NORS žmonija, sukildama prieš Dievo valdymą, pasuko beprasmio gyvenimo keliu, Dievas nepaliko žmonių be vilties. Biblijoje sakoma: „Kūrinija buvo pajungta tuštybei – ne savo noru, bet pavergėjo valia – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Romiečiams 8:20, 21). Taip, pirmosios žmonių poros palikuonims Dievas suteikė patikimą viltį, kad žmonija bus išlaisvinta iš paveldėtos nuodėmės bei mirties ir galės atkurti artimus santykius su Jehova Dievu. Kaip?

² Dėl Adomo ir Ievos nuodėmės jų palikuonys prarado galimybę amžinai džiaugtis laimingu gyvenimu žemėje. Kad gautų valią spręsti, kas gera ir kas bloga, pirmieji tėvai pardavė savo būsimąją šeimą nuodėmės ir mirties vergijon. Toje šeimoje gimusius palikuonis galima prilyginti vergams, įkalintiems nuošalioje saloje, kur karaliauja žiaurūs valdovai. Iš tiesų per nuodėmę mirtis viešpatauja visai žmonijai (Romiečiams 5:14, 21). Regis, nėra nė vieno, kas galėtų žmones išgelbėti. Juk jų protėvis visus pardavė į vergiją! Tačiau vienas geranoriškas vyras atsiunčia savo sūnų, kuris sumoka visą kainą, reikalingą išlaisvinti pavergtuosius (Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]; 146:4; Romiečiams 8:2).

³ Vyras, šiame palyginime išlaisvinantis vergus, yra Jehova Dievas, o sūnus, užmokėjęs laisvės kainą, – Jėzus Kristus. Prieš ateidamas į žemę, jis gyveno su Tėvu kaip viengimis Dievo Sūnus (Jono 3:16). Jis buvo pirmasis Jehovos kūrinys, ir  per jį sukurta visa danguje ir žemėje (Kolosiečiams 1:15, 16). Šio dvasinio Sūnaus gyvybę Jehova stebuklingai perkėlė į mergelės įsčias, todėl iš jos gimęs kūdikis buvo tobulas ir galėjo išlyginti Dievo teisingumo svarstykles (Luko 1:26–31, 34, 35).

⁴ Sulaukęs maždaug 30 metų, Jėzus buvo pakrikštytas Jordano upėje. Per krikštą jis buvo pateptas šventąja dvasia, tai yra Dievo veikliąja jėga, ir tapo Kristumi, arba „Pateptuoju“ (Luko 3:21, 22). Žemiškoji Jėzaus tarnyba truko trejus su puse metų. Tuo laikotarpiu jis mokė savo sekėjus apie „Dievo  karalystę“, arba dangiškąją vyriausybę, per kurią žmonija susigrąžins taikius santykius su Jehova Dievu (Luko 4:43; Mato 4:17). Jėzus žinojo, kaip žmonėms laimingai gyventi, todėl savo sekėjams davė konkrečius nurodymus. Būtų verta atsiskleisti Bibliją, Mato 5–7 skyrius, ir perskaityti kai kuriuos jo mokymus, išdėstytus Kalno Pamoksle.

⁵ Jėzus, priešingai nei Adomas, visuose dalykuose pakluso Dievui ir „nepadarė nuodėmės“ (1 Petro 2:22; Hebrajams 7:26). Jis netgi turėjo teisę amžinai gyventi žemėje, bet paguldė savo gyvybę, grąžindamas Dievui tai, ką buvo praradęs Adomas. Jo tobula žmogiška gyvybė buvo paaukota ant kančių stulpo (Jono 10:17; 19:17, 18, 28–30; Romiečiams 5:19, 21; Filipiečiams 2:8). Taip Jėzus pateikė auką, arba sumokėjo kainą, būtiną žmonijai išpirkti iš nuodėmės bei mirties vergijos (Mato 20:28). Įsivaizduokite esąs vergas, liejantis prakaitą šeimininko įmonėje. Ar nebūtumėt labai dėkingas asmeniui, pasirūpinusiam išlaisvinti jus iš vergijos, ir asmeniui, sutikusiam paaukoti savo gyvybę už jūsų? Per šią auką jums atsivėrė kelias grįžti į visuotinę Dievo šeimą ir patirti tikrąją laimę, nebevergaujant nuodėmei ir mirčiai (2 Korintiečiams 5:14, 15).

⁶ Suprasdamas ir brangindamas nepelnytą Jehovos gerumą, jūs esate dar labiau paskatintas taikyti gyvenime išmintingus Biblijos žodžius. Štai vienas iš sunkiausiai pritaikomų principų – atleisti kitiems jų įžeidimus. Ar prisimenate 2-oje pamokoje aptartus žodžius iš Kolosiečiams 3 skyriaus, 12–14 eilučių? Tos eilutės ragina atleisti kitiems ir tuomet, kai turite pagrindo jais skųstis. Kontekstas paaiškina, kodėl: „Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.“ Jei gerai suprantate, ką Jehova ir Jėzus Kristus padarė žmonijos labui, jausite paskatą atleisti savo kaltininkams visus nusižengimus, ypač kuomet jie gailisi ir atsiprašo.