tačiau apie šios šventės kilmę The World Book Encyclopedia rašo: „Sausio 1-ąją Naujųjų metų švente 46 m. p. m. e. paskelbė Romos imperatorius Julijus Cezaris. Romėnai šią dieną skyrė Janui — vartų, durų bei apskritai visų pradžių dievui. Jo vardu pavadintas ir pirmas metų mėnuo (Januarius). Janas turėjo du veidus: vienas žvelgia pirmyn, kitas atgal.“ Taigi Naujųjų metų šventė siekia pagonybės laikus.

Helovinas. Leidinyje The Encyclopedia Americana sakoma: „Šiandieniniuose Helovino papročiuose atpažįstama druidų [senovės keltų dvasininkų] religinių apeigų reliktų. Keltai rengdavo šventes dviem savo didiesiems dievams: saulės dievui ir mirusiųjų dievui [...]. Šventė pastarojo garbei vykdavo lapkričio 1-ąją, prasidedant keltų Naujiesiems metams. Ši mirusiųjų paminėjimo šventė vėliau atėjo ir į krikščionybę.“

Kitos šventės. Neįmanoma apžvelgti visų papročių bei tradicijų. Tačiau Jehovos požiūriu nėra geros tokios šventės, kurios iškelia žmones ar kokias nors organizacijas (Jeremijo 17:5-7; Apaštalų darbų 10:25, 26). Visada turėkime omenyje ir tai, kad Dievui nėra nesvarbu, kokia šventės kilmė (Izaijo 52:11; Apreiškimo 18:4). Šešioliktame šios knygos skyriuje aptariami Biblijos principai irgi padės jums padaryti išvadą, ar dera krikščioniui švęsti visuotines šventes.