BIBLIJA įpareigoja krikščionis minėti Kristaus mirtį — švęsti „Viešpaties vakarienę“ (1 Korintiečiams 11:20). Kas apie šią šventę žinotina? Kada ir kaip Jėzaus mirtį dera paminėti?

Viešpaties vakarienę pats Jėzus Kristus įsteigė 33 mūsų eros metais. Pagal žydų kalendorių buvo nisano 14-oji — tas vakaras, kurį Izraelyje kasmet švęsdavo Paschą. Orientyras žydams, regis, buvo pavasario lygiadienis. Nisano mėnuo prasidėdavo, kai stodavo artimiausia pavasario lygiadieniui jaunatis.  O Paschą švęsdavo keturioliktą dieną, saulei nusileidus.

Jėzus su apaštalais tą vakarą irgi atšventė Paschą, o Judui Iskarijotui išėjus įsteigė Viešpaties vakarienę. Nuo tada ji turi būti švenčiama vietoje Paschos, taigi kartą metuose.

Evangelijoje pagal Matą sakoma: „Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: ‘Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.’ Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: ‘Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti’“ (Mato 26:26-28).

Kai kas tiki, kad Jėzus iš tiesų pavertė duoną kūnu, o vyną — krauju. Bet Jėzaus kūnas, kada jis dalijo duoną, dar nebuvo pažeistas. Nejaugi apaštalai tikrai valgė jo kūną ir gėrė jo kraują? Ne, tai būtų buvęs kanibalizmas, Dievo įstatymo laužymas (Pradžios 9:3, 4; Kunigų 17:10). Remiantis Luko 22:20, Jėzus pasakęs taip: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“ Šitų žodžių juk irgi nesuprasime tiesiogiai — kad pati taurė tapo „naująja sandora“. Sandora yra sutartis, ne daiktas.

Duona bei vynas, akivaizdu, teturi simbolinę reikšmę. Duona vaizduoja tobulą Kristaus kūną. Jėzus dalijo duoną, likusią nuo Paschos vakarienės, ir ji buvo be raugo (Išėjimo 12:8). Biblijoje raugas yra nuodėmės, sugedimo įvaizdis. Tad nerauginta duona — išties tinkamas simbolis tobulo, nenuodėmingo Jėzaus kūno, kurį jis paaukojo (Mato 16:11, 12; 1 Korintiečiams 5:6, 7; 1 Petro 2:22; 1 Jono 2:1, 2).

Raudonas vynas vaizduoja Jėzaus kraują, kuriuo naujoji sandora buvo užtvirtinta. Jėzus pasakė, kad jo  kraujas išlietas „nuodėmėms atleisti“. Taigi Jehovos tarnai, jo paties akimis, dabar yra tyri, o tam tikras skaičius tampa naujosios sandoros dalininkais (Hebrajams 9:14; 10:16, 17). Tai ypatinga sandora, arba sutartis, su 144 000 ištikimų krikščionių — juos Dievas paima į dangų tarnauti visos žmonijos labui karaliais ir kunigais (Pradžios 22:18; Jeremijo 31:31-33; 1 Petro 2:9; Apreiškimo 5:9, 10; 14:1-3).

Kam skirta ragauti Minėjimo simbolius — duoną ir vyną? Suprantama, tik tiems, su kuriais naujoji sandora sudaryta, — krikščionims, išrinktiems karaliauti danguje. Apie tokį pašaukimą jiems liudija Dievo šventoji dvasia (Romiečiams 8:16). Be to, ir pats Jėzus yra sudaręs su jais sandorą dėl Karalystės (Luko 22:29).

O kaip tie, kurie viliasi gyventi amžinai žemės rojuje? Jėzaus priesako jie klauso ir Minėjime dalyvauja, nors patys neragauja simbolių ir tėra stebėtojai. Viešpaties vakarienę Jehovos liudytojai švenčia sykį metuose, nisano 14-ąją po saulės laidos. Dangiškąjį pašaukimą šiandien išpažįsta turintys vos keli tūkstančiai žmonių, tačiau Viešpaties vakarienės šventė brangi visiems krikščionims. Tai proga pamąstyti, kokią didžią meilę mums parodė Jehova Dievas ir Jėzus Kristus (Jono 3:16).